(352) Užparaštė, xlvi: Basanavičiaus žodžiai, kuriuos Lindė-Dobilas įsiminė visam gyvenimui

Minint Basanavičiaus 75-metį, Julijonas Lindė-Dobilas prisiminė jo apsilankymą Panevėžio valstybinėj gimnazijoj 1922 metais. Per iškilmingą vakarienę visko daug buvę prikalbėta, o prof. Yčas pareiškęs, kad atgimimo patriarcho darbui uždėtas gražiausias vainikas, nes mes jau turį nepriklausomą Lietuvą.

Garbingas mūsų svečias, tada labai nesveikas ir pasilpęs, atsistojo, atsiprašė, kad jam sunku esą kalbėti ir keletą žodžių pasakė. Tikrai gaila buvo žiūrėt, kaip jis kankinosi, pakol žodį ištarė. Tačiau tuos žodžius, kuriuos aš tuojau cituosiu, jis ištarė ir greičiau, ir lengviau, ir visai aiškiai. Jų aš neužmiršiu, pakol gyvensiu.
– Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom, – tarė garbingas mūsų svečias. – Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom. (Panevėžio balsas, 1926-11-18, p. 1).

Ir iškart prisiminė Andrius Dubinskas, pas Maironį naujo teksto žinomai melodijai ėjęs prašyt, ir kokio principo jis laikęsis: Fais ce que dois, advienne ce que pourra – Daryk, ką turi daryt, o bus – kas bus. Prancūziškas lietuvių tautinio atgimimo šūkis? O kodėl gi ne?
Ne pats atkapsčiau šituos Basanavičiaus žodžius, Algirdo Grigaravičiaus tikrai įdomiam straipsny „J.B. asmeniniame ir viešajame gyvenime“ radau. Naujas Krantų numeris, trečias, bibliotekon atkeliavo. Regis, jokio internetinio pavidalo čia spausdinami tekstai neįgauna, o gaila. Tiražas ne toks jau ir mažas – 900 egz., bet ar užsisako šitą žurnalą, tarkim, bent jau didesnės viešosios bibliotekos? Nežinau.

(243) Maironiana: „Eina garsas nuo rubežiaus“ genezė

Dovilės Gasiliūnės nuotr.

Tie, kurie yra domėjęsi Maironio eilėraščių geneze, t.y. bent jau atidžiai skaitę Raštų I tomo (1987) komentarus, nieko iš principo naujo nesužinos, bet pamaniau: visai smagu primint, kad kai kurie Maironio eilėraščiai yra atsiradę iš noro padaryt šmugeliuką.
Toks Maironio eilėraštis „Eina garsas“ (Eina garsas Prūsų žemės: / žirgą reik balnoti; / Daug kryžiuočių nuo Malburgo / rengias mus terioti. / [Etc.]) – sukurtas grynai pagal užsakymą.

1902-ais Petrapily veikusi Lietuvių ir žemaičių labdarių draugija (pirmoji valdžios leista liet. organizacija Rusijos imperijoj; susibūrė 1892) sumanė surengt koncertą ir jo programon įtraukt [perspėjimas: jei ketinate mest kelią dėl takelio, ten žr. 4 punktą] lietuviškąją marselietę – Baranausko „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“ iš Kelionės Petaburkan. Draugijos nariai, neturėdami nė mažiausios vilties, kad ta daina būtų leista viešai dainuoti, sumanė padaryti mažą šmugeliuką, būtent: pakeisti Baranausko žodžius kitais – visai nekalto turinio, prie kurių cenzūra negalėtų prikibti.
Misijos ėmėsi teisininkas Andrius Dubinskas (1868–1945), kurio pasakojimu, nenutoldamas nuo jo leksinės raiškos, čia ir remiuos („Epizodas iš Maironio kūrybos“, Lietuvos aidas, 1932-07-12). Taigi, kaip esamas minėtos draugijos sekretorius ir buvęs dvasinės akademijos bendramokslis (nebaigė), Dubinskas nuvykęs pas prof. Maculevyčią ir paprašęs parašyt tekstą, kurio ritmas ir posmai būtų tokie pat kaip Baranausko garsiosios giesmės. Po kelių dienų Maironis pasikvietęs Dubinską akademijon ir įdavęs eilėraštį „Eina garsas nuo rubežiaus“ (pirmąkart išspausdintas 1905-ais pavadinimu „Senovės daina“ su nuoroda: Gaida kaip „Tu Lietuva, Tu Dauguva“).
Kol kas tikrai nieko naujo neperskaitėt (išskyrus akcijos įvardijimą – šmugeliukas), ko nebūtų galima sužinot skaitant Raštų I tomo komentarus.
Pereidama prie muzikos, komentarų parengėja Irena Slavinskaitė rašo, kad tas eilėraštis „Č. Sasnausko tuojau pat buvo sukomponuotas keturiems balsams ir koncerte [...] atliktas“ (p. 275). O Andrius Dubinskas liudija ką kita: esą tą visiems žinomą „Nu, Dauguva, nu, Lietuva“ melodiją keturiems balsams suharmonizavęs draugijos choro dirigentas, Petrapilio dvasinės akademijos vargonininkas Petras Juozas Pranaitis (1868–1942; muzikos teoriją studijavęs pas Antoną Rubinšteiną, peržiūrėdavęs Kudirkos muzikinius darbelius, skirtus spaudai), „padedamas žinomų muzikų Sasnausko ir Surzynskio [greičiausiai Mieczysławo Surzyńskio]“. — Toks Raštų komentaro patikslinimas.
Ir, pasak Dubinsko, kai jie 1902-ais dainavo:

Saulė leidos, buvo kova, kraujo daug tekėjo;
Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo,

publika gerai žinojo, kad tai tik sušmugeliuotas tekstas – tikrasis turėtų būt toks:

Kad tu, gude, nesulauktum! Nebus, kaip tu nori!
Bus, kaip Dievas duos, ne tavo prisakai nedori.

Laikui bėgant mūsų sąmonėj atsijo šie du tekstai; tarkim, jau Putinas, turėdamas galvoj eilėraštį „Eina garsas“, rašė apie „maironiškosios formos meistriškumą“ visai nebeprisimindamas „prototipo“, gretindamas tik su liaudies dainomis. Taip, viskas keičias. Labai graži čia perpasakojamo Andriaus Dubinsko atsiminimų fragmento, paskelbto labai neilgtrus po Maironio mirties, pabaiga:

Kokia maža laiko distancija ir koks didelis sąlygų pasikeitimas! Tada ir toks mažas šmugeliukas buvo laikomas savotišku laimėjimu. Ir pats Maironis, kuris buvo koncerte ir klausė mūsų choro dainuojant, džiaugėsi, kad ir jis aktyviai dalyvavo tame šmugeliukyje. Bendrai tada nieks mūsų nelaukė žymaus sąlygų pagerėjimo, negut labai tolimoje ateityje; tačiau dėl to nenuleidome rankų, laikydamiesi dėsnio „fais, que dois, advienne, que pourra“.

Skaitydamas šitą gabaliuką kaip neprisiminsi sovietmečio špygų kišenėse? Tuolaik tai irgi juk laikyta šiokiais tokiais laimėjimais, o dabarties akimis žvelgiant – teatrodo buvę tik šypsnį keliantys šmugeliukai. Na bet: ką galėjo žmonės – tą darė, o įvyko tai – kas turėjo įvykt: visos imperijos anksčiau ar vėliau subyra.