Taigi, pagrindinis Lietuvos ekspozicijos akcentas buvęs salės vidury ant pjedestalo sėdintis didžiulis rūpintojėlis. Parodos Lietuvių skyriaus komitetas norėjęs, kad būtų kokių 3 metrų ir išdrožtas iš ąžuolo. Juozas Mikėnas, kuriam patikėta įvykdyt užsakymą, pagal nežinomo liaudies meistro drožinį padaręs metru mažesnį (202 cm), o svarbiausia – gipsinį. Ir atsisakęs „pervest į medį“, nes jis ne drožėjas, o skulptorius esąs.Parodoj oficialiai prancūziškai skelbta, kad skulptūrą pagal Mikėno modelį išskobęs „senas valstietis, dar nepamiršęs dievdirbystės tradicijų“, nors iš tiesų buvę visai kitaip: rūpintojėlį išdrožė amatų mokyklos instruktoriai, o baigė, galutinę formą suteikė tuomet Kauno meno mokykloj mokęsis Vytautas Kašuba.
O dabar apie svarbiausią dalyką: viskas buvo daroma degamai, spaudė laikas, nebeliko kada išdžiovint ąžuolinės skulptūros, tad savaitę buvo verdama aliejuj – į ką būt buvę panašu, jei Paryžiuj būt ėmusi skilinėti?
Rugpjūčio pabaigoj – rugsėjo pradžioj teko iš Biržų važinėt į Likėnus. Vasarą ten autobusai neužsuka, tik nuo rugsėjo 1-os, tad išlipi Pabiržėj ir pėdini porą kilometrų. Apžiūrėjau Pabiržę. (Apie namą, kur gyventa kardinolo Vincento Sladkevičiaus, jau rašiau priedure.) Buvau užsukęs ir bažnyčios šventoriun, kur 1999-ais buvo pastatytas memorialas Pabiržės parapijos 1940–1990 metų tremtiniams ir politiniams kaliniams atminti. Akmens plokštėse iškaltos pavardės, tremties ar kalinimo vietos, o centre, po stogu, – Kristus. Kaip dažniausiai būna, spaudė laikas, ir nebuvo kada džiovint medžio. Ir jis, medis, pasielgė kaip tinkamas – suskilo.
Ir teisingai padarė – bent man, toks jo veidas iškalbingesnis už išvirtojo aliejuj 1937-ais.
← kaip ir tame pačiame šventoriuj esančių angeliukų veidai →
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą