(121) Rastinukai, xv: Petkevičiaus sapnas

Veiksmas vyksta praėjusio amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoj Nidoje. Prisimena poetas ir literatūros kritikas Levas Losevas (1937–2009):

[...] įgyta netikėlio reputacija suartino mane su lietuvių vaikų rašytoju Vytautu P. Su tuo milžinu mudu kitą rytą leidomės į Thomo Manno namą-muziejų. Vytas pasiėmė du butelius konjako. Namas, tiesą sakant, buvo uždarytas, tačiau tarnautojas Vytui atrakino duris, o pats, palikęs mudu vienu du, pasišalino. Pavaikštinėjom po kambarius, iš kurių nieko nepamenu, išskyrus kopas ir Baltiją už langų. Paskui susėdom Nobelio premijos laureato kabinete, pasidėjom savo konjaką ant stalo, prie kurio buvo parašytas romanas Juozapas ir jo broliai, ir kraupiai nusigėrėm (menki juokai – po puslitrį galvai).
Labai girtas Vytas labai girtam man ėmė pasakoti apie savo jaunystę. Kodėl jis, būdamas penkiolikos metų, apgavo sovietų valdžią savo milžinišku ūgiu ir kaip aštuoniolikmetis buvo priimtas į baudžiamąjį būrį, – jau nebepamenu, tas paskendo girtose miglose. Regis, tėvą komunistą nužudė priešai, bet gali būti ir visai kitaip. Būrys gaudė „miško brolius“, bet svarbiausias dalykas, kurį apie kovinę jaunystę prisiminė mano pašnekovas, buvo žmonių šaudymai. Po šaudymų prastai miegodavęs, kamavę košmarai. Ypač baisus buvęs toks: apyaušriu ar sutemose jis šaudąs senyvą vyrą vienais apatiniais – šaudąs, o tas negriūnąs. Ir štai kartą Vytauto būrys gaunąs eilinį nurodymą šaudyti. Pilkšvas apyaušris, šūviai, visi griūvą, tiktai senyvas vyras vienais apatiniais tebestovįs. Vytas kalbėjo, o aš, įbedęs girtą žvilgsnį į jo neįtikėtinai dideles rankas, tvirtai sunertais pirštais padėtas ant Thomo Manno stalo, šiurpau iš siaubo: budelio rankos. („Prie Thomo Manno stalo“, iš rusų kalbos vertė Antanas Gailius, Naujasis Židinys-Aidai, 2010, nr. 9/10, p. 324)

Kad Vytautas P. = Petkevičius (1930–2008), vargu ar verta tikslint.
Nežinau, kaip jums, bet man šis užfiksuotas vaizdas įstrigo nedingstamai. Regis, žinomi biografijos faktai (buvo stribas), bet tas pasakojamas sapnas suteikia papildomą dimensiją, ir – nedingstamai. Kita vertus: visai galimas dalykas, kad V.P., kuriam puslitris galvai nieko daug nereiškė, ekspromtu sukūrė tą gero siaubo filmo vertą situaciją su negriūvančiu senoliu vienais apatiniais – iš noro pašiurpint septyneriais metais už save jaunesnį žmogų, kurį greičiausiai laikė pirmą ir paskutinį kartą sutiktu „žydeliu iš Leningrado“. Ir tai jam pavyko.
Kol teksto dar neperspausdino lrytas.lt, jį visą .pdf formatu galima paskaityt čia. (Kad ir dėl epizodo, kuriame užfiksuota, kas sovietmečiu stovėjo toj vietoj, kur 1870-04-22 gimė Uljanovų Vladimiras, vėliau persivadinęs Leninu.)
P.S. Prieš pusmetį perskaičiau kažkada l. populiarų V.P. apybraižų rinkinį Yra šalis (I variantas 1975, II – 1983 [šitą skaičiau], net du leidimai, išversta ir į estų kalbą), – kai pagalvoji, viena įtaigiausių skaitytojo sąmonei sovietizuoti skirtų knygų. Turėjo talentą. Kainas tikrai buvo talentingesnis už Abelį.