(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-10-22

(124) Dvi nuomonės apie vieną knygą

„Žara“ išleido istorikės Ingos Baranauskienės romaną Durbės mūšis: Nepasidavę lemčiai.
Prieš savaitę NŽ-A nr. 9/10 p. 356 apie šį kūrinį perskaičiau:
Pastaruoju metu istorinių romanų Lietuvoje pridygo kaip grybų po lietaus. Žinoma, tai susiję su Tėvynę purtančiais didingais istoriniais jubiliejais, paskatinusiais ne vieną griebtis plunksnos ir priminti Tautai šlovingus laikus. Deja, retas kūrinys būna vertas didesnio dėmesio ir dažniausiai teapsiriboja praeities Didžiavyrių garbstymu. Taip atsitiko ir su Baranauskienės romanu, nesugebėjusiu sukurti nei įdomios istorinės fikcijos, nei patraukliai pristatyti šalies praeities epizodo. Schematiški personažai, nevykę dialogai, nuobodi mūšio scena, banaliai tyra meilės istorija, virstanti pseudopagonišku hapyendu – viskas dvelkia kiču ir primityvumu. Tai nepavykusi panegirika, erzinančiai agresyviai peršanti mintį: vardan tos Lietuvos, nereikia rašyti bet kaip, bet kam ir bet ko.
O va šios dienos Literatūroj ir mene nuolatinis (pa)skaitinių rašytojas Mindaugas Peleckis visai kitą nuomonę reiškia:
Iš I. Baranauskienės turėtų mokytis [...] rašytojai (norintys rašyti istorinius romanus). [...] Knyga parašyta talentingai, 35 jos skyriai – įtraukiantys, žavi gyva romano kalba, išmoningai parinkti veikėjų vardai [...]. Knyga turėtų skatinti patriotizmą ir meilę tėvynei [...].
Tomas Baranauskas pristatydamas žmonos romaną pateikė ir ištrauką. Iš tiek spręsdamas, pritariu NŽ-A „Knygų mugėj“ slapyvardžiu Alefijus Vargalys prisidengusiojo ar prisidengusiosios nuomonei.
Jei tokia kalba imta laikyt „gyva“, tai man jau laikas mirt.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)