(116) Tarp kitko: apie IQ, raštingumą ir savigarbą

Kol ėjo žurnalas Miesto IQ, skaitydavau, kokie 2/3 tekstų tikrai būdavo to verti. Kai š.m. pavasarį atsirado IQ. The Economist, lioviaus, nes kultūrai ten vietos liko mizeras. Politika ir ekonomika dominuoja. Kaip ir žurnale Valstybė.
Jau kelios dienos grįždamas namo matau šitą reklaminį skelbimą. Kas bjauriausia, kad negaliu sustot perskaitęs tik didžiausias raides. Net jei reikia pasilenkt.
Svarsčiau, kiek žmonių prisidėjo, kad šita reklama atsidurtų prieš mano akis. Vienas parašė tekstą, antras sumaketavo, trečias palaimino maketą, ketvirtas priėmė spaustuvėj, penktas atspaudė, šeštas pakabino po stiklu. Išeina, mažiausiai šeši. O ar bent vienas perskaitė? Na, tas, kas rašė, perskaitė, ką parašęs (tikiuos), bet vargu ar skaitė tai, ką gali perskaityt laukiantieji viešojo transporto.
Visko atsitinka, kartais net stengiantis akys nepamato kokios vienos klaidos, bet kad būtų nepastebėtos keturios rašybos klaidos trijose eilutėse – netikiu. Neskaityta, ir tiek. O griaudžiausia, kad taip parašyta užkabinus antraštę „Intelektualios žurnalistikos tradicijos“. Kaip čia neprisiminsi žodžio simboliška, jei vyr. redaktorius žadėjo:

Bendradarbiaudami su tarptautinį pripažinimą pelniusiu savaitraščiu „The Economist“ sieksime ir Lietuvoje tapti patikimos, solidžios, analitinės spaudos simboliu“, – sakė V. Laučius. (cit. iš čia)

Ir dar: Būdamas JCDecaux atsakingo asmens vietoj, tikrai atsisakyčiau skelbt tokią reklamą: negerbiat savęs – jūsų reikalas, o mes turim savigarbos.

P.S. Gazetos Wyborczos internetinėj svetainėj yra įdomus dalykas – pristatytas projektas „Jestem przeciętnym Rosjaninem“. Homo simplex. Tie, kurie patys mano tokie esą. Jei gerai supratau, tai pradžia. Tikėtina, atsiras ir „Jestem przeciętnym Litwinem“.