(612) Iš popieryno [ir pan.], xviii: apie eses

Vis mažiau lieka žmonių, į kuriuos kreipiuos Jūs + vardas; kaip Henriko Algio Čigriejaus sveikata? [Metais vėliau negu Henrikas gimęs Tėvas va ėmė ir numirė.]
Į Juozą Aputį  [*1936, †2010] irgi kreipdavaus: – Jūs, Juozai.

Popieryne radau išsiplėštą lapą iš Nemuno, dar spausdinto ant paprasto popieriaus, laikraštinio, – Jūratės Sprindytės „sukaktuvinį atviruką“ – impresiją rašytojo 70-mečio proga – „Ak, Aputi!: Kelios tezės ir vienas palinkėjimas“ (2006-06-15, p. 3). Gražus tekstas, tikrai gražus; dabar vėl skaitydamas užkliuvau už šito J.S. teiginio:

O knyga „Keleivio novelės“ (1985) buvo tikras dabartinės esė pranašas, nors jos pasirodymo metais niekas apie esė žanrą nė nekalbėjo.

Tuolaik ir apie multikultūralizmą nieks nekalbėjo.
-----------------------------------------------------------------------------
Taip, nelyg koks apsėdimas tos vis už akių užkliūvančios mintys apie eses.
Štai greičiausiai š.m. pradžioj Romas Daugirdas klausia Eugenijaus Ališankos, kaip tas suvokiąs šį žanrą; ats.:

Kas vis dėlto yra ta esė šiandien? Etimologinis šio žodžio aiškinimas veda į banalybių pelkes, kiti – į dykumas ar gentines nesantaikas, todėl siūlyčiau mūsų patriarcho versiją. Vargu ar jis girdėjo apie esė, rašydamas savo tekstą, bet jis galvojo apie tekstą, rašydamas savo gyvenimo istoriją. Turiu omeny Jono Basanavičiaus esė „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“. Taigi, mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, bene tiksliausias esė apibrėžimas, kokį šiandien galėčiau pasiūlyt savo tekstams. (Metai, 2014, nr. 4, p. 104)

P.S. Dr. Basanavičiaus išleistoji Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija pasiekia 1922 metus; jos pamatas – užrašų knygelės; paskutinių gyvenimo metų istorija tebetūno knygelėse, rašytose, galima sakyt, iki paskutinės gyvenimo dienos.