(1101) Susieji – ir [pagalvoji apie galimą antologiją], xxxii

a: Danutė Kalinauskaitė, atsakydama į Metų Šimtmečio anketą:

[...] daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti. (2018, nr. 7, p. 116–117)

b: Kornelijus Platelis, atsakydamas į a.a. Algio Kalėdos klausimus:

[...] tėvas (ekonomistas) yra parašęs keletą gerų eilėraščių, bet man jų nerodė, suradau juos tik po jo mirties. Jis nė nebandė skelbti tų savo eilių, nes viešą kūrybą okupacijos ir cenzūros sąlygomis laikė beprasmišku ir net nelabai padoriu užsiėmimu. (Metai, 2018, nr. 8/9, p. 123)

— Ne, ne ginčytis su DanK norėdamas susiejau šitas dvi citatas; ji, matyt, turėjo omeny oficialiuosius sovietmečio rašytojus, priklausiusius Rašytojų sąjungai; nuodugniau pakapsčius, buvo šio to ir jų stalčiuose, tarkim, Jono Mikelinsko (romanas Juodųjų eglių šalis), Juozo Apučio (apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje), kitų prozininkų koks apsakymas, poetai turėjo cenzūros nepraleistų eilėraščių, bet gal ir galima sakyt, kad tie stalčiai buvę beveik tušti. Grinkevičiūtė atsiminimai ne stalčiuj, stiklainy laukė savo laiko; atsiminimai apie tremtį, tremtinių poezija, sakykim, atskira tema; Krivicko, Glemžaitės ar Šniuolio eilėraščiai vėl atskira; bet lieka dar grupė žmonių, kurie nei tarybiniai rašytojai buvo, nei tremtiniai, nei partizanai – tikrai galima sakyt, kad rašė ir dėjo į stalčių.
Yra Juozo Laurušo sudaryta poezijos antologija Tremtinio Lietuva (1990, tiražas 20 000 egz.), yra Leono Gudaičio sudaryta partizanų poezijos antologija Kovos keliu žengiant (1991, tiražas irgi 20 000 egz.), o antologijos, kurioj būtų sutelkta Lietuvoj kurta poezija žmonių, nesistengusių žūtbūt tapt oficialiai spausdinamais kūrėjais, galima sakyt, sau rašiusių (kai kurie kai ką duodavo pogrindžio spaudai), – kiek žinau, nėr, o galėtų būt; štai šiek tiek autorių pavardžių: Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė (jos Skausmo pasakom galėtų prasidėt antologija), Alė Naginskaitė-Vajegienė[*], Elvyra Jūratė Petrauskaitė-Jaroševienė, Palmira Petrauskaitė-Čebelienė, Vytautas Ambrazas (Dubindris), Vytenis Imbrasas, Jonas Vytautas Nistelis, Vytautas Vanagas (Antanas Sėlis), Kęstutis Genys, Marija Katiliūtė (Lacrima), Mindaugas Tomonis (Tomas Kuršys), Algirdas Patackas (Algis Rudamina), Juozas Prapiestis, Arvydas Galginas, Rimas Burokas, Arvydas Stasiulevičius ir kt. (Surašiau tik tuos, kurie plaukiojo atminties paviršiuj.)
Nežinau, ar prasminga būtų rengt tokią antologiją, nes kur nors tie tekstai jau spausdinti, knygelės pabirai išėję ar tik kokioj periodikoj, norintys susipažint su tokia kūryba tik paieškot turėtų; be to, antologijos nebelabai gal ir populiarios tapo, – nežinau, tiesiog mintigalis atėjo galvon, tai užfiksuoju.
-----------------------------
[* Visiškai tarp kitko: Aurimo Švedo parengtoj knygoj Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus (2016) prisimintas toks 1948-ų pavasarį vykusio pokalbio fragmentas – ją norinčių užverbuot saugumiečių ir Veisaitės: „‘[...] tu, pavyzdžiui, draugauji su tokia Ale Naginskaite. Pažiūrėk, ką ji rašo savo dienoraštyje, pasiklausyk jos pokalbių ir pranešk mums!’ ‘To padaryti negaliu. Mane tėvai auklėjo visai kitaip, mamytė nėra niekad atplėšusi man skirto laiško. Ji gerbė mano privatumą’, – atsakiau jiems“ (p. 111); pasižadėjimo bendradarbiaut nepasirašė: „Ir tuo džiaugiuos, net truputį didžiuojuos“ (p. 112).]

(1024) Pakeliui namo, xlv: vis prisimenu a.a. Algį K.

— rugsėjo pabaiga —

tie du žodžiai kūrybos kontekstai
galėjo būt šermukšniniai

Septintam Metų numery buvo Jūratės Sprindytės in memoriam habil. dr. prof. Algiui Kalėdai (*1952, †2017-05-11) „Sudie, bičiuli“ (p. 157–159). — Dviejų dalykų nežinojau. Kad keturiasdešimtmetį jau buvo ištikęs infarktas, tikriausiai mikro-, ir kad norėjęs: ant jo kapo teauga šermukšnis.
Kodėl šermukšnis? Dabar jau nebepaklausi. Nors drįsčiau spėt, ar tai tik nesusiję su Adomu Mickevičium? Regis, kažkuriam Justino Marcinkevičiaus rašiny apie AdM-čių skaičiau, esą jis Paryžiuj prie savo namų buvo pasisodinęs šermukšnį, kad primintų tėvynę Litwą. — Pakeliui namo, išlipus Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir paėjus šiek tiek į priekį, pasitinka šermukšnis, nuo rugpjūčio taip tiesiai primenantis Algį.
Nežinau kodėl praeitais metais paprašė, kad mano akys būtų dar vienos, kurios peržiūrės jo naująją studiją apie bendraamžį poetą Kornelijų Platelį. Sutikau, nes vis tiek juk būčiau skaitęs jau išleistą. Vieną kitą abejonių sukėlusią smulkmeną tepastebėjau – kai žmogus žino, ką nori pasakyt, tai ir pasako, o Algis gebėjo dar ir gerai pasakyt – ir moksliškai, ir logiškai, ir palygint vaizdžiai; gal labiausiai „diskutavom“ dėl studijos pavadinimo sandų – kuris turi eit kaip antraštė, kuris kaip paantraštė, ir įtikinau: Platelio pavardė verta didesnio šrifto nei Apolonas su Dionisu, nesvarbu, kad kitų tos pačios serijos knygų pavadinimai sudaryti priešingai. — Juokai visa tai. Svarbiau, manyčiau, kitkas. Knygai išėjus, Algis, bent jau taip atrodė, jautės laimingas; spėliojau: daugiausia juk nagrinėdavo mirusių autorių kūrybą, o tie nei pagirt, nei papeikt negali; Kornelijus P., kiek supratau iš pokalbių su Algiu, liko patenkintas, kaip jo kūryba panagrinėta; sakysit, kas per tuštybė? nepažįstu žmogaus, kurs nenorėtų išgirst geražodžio apie savo darbą; ir dažniausiai tiek mažai tereikia, kad pasijustum visai gerai; džiaugies anūkais, o dar ir apie tavo darbą ką nors gero pasako, – štai ir laimingas. — Gaila, labai gaila, kad mirė nė 65-o gimtadienio nesulaukęs (spalio 2-ą būt buvęs); bet kita vertus: o kas iš to ilgo gyvenimo, jei apie jį tegali pasakyt – gyventa, ir tiek.

(999) Užparaštė, cxxxiii: apie silabinės eilėdaros tąsą per Gaidžiuos gimusius

Kornelijus Platelis, 2012-ais išvertęs dar Adomo Mickevičiaus, ėmė ir paapgailestavo:

Versdamas vis gailėjausi, kad lietuvių poezijoje taip ir neprigijo silabinė eilėdara, tokia populiari lenkų literatūroje. O pradžia buvo įkvepianti – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ paklojo tvirtus šios eilėdaros pamatus, įrodė ją puikiai tinkančią mūsų kalbai. Tačiau vėliau gal dėl Maironio, gal dėl rusų poezijos įtakos buvo visuotinai pereita prie silabotonikos. (LM, 2012-12-07)

Kaip čia pasakius? – tada šmėkštelėjo. – Na, ne visai, t.y. ne visuotinai. Buvo vienas eiliuotojas, kuris nuosekliai laikės silabikos, – Jurgis Tilvytis-Žalvarnis MIC. (Nepraėjo nė penkeri metai, ir pamaniau: reikia pratęst.)
1909-ais Vilniuj išėjo A. Žalvarnio slapyvardžiu pasirašytas JurgT poetiškų bandymų rinkinys Dienelei brėkštant su Prano Žitkevičiaus, mirusio prieš amžių, iliustracijom, dedikuotas paminėjimui 25 metų jubiliejaus raštiško darbo mylimiausio mano mokytojo prof. kun. A. Dambrausko. Autoriaus žody dar ir padėkojama dainiui A. Jakštui, kurs teikėsi eiles pertaisyti ir daugelyje vietų mane pamokyti. (Turint omeny ir kitus JurgT rašto darbus, svietiškus ir šventus, taip, tikras Dambrausko-Jakšto mokinys pagal poezijos prigimties ir paskirties supratimą – galvos nepametant, Dievui ir doriem žmonėm ant naudos.)
Tam rinkiny nemažai tekstų parašyti silabine eilėdara, ir aišku, kad sekta Baranausku, kaip kuo aiškiausiai matyt iš poemėlės Sirvydžių miškelis („Reiktų apdainuoti miškelį Paslausko[*], / Kaip šilą Anykščių garbaus Baranausko“):

Prano Žitkevičiaus iliustracija

Švytuoja Sirvydžių jau rėsvas miškelis:
Kur alksnis atlikęs, kur kreivas berželis...
— — — — — — — — — — — —
Čia buvę Paslausko dvarai ir miškeliai,
Kur ėję „dvarystėn“ dar mūsų tėveliai.
Dabar čia maskoliai sentikiai gyvena,
Juos kraštui maskolint valdžia atgabeno.
— — — — — — — — — — — —
Ir taip tas padorus Sirvydžių beržynas
Seneliams čia buvęs, kaip geras kaimynas.
Dabar liks už metų, lyg senio pakaušis,
Guzuotas kalnelis šakoms pasišiaušęs...
Išdžius ir upelis, pavėnios pristigęs,
Ir taps čionai kraštas apkurtęs, užmigęs.
Išars kokį kartą, pasės apsčiai grikių, –
Užaugs ašmas grūdas kokį porą sykių;
Paskui gi po naudą galės kiškį šaudyt,
O pjaunant, nelengva bus šiaudus sugaudyt.
— — — — — — — — — — — —
Nustos ir dainavę, nes nėr kam padėti...
Sudieu, miškeliai, sudieu, numylėti;...

Visi Žalvarnio eiliavimai, kuriais pirmiausia norima papasakot, parašyti silabine eilėdara (Paįstriečiai ir kt., kurti jau viešpataujant silabotonikai).
Nelabai vertino JurgT eiliavimus Tilvičių jaunėlis Teofilis, Topiliu vietinių vadintas; ir tuose pačiuose Gaidžiuose 1907-ais gimęs Fulgencijus Andrusevičius, virtęs Pulgiu Andriušiu, nebuvo per geriausios nuomonės apie jojo kūrybą, Australijoj rašydamas atsiminimus Septinton įleidus:

Dėdė kun. J. Tilvytis-Žalvarnis, parašęs poemą „Sirvydžių Miškelis“, sekdamas vyskupu Baranausku, Topilio ir mano nuomone, neatidavė duoklės didvyriškiems Gaidžių laukams. Kas Sirvydžiai? Maskolių kolonistų apgyventas kaimas. Nors ir jų miške riešutaudavom, grybaudavom, net naktigoniaudavom, bet tai nebuvo Gaidžių žemė. Dėl ko kunigas neapdainavo Kazio Gojaus, Silio ežero, gaidžiškių pasididžiavimo? Svajojom tai padaryti mes. (Rinktiniai raštai, t. I, Boston, 1968, p. 85).

Taip, Pulgis Andriušis apdainavo Silio ežerą, nors knygos pavadinime vardo ir neminėdamas – Anoj pusėj ežero (1947).
(Nesugalvoju grakščios ir su intriga sankabos, tad tebus – strykt.)
1940-ų vasarai baigiantis, Šluotoj (1940-08-25, nr. 6, p. 91) buvo paskelbta „Ūkiška poema“ po pavadinimu skliaustuose nurodant, kad: sekant A. Barono „Anykščių šileliu“ (daug įvairiausių sekimų buvo Anykščių šileliu, bet šitas ypatingas):

Šluota, 1940-08-10, nr. 4 paskutinis puslapis

Laukai drenuoti, gi kumetynai susmukę!
Kas buožių galybei senobinei tiki?
— — — — — — — — — — — —
Kur jūjų žodžiai, žodeliai, žodyčiai,
katrų liaudžiai nusibodo net klausyti?
Kur jūjų „gėris“ dažnai taip žadėtas,
kur „tautos vadas“ tą tautą apspiovęs?
Viskas prapuolė; trenkė perkūnas!
Klika pašiūro, sugnežo, subiuro...
Liaudis pakėlė kumščias suspaustas,
trūko retežiai, išsiveržė šauksmas,
laisvė, lygybė, brolybė, – sušvito lyg saulė!...
— — — — — — — — — — — —
Ką tik jauti, audra tuoj pakvimpa!
Debesys renkas padangėj,
Rytų galingas kaimynas sužiūro,
tankus, patrankas žaibu išrikiavo,
skardų trimitą pridėjo prie lūpų,
ir gretos plieninės pribuvo, vadavo, bučiavo...
— — — — — — — — — — — —
Ai, siaudžia dabar kraštas linksmai!
Siaudžia, skamba dailiai, skardžiai!
Linksmi vaikeliai, senos močiutės:
armiją turim pašonėj galingą,
kas gi išdrįs nūn užkrauti vergovę?
Kas gi drįs kelti numestus pančius?
Kas pakels ranką prieš liaudies gerovę?
— — — — — — — — — — — —
Kas ten juokiasi, kalbas? – e atkutusi liaudis!
nusikračiusi jungo ir pančių vergovės,
sumynusi buožių žydėtą galybę,
Raudonajai Armijai padėką siunčia,
gėlėms ją puošia, džiaugias sulaukus,
ilgų svajonių, troškimų;
ateitį kursim, ji taria, galingą ir stiprią,
nes Staliną turim tą genijų didį,
vadą ir draugą žmonių milijonų!

Parašas: P. Rakštis, o pagal Lietuviškųjų slapyvardžių sąvadą – tai Pulgio Andriušio slp. (t. 2, 2004, p. 775). Ir visai tikėtina, nes sekimas sukurptas tikrai kalbą jaučiančio žmogaus, nors eiliuojančio ne be priekaištų. Atsiminimuos Andriušis nerašo, neprisimena ir tokios produkcijos kūręs; suprantama, tokius dalykus tikrai noris užmiršt. Du iš Gaidžių garsenybių Baranauską sekė – taip; reiktų ir Tilvyčių Topilio Skiedras (parengtas Jono Pilypaičio, 1976) patikrint – gal ir ten kas nors tinkamo prie šios temos atsirastų? Yr; pvz., „Valdiškas šilelis“ (p. 96–97). Taigi visi trys garsieji gaidžiškiai Baranausku vienaip ar kitaip sekė, sykiu ir silabinę eilėdarą primindami.
P.S. Vyriausiajam iš trylikos Tilvyčiukų – kun. Jurgiui (*1880) mirus, jauniausiasis Teofilis (*1904) parašė in memoriam „Brolis Žalvarnis“ (Naujas žodis, 1932, nr. 1, p. 2–3). Toks kvailas klausimas buvo sukirbėjęs: o kai Jonas Pilypaitis rengė paskutinį, šeštą Tilvyčio raštų serijos tomą, skirtą publicistikai ir atsiminimams, ar siūlė įdėt? Gal ir nesiūlė, nes knygoj pirmąkart paskelbta ilgoka nebaigta autobiografija, kur yr ir apie tėvus, ir apie brolius seseris (Taikos sėja, 1982, p. 190–336).
-----------------------------------------------------------------
* Kas tas Paslauskas buvo? Motiejaus Miškinio atsiminimuos, rašytuos 1969–1970-ais, radau:

Juknėnų savininkas ponas Paslauskas valdęs nebežinau kiek, bet nemažai kaimų, mėgęs plačiai gyventi ir dažnai užsienin važinėti, tiek įsiskolinęs, jog prieš pat 1861 m. jo dvaras Sirvydžiuose su visais jo kaimais patekęs į globą tarybos. O kai Paslauskas įsivėlęs į negudrų 1863 m. sukilimą, tai turėjęs pabėgti ir Sirvydžių dvaras buvo išdalintas sentikiams „poselencams“, kurie čia išgyveno net ligi 1945 m. Šitas pats Paslauskas buvęs humaniškiausias plačioj apylinkėj: niekas, sako, niekuomet neatmena, kad būtų su kuo žiauriai pasielgęs ar negailestingas. Labai mėgęs gerus, darbščius baudžiauninkus ir nė vieno tokio neatidavęs į rekrūtus. Su savo gausia palyda ir su kaimynais ponais mėgdavęs medžioti. Per dideles medžiokles (Juknėnai ir aplinkiniai kaimai labai garsėjo daugybe kiškių) pietaudavęs senelio tėvo Justino Miškinio didžiuliame klojime. Iš anksto liepdavęs Justinui padėti ant kaladžių lentas, sustatyti improvizuotus stalus ir apkrauti juos kaimiškais paprastais valgiais – medumi, mėsa, obuoliais... Kol aš būsiu gyvas, sakydavęs, – nė vienas tavo brolis, nei sūnus nebus paimtas į rekrūtus. Ir savo žodį tesėjo; kai panaikinus baudžiavą pats jauniausias Justino sūnus (mano senelio brolis) Viktoras turėjo būti įtrauktas į karo prievolininkų – naujokų... [čia tekstas nutrūksta]. (MotM, Rinktiniai raštai, sudarė Jonas Šlekys, 2012, p. 353–354)

Paslauskas – labai jau lietuviškai skambanti pavardė. Užmečiau akį į XIX amžiaus pabaigoj išleistą Słownik geograficzny: Syrwidzie, dwór, należy do dóbr taurogińskich Pusłowskich; Tauroginie, własność Pusłowskich. Vardo nėr. Pasiknaisiojus: gal kolekcininko, meno mecenato, bibliofilo Zygmunto Pusłowskio tėvas Władysławas? Bet jis mirė 1859-ais, t.y. prieš sukilimą. Reiktų dar aiškintis.

(881) Iš popieryno, xxxii: apie tekstasklaidą

Nežinau, kas ten išties tame Lietuvių kalbos institute vyksta, kokios perturbacijos, bet jei reiktų pasakyt vieną gerą dalyką – pasakyčiau, kad Ritos Miliūnaitės tvarkomas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas yra tikrai prasmingas darbas. (Ir ne tik todėl, kad jo dėka žodis batauti net rusų–lietuvių kalbų žodynan pateko.) Reikia, privalu fiksuot, kaupt, sistemint. Tai bet kokio mokslo pamatas.
Šįryt el. paštu išsiunčiau vakarykštį radinį:

Naujažodis: tekstasklaida
Reikšmė: tekstų viešinimas tam tikru būdu [gal tiksliau: kokiu nors būdu?]
Vartosenos pavyzdys: Savaitraščio Literatūra ir menas vyr. redaktorius Kornelijus Platelis: „Mes [t.y. savaitraštis] esame ne žiniasklaida, o tekstasklaida – pateikiame visus geriausius tekstus, kuriuos savo ubagystėje galime sugraibyti.“
Šaltinis: „Misija: išsaugoti tekstų kultūrą“ [pokalbis apie kultūrinės spaudos tendencijas], Park@s, nr. 51, 2007-04, p. 1 (priedas prie: Literatūra ir menas, 2007-04-27).
Kita informacija: Sėkmės!

— Įdomus tas šiauliečių rengiamas Park@s buvo. O gal tebėr, gal tik nerandu, kur jis pasidėjo? (Vigmantas Butkus, vienas iš aktyviųjų mėnraščio bendradarbių, turėtų viską žinot, gal komentaru atsilieps.) O Šiauliuos – išleidus 50 Parko numerių – surengtas pokalbis, kuriame Kornelijaus P. naujažodį sužvejojau, dabar skaitant keletą mintigalių prišaukė.

Gintautas Mažeikis: Kur yra skaitytojas ir kaip jis randamas? Mūsų kartais klausia, kodėl „Park@s“ nebeleidžiamas su „Šiaulių kraštu“, su kuriuo buvo leidžiamas trejus metus. Bet tada laikraštis dažniau buvo ne skaitomas, o naudojamas pakuroms. Kai pokalbis vyksta ne su tais žmonėmis, jis yra beprasmiškas ir tuščias. Geriau vienas skaitantis laikraštį, nei 10 tūkstančių, naudojančių jį tik pečiui pakurti. (p. 3)

Teisybė, kol ėjo su Šiaulių kraštu – neskaitydavau, tik dėl tų pakurų nesinorėtų sutikt – ir jų reikia, todėl labai džiaugiuos, kad Literatūra ir menas spausdinamas ant „gamtai draugiško popieriaus“ (nors kažkaip keistai tas apibūdinimas skamba), o va Nemunas, turiu pasakyt, labai blogai dega, ir perdengt nokinamų pomidorų sluoksniams netinkamas, bent taip atrodo.
Jei jau apie LM užsiminiau, visiškai pritariu Alvydui Šlepikui:

Aš pats džiaugiuosi „1 eilėraščio“ rubrika – taip į eilėraštį labiau įsižiūrima, kita vertus, tai įpareigoja autorių pateikti tokį eilėraštį, kuris gali skambėti vienas nepriklausomai nuo knygos konteksto. Jis turi būti labiau koncentruotas, galų gale turėti tuos stebuklingus dėmenis – pradžią, vidurį ir pabaigą. (p. 1)

Na, dėl stebuklingų dėmenų – vargu ar jų visad reiktų jų norėti, bet kad pradžioj ir tik vienas – labai gerai: tai ir būna vienintelis eilėraštis, kurį – atvirai šnekant – išties perskaitai nepaisydamas autoriaus pavardės. Poezijos publikacijas dažniausiai perbėgi, tik retkarčiais stabtelėdamas prie kokio konkretaus eilėraščio.
Ir Herkaus Kunčiaus pasvarstymų baigiamasis akcentas teisingas:

Straipsnio ar esė stimulas turi būti kibirkštis, žiežirba – kad nepatinka, kad skauda – tokie patys banaliausi dalykai. Nors ir laikausi tokio principo – Rastauskas mane yra išmokęs: negalima teksto rašyt įpykus, reikia palaukti kokią savaitę, kažkaip kitaip tada visi tie dalykai susiklosto. Prieš kelis mėnesius bandžiau galvoti, kokios temos galėtų būti įdomios ir atsitiktinai pamačiau propagandinę Rusijos TV laidą (Rusijos TV man dar sugeba įžiebti tą žiežirbą – aš pradedu piktintis ir pan.), kurioje buvo paminėtas lietuvis [Bronius Maigys], 1985 m. Ermitaže sieros rūgštimi apipylęs Rembrandto „Danają“. Pasirodo, žmogus gulėjo Černiachovskio [= Černiachovsko psichiatrinėj] ligoninėj, o dabar gyvena Lietuvoje. Bet man įdomus buvo kitas faktas: Ermitažo generalinis direktorius Petrovskis [= Piotrovskis] sako: „Man žmogaus gyvybė palyginus su meno kūriniu nėra tokia svarbi.“ Būtų galima svarstyti apie tai – apie meno kūrinių naikinimą, žmonių naikinimą, esu sau pasižadėjęs tai padaryti, bet paprasčiausiai... tingiu. (p. 3) — [Apie tai pasvarstyta po trejų metų rašytam tekste: H.K., „Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi“, Kultūros barai, 2010, nr. 5, p. 2–7.]

Skaitydamas samprotavimus, esą trūksta autorių, sunku priprašyt galinčių ką nors parašyti todėl, kad kultūriniai leidiniai nepajėgūs mokėt bent kiek padoresnių honorarų, vis pagalvoju: arba honorarai turi būt dideli, arba tikrai turi norėt parašyti; honorarai dideli (bent jau 100 eurų į sąskaitą už straipsnį) vargu ar įsivaizduojamoj ateity bus, lieka tas noras – norėt tai noris, bet kad tingis rašyt, va kur šuo pakastas. Kad sąžinė per daug negraužtų ką nors pabaksnoji be įsipareigojimo, ir toliau sau durnių volioji. Ir nešokinėji trečią nakties prakaito išpiltas – nesisapnuoja, kad be tavo rašalų lietuvių kultūra bedugnėn garma.
(Tinklaraštis – irgi ne žiniasklaidos, o tekstasklaidos priemonė. Nors Inga greičiausiai parašys, kad turėtų būt tekstosklaidos.)

(479) Visiškai tarp kitko: poezija prieš atostogas

Šiandien paskutinė darbo diena, tad, matyt, neatsitiktinai prisiminiau 2002-ų liepą sukurto Kornelijaus Platelio eilėraščio pradžią:

Laikas rašyti eiles, bet laikas ir keisti tepalus.

Liepą ir stengsiuos „pakeist tepalus“.