(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-01-12

(1154) Ars memorativa: kas išplaukė iš atminties Mickevičiaus parodoj

bilietai, manyčiau, tikrai pigūs; liuks (aliuzija į pernai lietuviškai išleistas Felixo Ackermanno
aštuonias pamokas apie Lietuvą Labai blogai arba liuks – tikrai smagų skaitinį;
štai ką reiškia autoriaus pastabumas ir humoro jausmas – įdomu skaityt net apie žinomus dalykus;

tiesa, ne visas pamokas smagu skaityt, bet tai ne autoriaus kaltė)
asikultūrint prieš šventes teko – nuėjom apžiūrėt Adomui Mickevičiui skirtos parodos Valdovų rūmuos.
Jei buvot, tai atsimenat: ekspozicijos pradžioj yra toks XIX amžiaus pradžią menantis svetainės baldų komplektėlis: apvalus staliukas, dvi kėdės, sofutė (kuri tikriausiai kitaip vadinas), komoda (kuri irgi gal kitaip vadinas), ant jos stovi laikrodis. — Stovi vg ir žiūri į tuos baldus, ir šypsos (kaip koks iš Grajausko „Pratimo laimei prišaukti“); ir taip nori, kad kas paklaustų: kas čia juokingo, ko išsišiepęs? Jei kas būtų paklausęs, būtų pradėjęs dviejų serijų pasakojimą.
1: 1990-ais Sietyno 8-am numery buvo publikacija „A. Mickevičiaus proanūkio laiškai į Lietuvą“ (p. 102–104). — Iš toliau pradėkim, nuo prosenelių: Adomo ir Celinos Mickevičių vyriausia dukra Marija ištekėjo už Dusinėnuos gimusio dailininko Tadeuszo Goreckio, jie turėjo vieną sūnų – oftalmologą Ludwiką, tas irgi vieną sūnų – Jerzį Goreckį, kurio laiškai ir skelbti. (Čia pokalbis su Mickevičiaus proproproanūkiu Romanu Goreckiu; pamini ir savo senelį : „Z kolei w 1955 roku będąc na Litwie miejscowość tę odwiedził syn Ludwika – Jerzy Gorecki, dziennikarz francuski. Wykopał wtedy mały świerk, przewiózł go do Francji i tam posadził, żeby drzewko przypominało mu o Litwie – ojczyźnie przodków.“)
Taigi žurnalistas Jerzy Goreckis 1959-ų rudenį parašo laišką Lietuvos TSR rašytojų sąjungos pirmininkui Eduardui Mieželaičiui: esą nenorėdamas draskyt prosenelio palikimo (padalyt dviem savo sūnum), siūlo pirmiausia Lietuvai Adomo Mickevičiaus „suvenyrus“: biblioteką (apie 400 knygų, tarp kurių yra labai vertingų), empiro stiliaus baldus (darbo stalą-sekreterą, komodą, fotelių, kėdžių), jo lovą, šeimos rinktą monetų kolekciją, laiškus, kurių paskutinis iš Konstantinopolio, šeimos paveikslus, deimantinę lyrą, kurią Puškinas padovanojo Mickevičiui Maskvoje, šeimos brangenybes, jo auksinį laikrodį, dvi jo rašalines, stalo sidabrą ir t.t. „Ponas Miltinis turi sąrašą.“ — Ką daro Rašytojų sąjunga? Persiunčia laišką LKP Centro Komitetan. — Nesulaukęs atsakymo, po mėnesio Goreckis vėl rašo Mieželaičiui: „Sužinojau per p. Miltinį, kad mano laiškas jus pasiekė ir manau, kad jūsų tylėjimo priežastis nėra bloga sveikatos būklė.“ — Pačioj 1959-ų pabaigoj parašomas atsakymas didžiai gerbiamam ponui: pranešama, kad su laiškų turiniu supažindintos įstaigos, „kurios tokius klausimus kompetetingos ir turi spręsti“ ir kad: „Tuo mes laikome savo funkcijas šiuo klausimu atlikę.“
Skelbdami šituos laiškus nenurodėm, kad juos Literatūros ir meno archyve užtiko ten dirbusi Liudviko J. žmona Rūta Jakimavičienė (kaip ir Eugenijaus Matuzevičiaus padarytus Broniaus Krivicko eilėraščių nuorašus, kuriuos paskelbėm Sietyno 5-am numery); tuomet nusprendėm: atsarga gėdos nedaro. — Po laiškais prirašėm:
P.S. „Sietynas“ klausia „kompetetingas įstaigas“: kokio Lietuvos muziejaus saugyklose šiandien yra minimi Adomo Mickevičiaus „suvenyrai“.
Juokingai dabar skamba tas klausimas. Kas tau atsakinės kažkokiam rotaprintiniam Sietynui.
2: Praėjo 20 metų, ir teatrologė Gražina Mareckaitė tuos Mickevičiaus proanūkio laiškus (vėl) rado – ir parašė straipsnį „Kur dingo deimantinė lyra?“, kuris buvo paskelbtas Draugo kultūriniam priede 2010 IX 11, p. 5. – Mes 1990-ais tik tuos laiškus paskelbėm, nieko daugiau neieškojom, tuolab LKP CK popieriai buvo neprieinami. GrM mėgino, deja, nieko nerado. Jos rašinio pabaiga:
P.S. Rašydama šį tekstą, išgirdau žinią apie neseniai restauruotos Šaukėnų dvaro koplyčios atšventinimo iškilmes. Kaip skelbiama, jose dalyvavo Goreckių giminės atstovai iš Prancūzijos. Gal jie žino, kur atsidūrė Adomo Mickevičiaus relikvijos?
P.S. Ne, neturiu jokio noro aiškintis, kur tos relikvijos; jei kas norėtų, gal logiškiausia būtų pradėt nuo LR pilietės, kurios pase neišsiaiškinau kaip galų gale buvo parašyta pavardė: Gorecki-Mickevič ar Gorecki-Mickewicz; gal jau pilnametė? (Jos tėvas Romanas Goreckis – ne AM proanūkis, o proproproanūkis, žr. įrašo pradžioj minėtą pokalbį; pasak tėvo [pykstančio ant lietuvių dėl grafemofobijos?], dukra: „Zna trochę język polski, bo miała opiekunkę Polkę. Mówi świetnie po francusku, litewsku, trochę po angielsku.“) — Kur kas įdomiau pasiklausyt, ką Brigita Speičytė pasakoja apie Mickevičiaus Pono Tado įtaką ir recenciją lietuvių literatūroj.

2 komentarai:

  1. Istorijos tęsinys čia, viskas yra Lenkijoje.
    Bet ypač įdomi to straipsnio paskutinė pastraipa :)

    O dėl Šaukėnų tai G. Mareckaitės pripainiota. Šaukėnai nieko neturi bendro su Goreckiais, o su Gorskiais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, bendraautore!
      Pražiopsojęs buvau tą pokalbį Lietuvos žiniose.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Šiaurės Atėnų red aktorės GK megztu šaliku (2011 IV 1), Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)