(1135) Miscellanea rerum, viii: gėlės, tankai, Mickevičius ir kt.

[vis užsifiksuoji sau ką nors, ir tiek; pažiūrinėjau, ką užsirašęs pastaruoju laiku, dar ir vaizdų yr;
gal galėjo tai būt atskiri įrašai, bet būt atrodę per smulkūs; apkaba/обойма/ nežinau, kaip natiškai]

(α) mažieji džiaugsmai, 2018 XI 19
Pernai gruodžio pradžioj draugei, šventusiai pusapvalį jubiliejų, be kita ko, padovanojo pirktinį žydintį kalėdinį kaktusą / tikrąjį plokštenį / schlumbergera truncata. Nužydėjo. Persodinau. — Metų neiškentė, gruodžio nesulaukė. Pražydo. Didžiausias mažasis džiaugsmas buvo, kai pastebėjau, kad krauna žiedus; ne kai ėmė žydėt. Augalas pajėgus nudžiugint nė kiek ne mažiau negu tikrai geras eilėraštis.

(β) + pagarbos Nekrošiui, 2018 XI 22
Šiandien Šiluvoj palaidotas didis režisierius Eimuntas Nekrošius. Kaip tiesiog žmogus. Jokių valstybinių laidotuvių, Menininkų kalnelių. Tik nesuprantu, kodėl rašyta „artimiesiems pageidaujant“, o ne „vykdant mirusiojo valią“. Nekrošiaus laidotuvės – finalinė gyvenimo scena – ryškiausiai atskleidė jo požiūrį į žmogų. Požiūrį, kuriam visiškai pritariu.
Tas plotas Antakalnio kapinėse – sakoma: taip pagerbiame; o ar ne arčiau teisybės būtų: taip susikuriame patogesnes sąlygas pagerbti?

(γ) savivoka, 2018 XI 24
Stovėdamas pirmo aukšto balkone žiūrėjau, kaip Kalvarijų gatve važiuoja tankai ir kita karinė technika.
Proto balsas: „Gal ir gražu, bet naivu būt pacifistu.“
Kitas, nežinau kieno: „Džiūgaut pamačius daiktą, skirtą naikint ir žudyt, nors jo vardas ir Rasa, – na negerai, negražu.“

(δ) ką, būdamas redaktorius, tikrai siūlyčiau taisyt, 2018 XI 25
Įžvalgus svarstomasis rašinys gerą vardą turinčiam žurnale. Bet:

Negalima neigti, kad nuo partizanų rankų nežuvo civiliai gyventojai [→ civilių gyventojų].
Kaip minėta, į mišką pasitraukė ir krauju susitepę vyrai [→ susitepusių vyrų].

Neabejoju, autorius omeny turėjo ne visus, tik dalį, bet – nedrįstu spėti kodėl – pasirinko dgs. vardininką, o ne dalies kilmininką. Tokius minties ir kalbinės raiškos prasilenkimus redaktorius turėtų siūlyt autoriui pataisyti.

(ε) mintis kaip бритва обоюдоострая, 2018 XI 25
Tik spėliot galėčiau, kodėl būtent toks palyginimas (iš savižudžio Majakovskio eilėraščio apie sovietinį pasą) atėjo į galvą, per EuroNews TV išgirdus vengrų studentą sakant: „Mums reikia mąstytojų ir filosofų, kad sukurtume geresnę ateitį.“ (Viktoro Orbáno vyriausybė nori dar labiau apribot Vidurio Europos universiteto veiklą, studentai protestuoja, reikalauja nevaržyt akademinės laisvės; jei taip atsitiksią, universitetas persikelsiąs Wienon.) — Naivusis progresyvizmas. Ne poetų, prozininkų ar dramaturgų, o tų, kuriuos vadinam mąstytojais ar filosofais, įžvalgas pasitelkė tironai, kurdami „šviesią ateitį“ Sovietų Sąjungoj ar Trečiajam Reiche, ar Kinijoj, ar Kambodžoj. Jei universitetas būtų perkeltas Wienon, gal neprošal studentus nuvedus prie Karl Marx Hofo ir šį tą papasakojus apie praeities „šviesą“.

(ζ) apie kepures, 2018 XI 27
Šįvakar Valdovų rūmuos atidaroma paroda „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“. Nemėgstu visokių atidarymų (ir dėl dėkų padėkų neišvengiamo perviršio, be kita ko). Girdėjau ekspresyvų vieno iš parodos rengėjų pasakojimą, kas kur būsią rodoma, – taip, tai tikrai verta apžiūrėt paroda, bet – neskubant, savu tempu, kai kuo mažiau lankytojų.
Pastraipa iš pristatomojo teksto:

Lietuvos visuomenei svarbus aspektas – poemos Ponas Tadas ir lietuvių literatūros ryšiai. Atsižvelgiant į tai, parodoje pristatoma atskira tema – Pono Tado pėdsakais Lietuvoje. Čia rodomi žinomi poemos vertimai į lietuvių kalbą nuo XIX a. antros pusės iki šių dienų bei lietuvių literatūros kūriniai, kuriems poema yra padariusi didelę įtaką (panašios invokacijos, recepcija ir pan.). Juk ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią...

Bus eksponuojami Valerijono Ažukalnio ir Vinco Mykolaičio-Putino vertimų rankraščiai, Salomėjos Nėries mašinraštinis rinkinys Prie didelio kelio – atverstas lapas su 1943-ais sukurtu eilėraščiu „Už gyvybę tu brangesnė“ kaip parafrazės pavyzdžiu (šitie pasiskolinti iš LLTI BR), gal dar ko bus; nežinau, kokiu pavidalu rodys Tautišką giesmę – gal atverstame Varpo puslapy (1989, nr. 6, p. 95)? O gidai parodos lankytojams sakys: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau. (Gal, sakysit, per jautriai puolu reaguot? būta čia ko? — Gal.)