(141) Nobelio taikos premija: nuo prezidento prie disidento

Šiandien kam nors bus įteikta disidentui Liu Xiaobo už „ilgą ir neprievartinę kovą dėl pagrindinių žmogaus teisių Kinijoje“ paskirtoji Nobelio taikos premija. Nei paties laureato, nei jo žmonos iškilmėse nebus. Valdžia neišleido.
Važiuodamas darban dar kartą permečiau akim paskutiniam Kultūros barų numery esančias Almanto Samalavičiaus pastabas 76-ojo Tarptautinio PEN klubo kongreso paraštėse.

Kalinamų rašytojų komiteto posėdžiuose nemažai kalbėta apie Kiniją. Buvęs kinų PEN centro vadovas Liu Xiaobo savo šalyje tapo kovos už laisvę ir demokratiją simboliu, kaip kadaise Jungtinėse Valstijose Martinas Lutheris Kingas. […] Kinų egzilio rašytojai, nepriklausomo kinų PEN centro nariai pasakojo kolegoms apie specifinę praktiką – paprastai šioje šalyje asmenis, įtariamus disidentine veikla, policija iš pradžių pakviečia „puodelio arbatos“. Tai pirmas aiškus signalas, kad esi patekęs į valdžios nemalonę ar spectarnybų akiratį. Tokių kvietimų pastaruoju metu tiek daug, kad nepakviestieji jaučiasi įsižeidę, – ironizavo kinų rašytojai. (KB, 2010, nr. 11, p. 35).

Skaitydamas pagalvojau: nieko naujo – KGB irgi dažniausiai pradėdavo pakviesdamas pasikalbėt. Bet ne tai norėjos užfiksuot. Pernai, kai ši premija buvo paskirta Barackui Obamai, pagalvojau apie jos skyrimo principus. Apskritai skirt taikos premiją valstybės vadovui, kuris dažniausiai yra ir ginkluotųjų pajėgų vadas, gryniausias nesusipratimas. Bet ir šįmet kilo abejonių. Didžiausios pagarbos vertas Liu Xiaobo, bet jo kovos tikslas – laisvė, o ne, pvz., Kinijos demilitarizacija. (Laisvės ir taikos santykiai būtų atskira verta apmąstyt tema; kas, pvz., turima galvoj sakant: „Лишь бы не было войны“?)
Pernai peržiūrėjau visus laureatus, pradėdamas nuo pirmojo (1901) – Frédérico Passy. Tikrai daug, retrospektyviai žvelgiant, vertų būtent taikos premijos:

According to Nobel’s will, the Peace Prize is to go to whoever ‘shall have done the most or the best work for fraternity between nations, for the abolition or reduction of standing armies and for the holding and promotion of peace congresses’.

Nors kai kurie komiteto sprendimai, dabar jau aiškiai matyt, buvo nulemti politinės konjunktūros (kad ir skirt 1994-ais premiją Arafatui, Peresui ir Rabinui).

foto iš einestages.spiegel.de

O didžiausias atradimas buvo 1935-ų laureatas Carlas von Ossietzky (1889–1938) – tikras pacifistas, nacių įkalintas koncentracijos stovykloj (viena iš publikacijų apie jį yra čia; be to, prisimenamas ir šįmet, nes ir Ossietzkiui, ir Liu Xiaobo valdžia neleido atvykt atsiimti premijos).
Vėliau ir vienam vilniškiam leidiny radau jam skirtą publikaciją – nepasirašytą nekrologą, kurio epigrafu pasirinkta (iš atminties cituojama) Mickevičiaus eilutė: „Hańba ludom, co własne mordują proroki!“:

Mirė žmogus, kuriame įkūnytas taurus idealas: plieno valios, nepaperkamo ir nepalaužiamo žmogaus idealas.
Karo metu ginklu rankoje grūmėsi už tėvynę, po karo – kaip pacifistas ir demokratas – kovojo savo talentinga plunksna ir aštria inteligencija.
Taika žemėje – sena, kilni idėja. „Nie wieder Krieg!“ Šį obalsį skelbė Ossietzky visur [...].
Iki paskutiniųjų dienų skelbė artėjantį pavojų ir rodė išeities kelią. Iš kovos lauko niekad nebėgo. Galėjo išvengti kalėjimo. Turėjo progos užsienin bėgti. Nebėgo. Kaltinamas – pats kaltino. Grandys minčių nesukausto.
Trečiajam Reichui atėjus – Ossietzkio gyvenimas – dar didesnė skriauda ir kankynė. XX amžiaus barbarija meta jį reprezentacinėn III-jo Reicho įstaigon – koncentracinėn stovyklon. Jau ir taip silpna sveikata visiškai palūžta. [...]
Vokiečiai! Tą kilniąją galvą turėjot saugoti prieš skriaudą, apvainikuoti ąžuolo lapais ir alyvų šaka – o pardavėt samdinio batams. Palikot pranašą, bet tas pranašas liko jums ištikimas.
Miegok ramiai, kilnusis Ossietzky. Tavo Vokietijai saulė išauš. Išauš ji pasauliui, kuriam kantriai ir sąžiningai kietą, karčią, apjakusią dirvą arei – iki sutemai. Tavo vardas – malda žmonių lūpose. Ji padės gėdą nušluostyt nuo žemės, ji padės sutrinti tamsos viešpatavimą.
Ossietzky gyvena. (Piūvis: Vienkartinis dailės ir literatūros leidinys, 1938, p. 34; vienas iš rimčiausių kandidatų į šio nekrologo autorius ar tik nebus poetas Juozas Kėkštas?)

Beje, Nobelio premiją paskyrus Ossietzkiui, Hitleris 1937-01-31 išleido įsaką, draudžiantį vokiečiams ateity turėt reikalų su ta premija. (Daug apie visokias su Nobelio premija susijusias kontroversijas pripasakota čia.)

 P.S. Tikriausiai ir jūs dar prisimenat, kad Sąjūdžio laikais per protestus prie Sovietų Sąjungos karinių įgulų galėdavai pamatyt ne tik plakatus „Red army go home!“, bet ir bent vieną vėliavą su pacifistų ženklu; buvo pakalbama apie Lietuvą kaip demilitarizuotą valstybę; net vienoj nuotraukoj iš Žaliųjų surengto piketo prie Ignalinos AE atsimenu matęs plevėsuojant vėliavą su taiką simbolizuojančiu ženklu. Ar Lietuvoj bėr nors vienas pacifistas? Tas, kuris prieš karą iš principo, o ne tik todėl, kad užpuolama šalis, kuri tau patinka (pvz., Gruzija)? Ar kas iš idėjos protestuoja prieš ketinimą statyt naują AE? Nežinau, nemačiau, negirdėjau.

P.P.S. Viena didžiausių šios vasaros staigmenų ištiko grįžtant į Vilnių – stabtelėjus pailsėt prie Kurėnų ežero prieš Ukmergę. Tarsi iš praėjusio amžiaus šešto ar septinto dešimtmečio dangaus nesileidęs pasirodė tas autobusiukas. Juo keliaujantieji tikriausiai buvo nuėję pavalgyt, bet kaip juos pavadinus sugalvojau bemat: pacifistai iki kelnaičių.

(53.1) Pustrečios digresijos: Brazdžionis, Parulskis, Jacinevičius

(ii) Leonidas Jacinevičius: apie alkoholį ir miestiškąją prozą

Kailiukas, išsaugotas
nuo svetainės tekstai.lt pristatymo
(seni laikai)

Iš Samalavičiaus straipsnio pirma citata:

[...] Herkus Kunčius 2009-aisiais paskelbė „Pijoko chrestomatiją“ – šmaikštų ir grakštų, subtiliai ironišką romaną, kurio personažus ir nuolat trūkinėjantį pasakojimą vienija nenumalšinama aistra alkoholiui. Autorius, aprašydamas girtavimo įpročius, niuansuotai atskleidžia tiek sovietinės sistemos ypatumus, tiek dabartinės visuomenės „apdujusią“ kasdienybę. Sovietmečiu daug kas girtavo iš nevilties, kankinami beprasmybės pojūčio arba iš įpročio, o šiuolaikinė „atvira“, „pilietiška“ vartotojų visuomenė svaiginasi, kad užpildytų dvasinę tuštumą. (p. 22)

Skaičiau Pijoko chrestomatiją, tad drįsčiau paabejot, ar paskutinis A.S. sakinys „plaukia“ iš romano (net pirmiausia turint galvoj paskutinį gabaliuką „A propos“). Per daug tiesmuka būtų, ironija užmirštama, greičiau – sarkazmas („...Tiek negandų ištvėręs Rytų europietis turi teisę būti apsivėmęs-apsimyžęs, ir tai tik jo orumo įrodymas“, p. 137). Spėtina, kad romanas buvo tik pretekstas primint romantinį mitą. Apie jį, beje, yra Sigitas Geda užsiminęs 1993-ais per PDR:

Teisi buvo rauplėta, vis pagiriota rusistė mano vaikystės miestely:
– Rašyk, rašyk! Ištrauks ir tave kada paryčiu Vilniuj iš šiukšlių dėžės girtą...
Buvo laikai, kai jeseninščina dar garavo Lietuvoje. Jeigu valdžia mums neleidžia rašyti, tai reikia viešai sudeginti savo talentą... – sakydavo ir jaunas Vytautas Bložė. Sudeginti – tada reiškė ne ugnyje, o alkoholyje. (Poetinis Druskininkų ruduo, 1990–1999, 1999, p. 44)

Prisimenant H.K. romaną: metodas įsisavintas – karnavalizmas (įvairaus stiprumo: nuo light iki extra strong); personažai – karnavalo (šįkart tema – girtuoklystė) veikėjai; dalyvauja ir pats pasakotojas – Hercus Kuncius (Prosa) aus Litauen. H.K. – bene profesionaliausias pastišininkas.lt. Pijoko chrestomatijoj pasinaudota „kanalų poetikos“ stilizacijom: Euro Sport, Наше кино, History, National Geographic ir kt. Visko čia galima rast: ir à la pasakų, ir à la sovietmečio oficialiojo diskurso, ir à la porno Tik vyrams etc. Atsitiktinė mintis: H.K. pasakojimas primena žvejo pasakojimą apie savo laimikius: netiki, kad teisybė, bet vis tiek klausais – vaizduotės vingiai žavūs.
H.K. Pijoko chrestomatijoj sukurti geriantys personažai sietųs su Charleso Bukowskio pradėta (?) tradicija (nuo alkoholio priklausomi padarai, pijokai, ir tiek), o va Jurgio Kunčino sukurtieji – su Venedikto Jerofejevo (girtuoklėliai, šiek tiek romantizuojami, bent trupučio „meilės“ verti).
Košmaras, kiek raidžių prispaudžiau. O juk norėjau viens du – ir sukt prie Leonido Jacinevičiaus apysakaite pavadinto teksto Įsiklausymo valandos su paantrašte „Vienišiaus išpažintis“ (Metai, 1995, nr. 6; Jacinevičius mirė liepą, diena taip ir nepaaiškėjo, nes lavonas buvo rastas per ilgam laikui praėjus). Kitaip šį tekstą būtų galima pavadint „geriančiojo savistaba“ (apimanti ir sovietmetį, ir pirmuosius nepriklausomybės metus), kurioj keistai susipina alkoholio poveikio romantizavimas/mitologizavimas ir deromantizavimas/demitologizavimas (pirmojo vis dėlto daugiau).
(Dėl juoko galima pasakyt, kad mitų kūrimas [plg. cituotąją Bložės frazę apie susideginimą ir, tarkim, Sovijaus mitą] – nuo alkoholio daugiau ar mažiau priklausomų žmonių sritis [vargu ar verta minėt pavardes; bent viena, G.B., tikrai visiems atklysta iš atminties].)
Pluoštas citatų iš L.J. Įsiklausymo valandų (nesusilaikęs kai kur pridūriau komentarą):

Gėrimas – deja! – egzistavimo forma, panaši į augalų, grybų ar pelėsių egzistavimą. Paradoksalu tai, kad tokia egzistencija gelbsti nuo vergavimo aistroms ir nuo niekšybių. Geriantis žmogus neprotestuoja prieš esamą tvarką, o pasitraukia į susikurtą savąjį pasaulį. (p. 13) — Dėl juoko: prisiminiau tokią sklandžiusią mintį, esą viena iš Sovietų Sąjungos subyrėjimo priežasčių – 9-o dešimtmečio vidury vykusi kova prieš girtuokliavimą.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Sunku, kai ima persekiot per didelis tikrumas. (p. 14) — Šitą sakinį perrašydamas kažkodėl prisiminiau Andriaus Jakučiūno Tėvynėj sukurtąjį pasaulį. Be to, ir šiame L.J. tekste, ir A.J. romane pasakotojas yra paliktas žmonos ir bevaikis.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Gėrimas tebuvo apgaulė, skydas. Aš iškėliau savo silpnybę kaip mane galintį apginti ginklą. Gėrimas neleido man suniekšėti. Ar tai galima pavadinti kova su gundymais, prasčiokiškai ir įkyriai peršamais bendruomenės, kurioje gyveni? Gal ir taip. (p. 14)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Neigimas yra pamatinė alkoholizmo dalis. Manau, kad tai yra ne iki galo suvokto protesto forma, t.y. neigimas, nukreiptas prieš žmonių santykių sustabarėjimą, egzistencijos ir veiklos egoistinę esmę. (p. 15)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
[...] giliai pasąmonėje glūdi baimė, o gal net įsitikinimas, kad visiškai sveika savijauta iš esmės prieštarauja dvasiai, kad sveikas treniruotas kūnas siūlo fantazijai tik racionalius ir banalius sprendimus, neleidžia bent kiek priartėti prie transcendentinio mąstymo, nes būties suvokimas pirmiausia yra metafora. (p. 21)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Kelis kartus jau pasitaikė progų rimtai išgerti, bet po vienos taurelės abu kartus sugebėjau sustoti. Įsitikinau, kad net ir niekinga trisdešimties gramų dozė bjauriai veikia nervų sistemą. Po to būtina valandą nusnausti, kad susišukuotų nervai. Mėšlinas reikalas.
Nešokinėčiau naktį iš lovos, jeigu nejausčiau, kad viskas yra čia pat, visai greta, užtenka tik susikaupti ir panorėti. Beprasmiškumo pojūtį, įvairios rūšies baimes kelia ne kas kita, o ilgalaikis girtavimas. Pusmetį negėrus, tai turėtų praeiti, vėl atsirastų pojūčių aštrumas ir noras ieškoti ko nors įdomaus. (p. 22) — Taip, girtavimas sukelia beprasmiškumo pojūtį, o ne beprasmiškumo pojūtis verčia girtauti, bet kad dažniausiai labai sunku atskirti priežastį ir padarinį...
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Laikas teka kaip seilės iš miegančio girtuoklio burnos [...]. (p. 24) — fantastiškas palyginimas! ir dar vienas: [...] gėdingai apsinuoginusių emocijų pliūpsniai tarytum pridžiūvę vėmalai prie parketo. (p. 29)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Liūdnas paradoksas: pradedantis gerti žmogus paprastai yra įdomus ir žavingas; nuolat geriantis – retai; metęs gerti – banalus ir nuobodus, nes pats nebežino, kur jo esmė. (p. 28) — Nesąmonė!
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Jeigu gėrimas yra nuodėmė, tai tik todėl, kad tai pirmiausia yra bėgimas nuo tiesos. Tiesos, kad gyvenimas yra rūstus ir atšiaurus dalykas, kad jame reikia be paliovos grumtis už save ir tau brangintinus žmones. (p. 28)

Beje, keletą (?) metų po Jacinevičiaus mirties buvo teikiama Levo [t.y. Leonido] premija (ar tik ne L.J. žmona įsteigė?) – rašytojui, tais metais metusiam gert. Dingojas, kad Aidas Marčėnas yra tapęs jos laureatu (kitų neatsimenu, o gal jis vienintelis). Kiek pastebiu, jesininščina jau beveik pasitraukusi iš rašytojų bendruomenės; yra priklausomų nuo alkoholių žmonių, bet nieko panašaus į Širvio mitą („Ne viskas / Išgerta, / Ne viskas / Pragerta, – / Aš didelį / Lobį valdau“) nebematyt.

۩ ۩ ۩
Iš Samalavičiaus straipsnio antra citata:

Urbanistinė tradicija lietuvių prozoje yra palyginti sekli, šiuolaikinio miesto įtaką žmogaus egzistencijai yra nagrinėję vos keletas autorių. (p. 24)

Kas tie keletas? Dauguma pradėtų: Gavelis, Kunčinas, pridurtų: Ivanauskaitė, gal dar prisimintų: Markas Zingeris (Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius). Vargu ar užliptų ant liežuvio Antanas Škėma (argi Balta drobulė ne iš urbanistinės tradicijos? bet kad Vytauto Kubiliaus propaguota tezė apie vieną lietuvių literatūrą taip ir netapo pamatine) ar Algirdas Landsbergis...
O kas kelintas prie urbanistinės tradicijos prišlietų Leonidą Jacinevičių? Kas dešimtas? Nors Jūratė Sprindytė jį ir apibūdina kaip „miestiškojo mentaliteto reiškėj[ą] prozoje“ (LLE). Įspūdis toks: L.J. ir jo kūryba pasitraukusi iš aktualiosios (skaitomos, reflektuojamos) literatūros lauko, švelniai tariant, primiršta. Pagrįstai, t.y. todėl, kad ten nieko, verto dabarties dėmesio, nėra? Norint atsakyti, reiktų iš naujo perskaityt Rūgštynių lauką (1968), Keičiu gyvenimo būdą (1974), Arbatą penktą valandą ryto (1979), Tris meilės dienas prie jūros (1995) ar novelių rinktinę Persėja (1989, kurios redaktorius buvau; Solveiga Daugirdaitė, 2008-ais latvių leidyklai sudariusi lietuvių novelių antologiją, jon L.J. neįtraukė: kaip rašo Laiške redaktoriui (NŽ-A, 2008, nr. 7/8), buvo nusižiūrėjusi „Debesų garbanas“, bet galų gale neįdėjo). Bent porą knygų. Pamėginsiu (atsimenu, Arbata labai patiko, bet tada tebuvau 18-metis).
O čia noriu keliomis citatomis užfiksuot vieną L.J. tekstą, kur būtent svarstomos urbanistinės lietuvių literatūros problemos, – „Apsakymo herojus gyvena mieste“ (Nemunas, 1968, nr. 2, p. 51–52). Laikui bėgant viskas taip „apsibendrina“, kad susipainioja dešimtmečiai, susilieja takoskyros, procesai, kurie tuolaik atrodė labai ryškiai, „kontūringai“...

Ne taip dar seniai, epiškai tariant, penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje, kada miesto žmogus mūsų novelistikoje išmoko ne tik planus viršyti, būti visur ir visada nepajudinamu optimistu (kartais pabarti netipiškus apsileidėlius), – išmoko pykti, mylėti, pergyventi, mąstyti ir dar daug kitų gerų dalykų, – kaimo gluosniai ir beržai staiga neteko buvusios pagarbos. „Jis rašo kaimo tematika“, – tuo metu toksai pasakymas turėdavo tokią pat naikinančią [sic!] prasmę, kaip kitados: „Jis rašo kaip Maironis.“
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
[...] mūsų novelistikoje (tuo labiau jaunųjų autorių) jau tvirtai apsigyveno miesto žmogus – dažniausiai tam tikros inteligencijos individas, kuriam pagrindines savo būties problemas lemta spręsti paknopstom neriant pro jį užgriūvančios įvairiausios informacijos, masinės kultūros renginių, buitinių-tarnybinių-šeimyninių reikalų bangas. [...] Bet ar dėl to, kad tos užgriūvančios bangos vieniems kaip vanduo nuo žąsinų, ar todėl, kad neturime didmiesčių pilnąja to žodžio prasme, apsakymų personažai su savo pretenzijomis ir pergyvenimais dažnai atrodo provincialūs.Toksai įspūdis pirmiausia susidaro dėl to, kad nėra personažų įvairovės. Atrodo, aklai įtikėję, jog dabartiniame apsakyme nebūtina kurti išsamią veikėjo charakteristiką, kad reikia vaizduoti eilinį, kasdienišką žmogų, tiesiog nepastebime, kaip apsakymuose, tarytum paskutiniai mohikanai, baigia išmirti bent kiek įdomesni žmonės. Supanašėję jų konfliktai, pasaulio suvokimas ir net vidinės charakteristikos. Kažkodėl įsigalėjo nuomonė, kad turiningą dvasinį gyvenimą tegali gyventi mokytojai, literatai, dailininkai ar muzikai, ir šie unifikuoti inteligentai klajoja iš apsakymo į apsakymą vienodai nervingi, ydingi ir taurūs. Toksai veikėjas pamirštamas vėliausiai po mėnesio, kol jo vietą kurio nors žurnalo puslapiuose užima kita analogiška būtybė.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Tasai miesto žmogus, ką bedarysi, ne taip toli yra pabėgęs nuo savo kaimo, ir tų ryšių nereikia nei pamiršti, nei ignoruoti, nes jie tebeturi savo atskambį dabartinio miestiečio psichikoje. Tuo labiau inteligento psichika jokiu būdu negali būti carte blanche, kur galima įrašyti kas tik patinka, jeigu to reikalauja siužetinė konstrukcija. Mano subjektyvia nuomone, verta akyliau pažvelgti į mūsų miestų gyvenimo ypatumus ir kultūros istoriją ir ne taip lengvabūdiškai pasiduoti pasaulinių standartų inercijai.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Stebint paskutiniųjų dienų mūsų novelistikos išraiškos formas, nerimą kelia tam tikra nacionalinių bruožų atrofija. Kartais atrodo, kad apsakyme įsigali kažkoks „bendraeuropietiškas“ vaizdavimo ir mąstymo būdas. [...] Ar reikia žūtbūt stengtis atradinėti tuos nacionalinius savitumus? Žinoma, ne. Bet nereikia jų ir pamiršti, nes tai be galo svarbus dabarties problemų įvertinimo „kodas“.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Šiandieną turbūt daugiausia skaitome apsakymų apie žmogaus vidinės tiesos ieškojimą. Moralinių, socialinių, politinių ir filosofinių problemų nagrinėjimas daugeliu atvejų vyksta psichologinėje plotmėje. Ir keistas dalykas! Tas psichologizmas taip dažnai būna suvaržytas oficialiųjų mąstymo normų, jog ir pati problema praranda savo prasminį krūvį. Vaikšto, pavyzdžiui, po apsakymus tokie šiuolaikiniai žmonės, konjako gurkšteli, apie egzistencializmą pašneka, pypkutę parūko, o jau merginos tik ir skleidžia aplink save pasaulinį nuobodulį bei nusivylimą. O kai įvyksta veiksmo, santykio ar nuotaikos išrišimas, paaiškėja, kad herojai vaduojasi [= vadovaujasi] devyniolikto šimtmečio moralės bei bendravimo principais.

Ar dabar ką nors naujo ir rimtesnio sugalvotumėm prikišt ano laiko (7-o dešimtmečio antros pusės) Lietuvoj kurtai novelistikai? Kita vertus, kalbėdamas apie novelių personažus, L.J. labai daug pasako ir apie pačius novelistus: nesukursi už save sudėtingesnio, komplikuotesnio įtikinamo personažo, deja. Pvz.: „[A]psakymuose [...] baigia išmirti bent kiek įdomesni žmonės. Supanašėję jų konfliktai, pasaulio suvokimas ir net vidinės charakteristikos. [...] unifikuoti inteligentai [...]vienodai nervingi, ydingi ir taurūs.“
Suprantu, retai kam beįdomu, kas ten kažkada toj mūsų literatūroj darės, dabar dominuoja klausimas: kas naujo? To laiko literatūros kūriniai vis dažniau tampa sovietmečio kultūros studijų šaltiniais. Tuo atveju jų estetinė vertė tyrėjui visiškai nesvarbi. Staiga prisiminiau, kad apie tai prieš beveik septynetą metų yra rašęs Sigitas Parulskis:

Pastaruoju metu vertinant lietuvių literatūrą vyrauja dvi tendencijos: visa (ar beveik visa) tarybiniais laikais kurta literatūra yra nieko verta, nes ji iš esmės buvo arba senamadiška agrarinė, arba ideologizuota oficiozinė, o liberalioji buvo kuriama tik keleto pavienių „pusdisidenčių“ arba egzilyje, už Atlanto. Antrasis variantas – atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje nesukurta nieko gero, kadangi tvyro slogus vertybinis (estetinis, moralinis etc.) chaosas, kurio vardas – postmodernizmas, profesionalumo lygis žemas, literatūros madas ir skonius diktuoja ne estetiniai kriterijai, o komercinė intuicija. Nėra labai svarbu, kurios stovyklos šalininkai teisūs (vargu ar tokiame ginče apskritai būtų galima paskelbti nugalėtojus), tačiau visą šį vaškinių figūrų muziejų, vadinamą „tarybinio laikotarpio literatūra“, iš tiesų metas inventorizuoti, kadangi tai būtų vienas iš būdų „sujungti“ šias dvi literatūras. (ŠA, 2003-05-31, „Ekskursija į vaškinių figūrų muziejų“)

Rašydamas „inventorizuoti“, spėju, S.P. turėjo galvoj „iš naujo perskaityti“.

P.S. Šio įrašo pirmoj digresijoj prisimenant Parulskio Laišką buvo minimas knygrišys Ferdinandas Saladžius. VGTU bibliotekos Galerijoj A 2009-12-14–2010-01-15 veikė pirmoji autorinė jo darbų paroda. Suprantu, šaukštai popiet, tai nors pasiskaityt galima, pvz., čia.

(53) Pustrečios digresijos: Brazdžionis, Parulskis, Jacinevičius

Kultūros barų 12-am numery yra Almanto Samalavičiaus straipsnis „Beveik normalūs“. Pastarųjų dviejų dešimtmečių lietuvių literatūros vaizdelis, rašytas pirmiausia turint galvoj kitakalbius skaitytojus – KB yra Eurozine the netmagazine partneris, – vertimas į anglų kalbą jau paskelbtas: „Almost normal“. Šiek tiek sutrikdė pavadinimas: nieko neįdomesnio negali būt už „normalią“ literatūrą, bet čia tikriausiai ironija užslėpta. Tada visai neblogai.

(i) Brazdžionis : Parulskis – 125 000 : 11

Iš Samalavičiaus straipsnio (apie tuos laikus, kai dar buvom nenormalūs):

[...] Lietuvoje Bernardo Brazdžionio, garsaus egzilio poeto, poezijos rinktinė buvo išleista 100 tūkstančių egzempliorių tiražu ir beregint išgraibstyta! Žvelgiant normalaus Vakarų piliečio akimis, toks poezijos knygos tiražas šalyje, kur gyvena vos šiek tiek daugiau nei trys milijonai žmonių, yra kažkas iš fantastikos srities... (p. 21)

Ir atminty iškilo viena korektūra. Blusinėdamas leidinio 300 Baltic Writers maketą, straipsny apie Brazdžionį pataisiau:

The 1989 edition of his poetry, Poezijos pilnatis (Full Moon of Poetry), was printed in a record number of [100,000 =] 125,000 copies.

Prieš tai su kolege D.M. aptaręs, ar verta tikslint. Prieš keletą metų vesdamas šeštadieniais per Lietuvas radiją viktorinas, buvau pateikęs klausimą (lengvą, kad greit atsirastų, kas atsako) apie didžiausią poezijos knygos tiražą. Bemat buvo atsakyta, kad B.B. Poezijos pilnatis ir kad 100 tūkstančių. Bet į studiją paskambino vardu pavarde pristatydamas leidėjas Vilius Užtupas ir kaip vad. Jasukaitytės „Sietyno“ (teatro ir kultūros studijos; patikslinau, kad nesipainiotų su mūsų leistu žurnalu) knygas po spaustuves ganęs asmuo patikslino: buvo papildomas tiražas – dar 25 tūkstančiai atspausdinta. Šaltinis patikimas, nusprendėm.
– O jis dar gyvas?
– O ką? Jau? – Pagooglinau. Taip, a.a., †2008-08-29. Pirmasis Lietuvoj pradėjo leisti miniatiūrines knygutes. Ką yra išleidęs, galima pasižiūrėt čia: http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/miniknygos.lt.htm. Ir prisiminiau vieną vėjavaikišką akibrokštą – bene vienintelį pavykusį bandymą laikinai paglemžt iš V.U. mažiausios lietuviškos knygos autoriaus ir leidėjo titulą.

Buvo 1994-ų spalio trečias dešimtadienis, lapkričio 7-ą Menininkų rūmuos (dab. Prezidentūroj) turėjo vykt „Baltų lankų“ leidyklos naujų knygų pristatymas (turėjo būt pristatyta pradėtoji „Literatūros kolekcija“, pagaliau išleista estetikos antologija Ties grožio vertybėmis, Baranausko rinktinė ir kt.). Tada BL glaudėsi Kultūros barų redakcijos dviejuose nuomojamuose kambariuose Universiteto gatvėj (dab. Prezidentūros priimamasis), viršutiniam aukšte. Kavos leisdavomės gert į pirmą aukštą – „Lietuvos“ ansamblio kavinę. Vieno tokio kavagėrio metu (a.a. redaktorė ir vertėja Rasa Jurgelėnaitė, maketuotoja Ramunė Januševičiūtė ir —vg—) ir kilo mintis: reikia Sauliui Žukui padaryt siurprizą – jam nežinant išleist ką nors tokio ir ten pat pristatyt. Be to, dar viena sąlyga: kad praktiškai nieko nekainuotų.

Vladimiro Gulevičiaus nuotrauką perfotografavau iš 7MD-ų

Net nebeatsimenu kuriam nuslydo nuo liežuvio: gal kokią mažiausią? Tada mažiausia V.U. išleista knyga buvo 18×20 mm. Kad pavyktų sumanymas, būtiniausiai reikėjo dar vieno žmogaus – knygrišio. Tad ir kreipėmės į Ferdinandą Saladžių. Gerai, įrišiu. Bet nedaug, nes lapkričio 7-a jau čia pat. Sutarėm: darom 15×20 mm 11 egz., o Ferdinandas dar pridėjo: kietas įrišimas. Dabar: ką? 1994-10-22 Šiaurės Atėnuose buvo išspausdinti trys Sigio Parulskio eilėraščiai, vienas jų – „Laiškas“. Tikrai gražus. Palygint ilgas. Svarbiausia – naujas, neįdėtas į tuolaik ar tik ne spaustuvėn jau išvežtą rinkinį Mirusiųjų. Bet: dauguma eilučių per ilgos – tektų dirbtinai „užlaužt“. Sigis paprašytas pats „patrumpino“ – perlaužė eilėraštį iš naujo, kad eilutėj būtų ne daugiau kaip po tris žodžius (prielinksnių ir jungtukų neskaitant). Kad būtų ne žaisliukas, o tikra knyga, iš Knygų rūmų išgavau ISBN 9986-403-49-9 ir UDK: 888.2-1, Ramunė sumaketavo, Ferdinandas įrišo, dar pasiūlė giliaspaudinio šrifto skaičiais sunumeruot egzempliorius. Duomenys tokie: 15,5×19,8 mm dydžio, 4 mm storio, 0,96 g svorio, 40 p. Pristatyta 1994-11-07, agentūra „Factum“ buvo įtraukusi į Lietuvos rekordų knygą, kur išbuvo iki 1996-ų, kada V.U. susigrąžino laurus: Lietuviškai knygai 450, dydis – 14,1×16,5 mm, storis – 5,1 mm, svoris – 0,95 g, 64 p., 120 egz. Nors iki šiol S.P. Laiškas – mažiausia lietuvių poezijos knyga, kietai įrišta, o ne apipjauta brošiūra. Be to, net su kaptalais.
Liudvikas Jakimavičius recenziją apie šią knygą – tai, kas ŠA buvo eilėraštis, virto „lyrine meilės poema iš trijų solidžių dalių“ – baigė taip:

Gyvenime nesu skaitęs tokios mažos ir geros knygos. (7MD, 1994-11-11)

Tiek to pirmojo nukrypimo į Brazdžionio rinktinę ir Parulskio antrą poezijos knygą. Kita dalis (pusantros digresijos) vadinsis „Leonidas Jacinevičius: apie alkoholį ir miestiškąją prozą“ (dar reikia šį tą patiksint, paskaitinėt).