(171) Sovietmetis: 1970-ieji ir Beckettas

Prae scriptum. Tai tik šiaip faktų fiksacija, neturinti didesnės reikšmės. Argi jau taip svarbu, kad va vienąkart kas nors buvo suvaidinta mėgėjiškam teatre, kad buvo susuktas mėgėjiškas filmas? Vis tiek kultūros kanonas lieka stabilus, be įbrėžimų. Stūksančios uolos ir apačioj besimėtantys akmenys.

1969-ais Samuelis Beckettas tapo Nobelio premijos laureatu. Tais pat metais Nemune (nr. 3, p. 26–29) buvo išspausdinta Dovydo Judelevičiaus išversta jo pjesė Paskutinė Krepo juosta (pastatyta lietuviškai tik 1988) – pirmoji Becketto publikacija lietuviškai (?).
1970-ais pirmam Kultūros barų numery, atvertam įklija su Stanislavos Gedvilaitės jubiliejiniu kilimu (žr. atvaizdą viršuj; Lenino 100-osios gimimo metinės), p. 51–52, – antroji Becketto publikacija – irgi D.J. išverstas Vaidinimas be žodžių I: Pantomima vienam aktoriui (Acte sans paroles I). Po gero mėnesio jį Vilniaus dailės instituto Koridoriaus teatre pastatė dailininkas, poetas, dramaturgas, aktorius, režisierius Arvydas Ambrasas (1947-11-03–1970-10-14). Žmogų vaidino Mečislovas Ščepavičius; trukmė apie 40 min.; parodytas, regis, tik kartą. Pirmasis Becketto vaidinimas Lietuvoj (?).
1972-ų pabaigoj Jaunimteatrio aktorius ir kino mėgėjas Rimgaudas Karvelis sukūrė 10 min. filmą pagal tą spektaklį, titruose kaip režisierių palikdamas a.a. A.A., pats įsivardindamas kaip rež.-operatorius. Vaidino tas pats M.Š. Rodytas mėgėjų festivaliuose Estijoj ir Lenkijoj; su perkūnsargiu – pradžioj pridėjus vaizdų iš „supuvusio kapitalistinio pasaulio“ gyvenimo. Išliko. Pirmasis ir vienintelis lietuvių padarytas filmas pagal Beckettą (?).

Arvydo Ambraso piešinys

Post scriptum. Pasiskaitę lenkiškai ar rusiškai Becketto, Ionesco ir kitų absurdistų, XX amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoj VDI studentai Arvydas Ambrasas su Regimantu Midvikiu sukūrė antipjesių trilogiją Duobė, Maratonas ir Pirmadienio popietė (išspausdinta tik 2009). Vaidinta VDI koridoriuj, kaip tada būdavo mėgstama sakyt, mėgėjų. Kaskart – anšlagas. Prie pačių tekstų nebuvo kaip prikibti, bet rastas kitas būdas nutildyt kalbas apie gyvenimo absurdiškumą – 1971-ais paskutinįkart suvaidinta visa trilogija ir, atitinkamoms personoms atitinkamai įvertintus, Koridoriaus teatro veikla užraukta. Nes, pasak Arvydo Šaltenio, „[t]ai buvo ir rezistencija, ir drąsus judesys Laisvės link“ (Žeme, nepalik mūsų: Poezija. Dramos. Prisiminimai, sudarė Aušra Martišiūtė ir Rita Juodelienė, 2009, p. 247).
Ir kaip neprisiminsi kitos trilogijos – Marcinkevičiaus Mindaugo, Mažvydo, Katedros, – kuri vaidinta valstybiniam teatre, profesionalų. Irgi anšlaginė. Bet kitokia (ne tik dėl to, kad viena absurdistinė, o kita poetinė). Pastaroji turi nepajudinamos uolos statusą mūsų kultūros kanone. Ar kas nors ryšis sugretint šių trilogijų žiūrovams siųstas žinias? – Всё познаёться в сравнении, – nieko banalesnio nepajėgiau sugalvot.

P.P.S. Verkiamai reikia patikslint ir papildyt str. apie A.A. lt.wikipedijoj. Baisiai reikia.

(56) Vilnews kaip kultūros postsostinė, i

Šitą Rodiono Petrovo (LT) plakatą pamačiau VDA pirmo aukšto koridoriuj (apie 11-27–12-27 veikusią tarptautinę parodą „VilNews of the World“ galima paskaityt Aistės Bimbirytės tekstą). Gan tiesmukas, bet plakatas juk tam ir yra: užmetei akį, ir aišku.
Nežinau, ar jau visur nukabinti/nusukti/pašalinti rašytiniai ženklai, liudiję, kad pernai Vilnius buvo EKS. Balius baigtas, svečiai išsiskirstė, likom šeimininkai. Dabar sprendžiam, kurias „dovanas“ pasilikt, kurias grąžint, kurias išmest. Vartoju daugiskaitą, nors gal tiksliau būtų vartot tokią „kuopinę vienaskaitą“: Vilniaus savivaldybė.
Įdomiausias klausimas: kokia lemtis ištiks Urbanavičiaus „Krantinės arką“ (dėl kitų lyg ir aišku: liks)? Apie ją šį tą jau esu fiksavęs čia ir čia. Kultūros ministerija mėgino vaidint demokratiją savo interneto svetainėj skelbdama apklausą, ką daryt su trim panerio skulptūrom. „Rezultatas“ išėjo: palikt. Savivaldybė pasimokė, tokio žingsnio nežengė, pasirinko kitokią apklausą (kuri suktų norima linkme). Šiandien nuo ryto įvairiose svetainėse galima perskaityt:

Dauguma Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių nepritaria idėjai sostinės centre prie Neries palikti skulptūrą "Krantinės arka", kuri dažnai vadinama tiesiog vamzdžiu.
Anot dienraščio "Vilniaus diena", per anoniminę apklausą iš dalyvavusių 43 politikų tik 5 pasisakė už tai, kad "Krantinės arka" būtų ir toliau eksponuojama senamiesčio pašonėje. Vienas apklaustųjų nuomonės neturėjo. Likę 38 tarybos nariai pageidautų, kad meno kūrinys būtų nedelsiant išmontuotas arba perkeltas į kitą vietą.
Savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas kitą savaitę svarstys, ar verta iš naikinamos viešosios įstaigos "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS) savivaldybės žinion perimti diskusijų visuomenėje sukėlusią "Krantinės arką".

Homo simplex vilnensis nuomonę atspindi vienas iš delfio.lt skaitytojų: „Laikas apsikuopti nuo pseudomeninių šiukšlių.“ Dauguma deputatų, aišku, tam dėl įvairiausių priežasčių pritaria. Spėju, Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas irgi pritars (balsų dauguma). Kas toliau pagaliau? „Meno kūrinys nedelsiant išmontuojamas arba perkeliamas į kitą vietą.“ Ką gi, gal atsiras protestuojančių prieš išmontavimą? Prisijungčiau. O antrasis variantas – perkelt į kitą vietą – visiškas nesusipratimas: „Krantinės arka“ kurta būtent šitai vietai; kita vertus, tikiuos, kad skulptoriaus autorinės teisės irgi šį tą turėtų reikšt.

Prieduras: antras žingsnis
Pradžioj maniau, kad gana tuos žingsnius fiksuot, viskas juk aišku, bet paskui pagalvojau: jei pradėjau, reikia tęst. Viską taip nepastebimai greit užkloja nauja informacija. Taigi: antras žingsnis „Krantinės arkos“ byloje (fiksuojama pagal Aistės Almanaitės tekstą, 15 min, 2010-01-22).
2010-01-20 Vilniaus tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas, kaip ir spėjau, balsų dauguma nutarė, kad „Krantinės arkos“ šįmet Neries pakrantėj turėtų nelikt. Už tokį sprendimą pasisakė 5 komiteto nariai, vienas balsavo už skulptūros sunaikinimą, o du – už tai, kad „Krantinės arka“ liktų prie Neries.
Ką tie penki iš tiesų turėjo galvoj, neaišku, – greičiausiai, ką ir tas vienas. Penketuko nuomonę komiteto pirmininkas Algirdas Gricius pagrindė taip:

Iš esmės mūsų nutarimas nieko nereiškia, tai tiesiog patarimas. [...] Aš manau, kad kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą. Ši skulptūra yra ne vietoje. Jeigu ji stovėtų prie Gariūnų tilto, nieko nesakyčiau: tegul žiūri pravažiuojantys į ją. Tačiau kai vamzdis ar arka, kaip ten ją vadina, stovi prie Gedimino pilies, to nesuprantu.

Jo pavaduotojas dailininkas Arvydas Šaltenis, vienas iš dviejų, balsavusių už tai, kad skulptūra liktų:

Koks skirtumas, ar skulptūra patinka, ar nepatinka. Tai yra ekspertų pripažintas meno kūrinys ir jis turi likti ten, kur yra. [...] Tai [būtų] barbariška. Tai tas pats, kaip A. Hitlerio laikais buvo deginamos knygos. Nugriovus „Krantinės arką“ būtų parodytas visuomenės neišprusimas.

(Jei kam kiltų noras paspėliot, kas mano taip pat ar iš esmės panašiai kaip Šaltenis, štai Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto sąrašas (pagal: http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/88/?mid={lt;3;146}) pirmininkas Algirdas Gricius; pirmininko pavaduotojai: Juzef Kvetkovskij ir Arvydas Šaltenis; nariai: Larisa Dmitrijeva, Zita Kelmickaitė [išeitų, kad ji dar nepasirinko: politika ar žurnalistika? bet kad iki praeitų metų lapkričio lyg ir turėjo], Algirdas Paleckis, Algirdas Ramanauskas, Povilas Tamošauskas ir Nina Šesternikova. O kas iš jų balsavo už skulptūros sunaikinimą?)
Labai įdomus niuansas: Gricius aiškina, kad jie balsuodami priėmė patarimą, o nutarimą turįs priimt kitas žmogus – savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Milėnas. Tas aiškina dar nežinąs, kaip bus pasielgta, vienas nepriimsiąs sprendimo, teiksiąs siūlymą miesto tarybai svarstyti, ką daryt. Ir ratas užsidaro. Pirmiausia anoniminė tarybos narių apklausa, galiausiai – ta pati taryba pakeldama rankas dar kartą išreiškia savo nuomonę. Tegyvuoja demokratija!
Beje, o kokia vyriausiojo miesto architekto (toks žmogus turėtų būt) nuomonė? Skulptūros praeitų metų pradžioj, manau, buvo pastatytos ten, kur jis neprieštaravo?
Bet ar verta šitam sprendimo radimosi kely ieškot logikos ar ko nors panašaus? Daugumai nepatinka, vadinas, turi nelikt. Ir prisiminiau Vigmanto Butkaus vienos esės pabaigą:

Esmė dabar jau ta, Josifai, kad demokratijos principas, labai sveikintinas kone visose žmonių veiklos srityse, bent dviejose iš jų netinka: mene ir moksle, tačiau yra jose labai demokratiškai ir labai plačiai taikomas. Kaip gi kitaip?! („Monologas Josifui Brodskiui vienu demokratijos klausimu“)

Ramiai mąstant, p. Milėnui nėra kur skubėt – iki pavasario, kol Neries krantinė taps pravažiuojama, laiko tikrai dar yra. O gal gamta padės – įvykdys daugumos norą už dyka: ledonešis nugriaus skulptūrą, kaip kad atsitiko su Zbigniewo Pronaszkos sukurtu Adomo Mickevičiaus modernistiniu paminklu prieš karą? (Žiema šįmet tikrai solidi.) Jei nenugriaus, tai bent stipriai išklibins, ir teks ją pašalint kaip keliančią grėsmę žmonių saugumui. Ir nebereiks sudarinėt skulptūros demontavimo darbų sąmatos, kuri gali pasidaryt visai nemaža esanti.