(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-11-11

(1027) Epizodai, xxiii: atminimo ženklo poveikis

— 2012 metų nuotrauka iš čia
„Du vertikaliai įbetonuoti bėgiai tarsi simbolizuoja kelią nuo Lietuvos iki Rešiotų.
Du trumpesni skersiniai, sudarydami kryžių, primena ir tą lemtingąją atšaką į Revučį.
Bėgių susikirtime kvadratas tarsi kalinio langelis į pasaulį.
Ant jo pritvirtintas iš metalo nulietas kankinio vainikas.
Apačioje, virš betoninio kubo, į kurį įmūryta lenta, tarp bėgių įtvirtintas kryžius“
(Rimvydo Racėno išaiškinimas)
1989-ais papėdėj buvo pasodinta rūtų, bijūnas, pasėta baltųjų dobiliukų;
2012-ais to jau nebematyt.
1989-ų vidurvasarį Krasnojarsko krašte, gyvenvietės, kuri vadinasi Revučij/Ревучий – ten buvo vienas iš Kraslago valdybos Rešiotų skyriaus VII režimo lagerio punktų, – kapinėse (ne tose, kur laidoti kaliniai, tebeveikiančiose) Vilniaus ir Molėtų tremtinių bendrijos nariai pastatė skulptoriaus Jono Meškelevičiaus suprojektuotą 5 m aukščio Atminimo ženklą, kurio lentoj lietuviškai ir rusiškai užrašyta: „Lietuvos kaliniams ir tremtiniams, nekaltai čia žuvusiems 1941–1956 m. Ilsėkitės ramybėje. Tautiečiai“. →
Buvo ten tada ir 1941-ais su motina ir broliu į Kortkeroso leschozą Komijoj ištremtas Rimvydas Racėnas (*1934; parašęs knygas Komių žemėje, 1995; Rešotų aidai, 1997; Į mielą šalį Lietuvą, 2013; atsiminimų išversta ir į rusų kalbą); paskutinį laišką iš tėvo, įkalinto minėtam lagery, jie gavo 1942-10-04; Povilas Racėnas sušaudytas 1942-11-05 (apie tai žmona ir vaikai sužinojo tik 1966-ais). — Iš RimvR-no prisiminimų apie 1989-us Revučyje:
Atminimo ženklą atidarėme iškilmingai, dalyvaujant apylinkės valdžiai, gausiai susirinkusiems vietiniams žmonėms (jiems teko atvažiuoti apie 15 km, negyvenamomis vietomis, per miškus). 10 m aukštyje plevėsavo trispalvė, ją nuleidžiant sugiedotas Lietuvos himnas. Kunigas [Algirdas Dauknys, dabar tarnaujantis Berčiūnuos] atnašavo gedulingas mišias, pasakė pamokslą (rusiškai). Atidarymo ceremonija davė netikėtą rezultatą: vakare Kanifalnaja gyvenvietėje [Канифольный], mokyklos internatan, kur buvome apsistoję, atėjo dešimtys vietinių moterėlių su nupraustais vaikais, prašydamos juos... pakrikštyti(!). Apeigos užtruko. Vidurnaktį teko jas perkelti kitai dienai. Pakrikštyti 64 vaikai ir suaugę. Šis aktas – savotiškos apeigos, lyg nušvietusios šešėlius mūsų Tėvų, mirusių žiauriai, palaidotų nežmoniškai.
Lagerio kapinėse šešiasdešimtųjų metų pradžioje įrengta šaudykla kareiviams. Et non locus quo Troiae fuit. („Lietuvą palikom vakaruose“, Ešelonų broliai, 1991, p. 470)
Ne, jokių užuominų apie Lukiškių aikštę; kaip gyvenas tiem naujakrikštam? – toks klausimas galvoj sukiojas. Gal krikštijęs kunigas ką nors žino? Bet kad nepatogu klaust.
Prieduras. Dienovidžio savaitrašty, 1991-ų nr. 22 (06-07/14), pirmam puslapy buvo išspausdinta ši Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka ir tekstas:
Dieve mano,
nežinomi Tavo keliai ir žodžiai
mūsų lūpom tariami
– ar jie neturi kartais Tavo ženklo?
Juk kažkas seniai,
tarsi nuspėjęs ateitį
tą kaimą taigoje,
vėliau ir geležinkelio stotį
pavadino Ревучий.
O staugianti širdie – bebalsė,
ir neviltis, lyg ašara užšalusi aky,
vienatvės žodžiai:
malda ir prakeikimas.
Tai mes
3,5–4,5 tūkstančio Lietuvos vyrų –
mokytojai, ūkininkai, valdininkai,
visi Balstogės rabinų mokyklos dėstytojai,
pabėgę nuo vokiečių į Lietuvą...
Visi mes,
kas gyvi, kas mirę,
buvome išmesti iš vagonų,
o nuo čia pėsčiomis
šunų ir prižiūrėtojų
buvome palydėti į pragarą,
vadinamą lageriais.
Viename jų, Nr. 7,
buvome ir esame.
Tai čia išgirdome:
„Нам ваш труд не нужен,
Нам нужны ваши муки“.

2 komentarai:

  1. Lotynišką citatą tai tik apytikriai prisiminė. Ir nebeliko vietos, kur Troja buvo – Nec locus ubi Troia fuit.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vadinkim parafraze; spėčiau, lietuviškai būt užrašęs: Ir nebėra vietos, kur Trojos būta.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)