(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-12-19

(1037) Epizodai, xxiv: Fordson traktoriaus pirkėjas ir pardavėjai

Atsikuriant Lietuvos Respublikai, kuriam laikui buvo atsigavusios ir Biržų žinios (kaip atsvara Biržiečių žodžiui). 1991-ais išėjo savaitraščio pirmasis literatūrinis priedas – apybraižų rinktinė O gyvenime, gyvenimėli..., skirta tremčių Sibiran pradžios 50-mečiui pažymėti. Leidinio redaktoriaus Alfonso Kazitėno rašiny, kurs vadinasi taip pat kaip knygelė, pasakojama apie 1910-ais gimusį Povilą Mikšį. „Teisybę tamstai pasakysiu – sarmata man kalbėt apie savo gyvenimą. Kur aš ėjau, jis visur tarsi tyčiojos iš manęs...“ — Piemenavo, dirbo pas ūkininkus Latvijoj, devyniolikos pradėjo mokytis kalvio amato, nieko gero neišėjo, tada nusisamdė mašinieriaus padėjėju ir per pusmetį išmoko dirbt su traktorium ir kuliamąja, ir patiko darbas. Iš Kazitėno apybraižos:
Užvaldė pasitikėjimas savim. Apėmė šėtoniška pagunda pasibelsti į Biržų žydelio Marijampolskio, užsienio firmos komercinio agento, kontoros duris. Su apsukriu kitataučiu sudarė sandėrį vargšas lietuvis kaimietis. Išsimokėtinai parsivažiavo naujutėlį anglišką traktorių „Fordson“. Kai keliu į gimtuosius Laumekius dardėjo, net pakelės medžiai, rodos, pavydėjo jam tos laimės. Visi tik sveikina – nenusakomas džiaugsmas. O širdyje neramu: kartu su traktorium į namus parkeliavo ir šešių tūkstančių litų vekselis. Už jį tėvas drebančia ranka laidavo visą namų turtą. [...; dar ir kuliamąją išsimokėtinai nusipirko]
– Neblogai man ėjos, skolas laiku galėjau sumokėti... / [...]
Žiū – neteko nė pamatyti, kaip užėjo rusas. Skolos neišmokėtos, pinigai keičiasi – kas dabar? Tuo tarpu iš Vakarų slinko grėsmingi karo debesys. Atėjo vokietis, kaip maras šlavė žydelius. Nebeliko net kam skolų ieškoti. O Mikšys kūlė ir kūlė. Tarytum ir karas griuvo nugriuvo kažkur nuošaliau. Užtat pokaris atsigriebė už visus bent kiek šviesėliau pragyventus metus su kaupu. (p. 41–42)
Nesunku atspėt, kas atsitiko: sovietų valdžia atėmė traktorių ir kuliamąją, o Povilą Mikšį su žmona ir dvejų metų dukrele 1949-03-25 ištrėmė į Irkutsko srities Taišeto rajoną. Visi trys buvo paleisti 1958-07-07 ir grįžo Lietuvon.
Toks likimas ištiko vargšą lietuvį kaimietį. O koks apsukrų kitatautį? (Tie nelemtieji stereotipai!)
Iš apybraižos teksto galima suprast, kad Mikšys manęs: buvo sušaudytas kaip ir absoliuti dauguma žydų. – Ne.
Neabejotina, kad traktorių Mikšys pirko iš brolių Eusiejaus (Šijos) ir Faivušo Marijampolskių, gyvenusių Pasvaly. Eusiejaus sūnus Jakovas, kalbinamas giminių, 1982-08-28 pasakojo:
Mano tėvas sykiu su broliu Faibušu vertėsi prekyba ir turėjo iškabą: „Broliai Marijampolskiai. Geležis ir apkaustai“. Jie vieninteliai Lietuvoje atstovavo „Internacional Charverster Kompani“, gaminančiai žemės ūkio mašinas. Gaudavo kuliamąsias, ant kurių brezentinių apdangalų švietė užrašai „Broliai Marijampolskiai“. Atsiųsdavo įvairius traktorius: „Dering“ ir „Internacional“. Gaudavo pjaunamąsias, grėbiamąsias. Atstovybei reikėjo gauti licenzijas. O pas mus mieste gyveno Vileišis.
Rachilė Marijampolskytė: Kuo čia dėtas Vileišis?
Jo giminaičio vardu buvo pavadinta gimnazija, kurioje mokėmės. Žodžiu, vienas iš Vileišių užėmė dideles pareigas ir mums padėjo. Buvo konkurencija: „Lietūkis“ gaudavo švediškas mašinas, o mes – amerikoniškas. Todėl mums reikalingų lizenzijų gavimą prilaikydavo. Ir tėvas Vileišiui vis skambindavo, ir licenzijas vis gaudavo... (Jakovas Marijampolskis, Mano skausmas: atsiminimai, iš rusų kalbos vertė Jonas Sabalys, Panevėžio rajono Tėvynės laikraščio literatūrinis priedas „Aukštaitijos bibliotekėlė“ nr. 6. 1991, p. 7–8; minimas Vileišis – greičiausiai Vytautas, ilgokai dirbęs Susisiekimo ministerijoj)
Brolių Marijampolskių turtas buvo nacionalizuotas vos užėjus sovietams, o patys su šeimomis 1941-ų birželį ištremti į Tomsko sritį. Jakovas M. (1926–1996), Petro Vileišio gimnazijos auklėtinis, paleistas iš tremties 1958-05-30, gyveno Panevėžy, dirbo šoferiu, vėliau fotografu. Jo atsiminimai, nors fragmentiški (pokalbiai + dienoraštiniai užrašai), kupini prasmingų detalių.
Dažnai pagalvoju: „O apie ką aš galvodavau Sibire?“ Ir pats sau atsakau: „Apie gimtinę, apie Lietuvą“.
Toks mano likimas, toks mano skausmas... (p. 63)
Gaila, kad šitą knygelę, kiek teko patirt, mažai kas skaitęs.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Šiaurės Atėnų red aktorės GK megztu šaliku (2011 IV 1), Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)