(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-11-05

(1026) Visiškai tarp kitko: šis tas dėl Janonio ir desovietizacijos

aip supratau iš Vigmanto Butkaus įrašo tinklarašty, Šiauliuos svarstoma, ar gimnazija liks su Juliaus Janonio vardu, ar reikia kito.
Vardas – mokyklos bendruomenės ir Šiaulių savivaldybės reikalas; iš šalies žiūrėdamas tepasakyčiau: jei mokiniams ir mokytojams atsiras daugiau motyvacijos mokyt ir mokytis – tepersivadina gimnazija kad ir Pasaulio Bambos vardu.
Ivan Vladimirov,  Pogromas Žiemos rūmuose, 1917
(nerimtas klausimas: kaip būt reagavęs Janonis į tokius veiksmus?)
Užfiksuosiu kelis mintigalius dėl paties Janonio, jo politinių pažiūrų, kurios yra (ir, manau, dar ilgokai bus) pagrindinis diskusijų objektas. (Ko Janonis kaip poetas mokės iš lietuvių poezijos, ko iš latvių – mažai kam įdomu.)

Svarstybos, kaip jis būtų reagavęs ir elgęsis, jei būtų sulaukęs to, ko laukė – kad Rusijos imperijoj įvyktų revoliucija, – vis dėlto nerimtas dalykas, nes tegalim remtis prielaidom. (Nelabai rimta, manyčiau, ir, tarkim, baksnot į 1916-ų vasaros rašiny randamą siūlymą paskaityt Stalino brošiūrą, nesiūlant pasidomėt šalia minimu Karlu Kautskiu; vienas tapo tironu, kitas aršiu Lenino ir Trockio idėjų ir ypač veiksmų kritiku.)
Digresija: 1975-ais, metais anksčiau negu Biržuos buvo pastatytas paminklas Janoniui (ką su juo daryt – irgi vis kyla kalbų), Chicagoj išėjo Jurgio Jašinsko knyga Julius Janonis: poetas ir revoliucionierius, kur yra tai, ko nėra sovietmečiu Lietuvoj išleistose knygose: pvz., Amerikon emigravusių seserų atsiminimai apie brolį. Kaip motto Jašinskas pasirinko Henriko Radausko eilėraštį „Nemirtingumas“ iš Žiemos dainos:
Tu gyvenai, tu vaikščiojai kadais
Po žiaurią žemę su skambiais skliautais
Ir nuėjai atgal, iš kur atėjęs,
Ir tavo kapą lanko aklas vėjas
Arba lietus. Ir tu girdi: nauja
Rūsti sonata bėga lietuje,
Ir tu drebi, tu nori užrašyti,
Bet nedrįsti net popieriaus prašyti,
Nes mirusiems įsakoma gulėti,
Nes jie privalo amžinai tylėti.
Kalbėjimas už mirusį – labai slidus reikalas; nebent patys artimiausi turi tokią teisę; jaunėlė sesuo Emilija Janonytė-Railienė, gyvenusi Baltimorėj, 1957-ais (kai išėjo Janonio Raštų dvitomis su Vlado Niunkos, beje, baigusio gimnaziją, kol kas tebesivadinančią Janonio vardu, įvadu): „Man yra didžiausias nesmagumas, kai matau ir girdžiu, kaip jie jį savinasi... Jeigu Julius žinotų, koks komunizmas yra dabar, jo kūnas apsiverstų karste...“ (cit. iš Jašinsko kn., p. 247) .
— O ką galim pasakyt remdamiesi faktais?
(a) Dėl Juliaus Janonio veiksmų, kuriuos lėmė jo politinės pažiūros, nė vienas žmogus nenukentėjo – nė vieno bendramokslio ateitininko nei Šiauliuos, nei Voroneže neprimušė, nieko niekam neįskundė ir pan.; bent jau nežinau tokių atvejų.
(b) Taip, gyvenimo pabaigoj kelis mėnesius Julius Janonis buvo nominalus bolševikas, net su pareigom – RSDDP(b) Lietuvių rajono komiteto sekretorius. Bet pasirinkdamas savižudybę paliudijo nesąs iš esmės bolševikas, nes buvo įsitikinęs, kad žmogus turi laisvą valią spręsti savo gyvenimo ir mirties klausimą; iš jo 1917-15-17/30 rašyto priešmirtinio laiško Zigmui Aleksai-Angariečiui:
Esu tos nuomonės, kad kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir savo mirties šeimininkas ir todėl, sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybė ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo.
Kaip įvertino tokį Janonio apsisprendimą tikras bolševikas Vincas Mickevičius-Kapsukas?
[...] aiškindamas Janonio nusižudymą, aš jokiu būdu negaliu jo pateisinti.
Ne, revoliucionierius ir darbininkų klasės kovotojas nėra „savo gyvenimo ir mirties šeimininkas“. Jo gyvenimas priklauso ne jam, o darbininkų klasei, partijai, ir jis neturi teisės jo sulig savo nuožiūra pertraukti.
Jurgiui Jašinskui šis požiūrių į vieną esminių egzistencijos klausimų sugretinimas atrodė duodąs pakankamai pagrindo neigiamai atsakyti į klausimą „Ar Janonis buvo bolševikas-komunistas?“
Prieduras: ne tik dėl Janonio; dėl kitko daugiau (11-09; žvalgybon į facebooką užvakar buvau išėjęs)
Vytautas Ališauskas surašęs savo punktus dėl Janonio; pirmi du:
a. Janonis buvo menkas, trečia/ketvirtaeilis poetas. Daug menkesnis net už iš Naisių kilusį Zigmą Gėlę ar net Edmundą Seponaitį. Vytautas Montvila buvo daug geresnis poetas.
b. Deja, bet buvo jis marksistas eseras („aušrininkas“), o paskui ir bolševikas. Mano brangus bičiulis Virgis Gasiliūnas depresijos ištikto vaikino pasiaiškinimą, kodėl žudosi, skirtą raudonajam išdavikui Aleksai Angariečiui laiko atsižadėjimu nuo bolševizmo: „kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir savo mirties šeimininkas ir todėl, sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybė ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo“. Ne, jis nė trumpam nedvejoja Markso-Lenino-Trockio idėjų teisingumu. Egzistencialistas buvo ir Sartre – tai netrukdė jam garbinti Mao. (2017-11-05; atiduodamas pasvarstymus Lietuvos žinioms, juos paredagavo; čia pirminis variantas)
Galima sutikt, galima – ne, bet suformuluota aiškiai ir (svarbiausia) konkrečiai. Tokia VytA-ko nuomonė, viskas tvarkoj. Bet va „publicistika“ à la Antano Smetonos, kai visi metami vienan maišan, o norint sustiprinti įspūdį su menamais priešingos nuomonės atstovais dar pasiginčijama, man atrodo niekam tikusi:
Išnaikinome leninų ir dzeržinskių gatves, berods. Janonių, salomėjų, girų ir cvirkų dar liko. Kaip ir kolūkiečių, melioratorių, tarybų, pergalių…(2017-10-22)
Gerokai didesnė problema savi šunsnukiai, t.y. šunsnukiai, bet savi, ir dar talentingi. Paminklai jiems, jų vardais pavadintos gatvės, mokyklos… Ir kai tai paremiama dar tarybinių profesorių išvedžiojimais apie neprilygstamą talentą ir vietą mūsų literatūros panteone, jie pasidaro nepajudinami, nepaisant to, kad savo gyvenimo pavyzdžiai[s] tiesiog nuodija mūsų jaunąją kartą. O mėgėjai sakyti, kad karalius nuogas, tuoj pastatomi į vietą: „nekiškite savo purvinų rankų prie mūsų šventenybių, kosmopolitai, globalistai, liberastai, tautos išdavikai…“ Ką daryti, kur rasti atramą sprendžiant šią koliziją? Viena vertus, negali švaistytis talentais ir taip skurdžioje mūsų literatūros padangėje, kita vertus, tautos išdavikus kelti ant pjedestalo irgi yra niekšybė. (2017-11-06)
— Vytautas Ališauskas įrašo pradžioj prisiminė frazę nomen est omen, vardas yra lemtingas ženklas; Vytas Dekšnys priminė kapitono Vrugelio dainelės žodžius: „Как вы яхту назовёте, / Так она и поплывёт!“; tas animacinis filmas (jachtą pavadino „Bėda“, ir prasidėjo bėdos) daliai lietuvių tikriausiai labiau įsismelkęs galvon negu Plauto Persas: parduodama menama vergė pasisako vardą – Lukrida (lucrum – pelnas, nauda), ir dėl to (nomen atque omen) jos kaina iškart šokteli – vergė tokiu vardu lems būsimus turtus; komedija tatai, todėl galų gale pirkėjas patyrė nuostolių. — Nežinau, man tai tik juodokai juokaut noris paskaičius, esą mirusių žmonių gyvenimo pavyzdžiai nuodijantys jaunąją kartą. Gerai, Salomėjos Nėries gyvenimas nuodija vienos Vilniaus gimnazijos moksleivių protus ir sąžines, tai pavadinkim ją a.a. Balio Gajausko vardu – ir visi mokyklos absolventai taps bebaimiai patriotai; apklausų neatlikta, bet jei tikim, kad nomen est omen, tai tikriausiai Antano Smetonos gimnazijų Kaune ir Ukmergėj auklėtiniai balsuoja už tautininkus ir skaito Platoną, o baigusieji AMB gimnaziją Kaišiadoryse remia socialdemokratus ir antros žmonos ar vyro ieško iš dirbančių aptarnavimo sferoj; gal Raudonosios armijos prospektą pervadinus Savanorių ir sumažėjo avarijų; gal Sąjungos gatvę (tokia tikrai yra Biržuos) pervadinus Jono Laucės vardu joj gyvenantieji bemat susirauks knygyne pamatę visokius laisvalaikio skaitinius; mėgstu „Pergalės“ saldainius, dar nenusinuodijau, bet gal juos pavadinus kitu vardu ir taptų sveikesni.
— Reikia desovietizuot, – šitas motyvas logiškas. — Mantas Adomėnas kaip VytA-ko svarstymų komentarą įdėjo savo 2017-11-06 rašto Vilniaus merui kopiją. Pasveikinęs dėl apsisprendimo pašalint Petro Cvirkos paminklą, siūlo tęst „visiškos desovietizacijos programą Vilniaus mieste“, t.y. pervadint Nėries ir Giros, Pergalės, Nugalėtojų, Kolektyvo, Melioratorių, Mechanikų gatves, aišku, pakeist SN gimnazijos vardą, peržiūrėt visas atminimo lentas ir lenteles – žodžiu, išvalyt Vilnių nuo „sovietinių šešėlių“; „modernios Lietuvos valstybės 100-metį Vilnius galėtų pasitikti be sovietinę ideologiją regimai primenančių taršalų“. — С глаз долой – из сердца вон? — Yra žmonių, mėgstančių kasytis, net malonumą jaučiančių: tik pamato kokį šašą – ir iškart nukrapšto; jei po tuo šašu pūlinys – anas išbėga, gerai, bet ir šašus nuo beužgyjančių žaizdelių drasko; kiti lukteli, kol šašas pats nukris. Mano supratimu, šita kova su sovietmetį tiesiogiai ar netiesiogiai primenančiais tikriniais ir bendriniais vardais labai primena kasimąsi; ne, nemanau, kad tai iš principo blogai, bet tai fasadinė desovietizacija, paviršinė ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jei jau desovietizuot, tai pradėt reiktų nuo gyvųjų, ne mirusiųjų: pvz., ar Manto Adomėno kolegės Seimo narės Irenos Š. disertacija vadintas tekstas vertai buvo nostrifikuotas? ar aukštųjų partinių mokyklų diplomai lygiaverčiai tikrų aukštųjų mokyklų diplomams? Pasikapokit su gyvaisiais, gerb. desovietizacijos entuziastai, pažiūrėsim, kaip seksis. (Kokia mano nuomonė šiuo klausimu? Šaukštai popiet. Desovietizacija turėjo įvykt atkūrus valstybę, o dabar jau tik desovietizaciniai žaidimai vyksta.)
P.S. Vakar bibliotekon atkeliavusiam Metų 11-am numery Baltušio Vietoj dienoraščio dar vienas gabalas – 1989-ų rugsėjis ir spalis; tuolaik Baltušis kaip AT deputatas viešai išsakė savo požiūrį į vykstančius pokyčius. Griaudu skaityt: kas pritaria mano „be abejo teisingiems“ žodžiams – geras žmogus, o kas nepritaria (tarkim, brolis Leonardas) – tas menkysta ir pan.; ir nė menkiausio ženklo abejonės savim – aš visada teisus, klysta kiti.

18 komentarų:

  1. Juliaus Janonio klausimas, mano galva, puikiai atspindi mūsų visuomenės būseną. Vaiką, veikiausiai iš naivumo, iš jaunatviško įkarščio parašiusį kelias paikas eilutes, mes pagatavi sudraskyti į skutus, o sąmoningus kolaborantus, žygiavusius koja kojon su bolševikais, garbiname, kad kiek, ir šventaisiais paskelbsime.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Virginijau, nuoširdžiai: mano nuomone, a) arba viskas, ką paminėjai, iškart ar palaipsniui pervadintina (pasak M.A., „desovietizuotina“), b) arba tos diskusijos, kontroversijos (kaip jau ne sykį ir ne du per tuos 20+ metų su Nėrimi, Janoniu ir kt. buvo) iškils ir vėl, ir vėl, ir vėl... iki bus nepriklausoma Lietuva. Man variantas „b“ jau tiesiog pakyrėjo, bet šiomis dienomis matau, kad mes jam, amžinam, esam pasmerkti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl (a): man, naivuoliui, norėtųs, kad būtų ne pervadinama, o persivadintų, jei tik, sakykim, mokyklos ar gatvės bendruomenė nori; desovietizacijos iš vidaus norėtųs.
      Dėl (b): pakyrėjo – kodėl? Man tai todėl, kad ne diskusijos, o kapotynės vyksta; kad kai kurių pilnamečių diskutantų „argumentai“ yra Julius Janonis – bybis vilnonis lygio; o dėl pasmerktumo – esu optimistiškesnis, viliuos, kad mūsų vaikų karta bus ne tokia emocinga, jei reiks kokią problemą, susijusią jų negyventu sovietmečiu, spręst.

      Panaikinti
    2. O aš gal ir pesimistiškai, bet kažkodėl manau, kad visais laikais taip bus. Bus tokią kaip Virginijaus G. nuomonę palaikanti (didesnė ir protingesnė) visuomenės dalis, kad Janonis buvo „netyčinis / nesąmoningas / naivus“ (lyg ir ne)bolševikas (štai ir jo sesuo taip sako!); ir tokią, kaip Vigmanto B. nuomonę palaikanti (mažesnė ir kvailesnė) visuomenės dalis, kad Janonis buvo „tyčinis / sąmoningas / nuoseklus“ bolševikas (kokia sesuo negins savo brolio?). Ir kad pirmoji visuomenės dalis neįtikins antrosios, o antroji - pirmosios. Ir periodiškai vis iškils ir iškils tie skaudūs svarstymai, susikirtimai, net pykčiai ir įžeidinėjimai.
      Tad tokiais atvejais, manyčiau, racionaliausias sprendimas yra laikytis elementarios aksiomos, kad pavadinimai, paminklai ir pan. suteikiami / paliekami tik toms asmenybėms, dėl kurių sveiko proto kritinei visuomenės masei - nei tokią, kaip V. G., nei tokią, kaip V. B. nuomonę palaikantiems - negalėtų kilti vertybinių-etinių kontroversijų.

      Panaikinti
    3. Taip, tai būtų, matyt, geriausias variantas, bet kiek tokių ir vertai žinomų, ir be dėmės asmenų rasim? Ypač iš meno pasaulio. Ar tikrai garsus ir talentingas a.a. kūrėjas tiks, jei paaiškės, kad jis buvo AA? Arba mušė žmoną. — Ar nepasidarys kaip anais laikais, kai kiekvienas rajonas turėjo po savą kolūkį „Lenino keliu“ – dabar įsitaisys po savą, na, tarkim, Antano Smetonos ar Kristijono Donelaičio gimnaziją?
      Baigiau Biržų pirmąją vidurinę, ir ramu; dabar vadinas Atžalyno pagrindinė; buv. antroji vidurinė dabar vadinas Saulės gimnazija – kokios Saulės, ar tik ne Stalino? kodėl nesusigrąžino Antano Smetonos vardo? :-) — Numeruot viską reiktų – ir nekiltų jokių kontroversijų, kol iki 13, 69 ar 666 ateitumėm (šituos skaičius būt galima tiesiog praleist). Amerikoj irgi prasidėjo kova su Pilietinio karo generolų pietiečių skulptūrom, bet dėl gatvių ramu – absoliuti dauguma numeruotos.
      O dėl protingesnė dalis – kvailesnė dalis, spėju, čia toks pajuokavimas?

      Panaikinti
    4. Pats puikiai supranti, kad kontroversijų nekeliančių asmenybių - žymių rašytojų, kultūrininkų, menininkų, mokslininkų, politikų... - mokyklų, viešųjų vietų pavadinimams yra tiek, kad ir mums Lietuvoje visiškai užtektų (per daug nesikartojant), ir kokiems latviams dar galėtume jų paskolinti :)
      O dėl „protingesnė-kvailesnė“: vienas žmogus mane kažkada dar jaunystėje lyg pajuokaudamas, bet lyg rimtai pamokė, jog ginče, diskusijoje visada manyčiau, ar gal, tiksliau, daryčiau prielaidą, jog esu mažiau išmanantis, kvailesnis už oponuojančius, t. y. kažko nežinau, ką jie žino, kažko neįžvelgiu, nesuprantu, ką jie įžvelgia, supranta, ir pan. Tai turbūt subjektyvus reikalas, bet būtent toks nusistatymas man jau daug metų padeda. Tad ir dėl Janonio bei viešųjų įvardijimų galiu klysti, bet kol kas manau taip, kaip manau.

      Panaikinti
    5. Taip, užtektų, Tu teisus; bet kad jų gyvenimai neįdomūs, jei juos kaip tekstą skaitysim :-)
      Už to „protingesnė–kvailesnė“ užkliuvau todėl, kad ir aš iš antrosios dalies norėčiau būt, o priskyrei mane pirmajai.
      Grįžtant pradžių pradžion, prie Janonio gimnazijos, kiek pajėgiu aiškiau pasistengsiu pasakysiu: mokyklos vardą galima/reikia keist ne dėl paties Janonio, o dėl tikslų, kurių turėta 1946-ais, šiuo vardu pavadinant mokyklą, – kad nomen, sumodeliuotas pagal ideologinius poreikius, turi tapti omen, rastis janoniečiai-leniniečiai. — Ir linkiu proto šviesos visiems, kuriems teks rinkt naują vardą, kiek suprantu, asmenvardį.

      Panaikinti
  3. Viešpatie, koks absurdas...
    Nors ne. Buvom vieninteliai Pabaltijy, sovietmečiu sunaikinę visus paminklus nepriklausomybei ir laisvės kovoms, dabar irgi pirmaujam sovietizmo tvaiko skleidimu. Visi tie griovimai ir pervadinimai - pačios tikriausios sovietizmo atrūgos, tiesiog bloga darosi. Norvegai jau pastatė paminklą kolaborantui Hamsunui po šitiekos metų, pas mus mirusieji darosi svarbesni už gyvuosius. Nieko keisto, kad pastarieji bėga iš tokios šalies, kurioje betrūksta tik Tautos Vado ir privalomų pionierių, tfu, patriotinių organizacijų. Nieko, greitai bus.
    Nežinojau, kad jau nuspręsta Cvirkos paminklą nugriauti. Nu liko Nėris.
    Mužikų mužikai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oficialaus potvarkio išgabent Cvirką iš Vilniaus dar nėr, bet, analogiją iš krepšinio pasitelkus, jei ketvirto kėlinio vidury skirtumas daugiau kaip 30 taškų, baigtis aiški, nors rungtynės dar ir nepasibaigusios.
      Ir Nėries gal neliks; bent Neris tikrai turėtų likt.
      Taip, Valdemarai, lietuvių lietuviai esam.

      Panaikinti
  4. Bet tai negi lietuviškumas yra lygus mužikiškumui? Teliką pažiūrėjus ar žiniasklaidą paskaičius (15 min. labai gero Klimavičiaus straipsnio apie Mažylio rastą dokumentą komentarus paskaičius, pvz.) taip atrodo, bet negali gi taip būti. Va Jus paskaitau - širdis atsigauna. Tik gerokai po komentavimo supratau, kad galėjau Jus užgauti. Ne, čia ne Jus vadinau mužiku, čia viešojoje erdvėje vyraujantis tipažas. Atsiprašau, kad nesusivaldžiau ir nepagalvojau apie skaitytoją.

    Reikės dar pabandyti parašyti dėl Cvirkos kur į Delfi, nors tai jau tikrai pralaimėtas reikalas, vien jau dėl to, kad rinkimai netoli, o merui patriotizmu nusiplauti skandalus ir prastą darbą - paprasčiausia išeitis. Pigu ir efektyvu.

    Nei kas tą Cvirką tyrė, nei supranta laikotarpį, kuriame jis gyveno, bet teisia visi, kas netingi. Paskaitytų Antano Terlecko atsiminimus, kaip iš jo tarpukariu mokykloje tyčiojosi, nes atėjo varganai aprengtas. Gal aiškiau būtų, kodėl socialistiniai idealai taip veikė. O ir dėl to, ką Cvirka žinojo okupacijos pradžioje, visokių klausimų kyla. Bet tai niekam neįdomu.

    Nustebino Vigmanto pozicija: jei kontroversija, tai griaunam. Kodėl tada vis dar kalbama apie 20 signatarų, jei vienas jų tiesiog banaliai išdavė Lietuvą, niekaip ne mažiau, nei Cvirka (tik POW nepasisekė)? Kodėl Kaune stovi paminklas diktatoriui? Ir partizaniniame kare visko buvo, tai ir jie kontroversiški - braukt. Visi sovietmečio rašytojai buvo prisitaikę - braukt. Daugelis rašytojų tarpukariu kairuoliški buvo - braukt. Krėvė išvis agentas - jo kūriniai dar mokyklų programose??? O dešiniųjų laiškus paskaičius galima rasti gryniausio antisemitizmo (bo nusiteikimas prieš žydus inteligentijoje gerokai paplitęs) - braukt. Apie Kudirkos požiūrį į žydus žinom - kodėl paminklas dar stovi? O jei dar pasigilinsim, kas žmoną mušė ar meilužių turėjo, tai gal ne tik latviams, bet ir mums nelabai kas beliks. O Vaičiūnaitės asmeninis gyvenimas koks - braukt. A, nu dar liko pasaulinė klasika, ten gi daug visokių kairuolių buvo. Ką ten Sartras su Hamsunu - ir Kamiu buvo kompartijos narys kažkada. Tiesa, išstojo, bet vis tiek gi buvo. Ir išvis XX a. pirmos pusės vos ne visi kažkokie įtartinai raudoni - braukt.
    Ir kas liks iš lietuvių kultūros, jei liks tik tie, kurie nekelia diskusijų? Anemiškų vidutinybių galerija? Gal ne paminklus reikia versti, o mokytis diskutuoti, suprasti kitą nuomonę, mokytis argumentuoti, tiesiog gerbti kitokį, net jei jam nepritari. O tai aš kalbuosi su studentais, kurie gimė jau po 1990-ųjų, ir jie sako, kad viduje yra pilni pykčio. Ir tai neabejotinai yra mūsų viešosios kultūros pasekmė. Griovimai tik stiprina visą tą pyktį ir pagiežą, nes kiekvienas nugriovimas yra mužikų pergalė ir teisumo patvirtinimas, skatinantis eiti dar toliau, elgtis dar radikaliau, reikalauti dar daugiau. Ir isterija tik didės. O tada visa logika reikalauja Vado. Vengriją turim, Lenkija šalia, o ir Putino turima galia daugelį antirusiškai nusiteikusių masina, neabejoju. Reikia tik norinčio ir galinčio, bet tokioje visuomenėje jis nesunkiai atsiras, nes pykčiui reikia ne tik priešo, bet ir legitimuojančio autoriteto.

    Mūsų visuomenė serga, o viešosios erdvės veidai ją tik dar labiau sargdina.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. (Gal/greičiausiai dėl to, kad daug/per daug raidžių, blogger.com Jūsų komentarą ne paskelbė, o įmetė skyrelin, kuris vadinasi šlamštas; taip yr buvę ir anksčiau; reikia paliudyt, kad „ne šlamštas“, ir paskelbia.)
      Dėl mužikų – ne, ne dėl to, kad sau prisitaikiau, taip sureagavau; juokingai skambės, bet senelio esu mokytas neprasivardžiuot, todėl „pataisiau“. :)
      Dėl Cvirkos paminklo / Cvirkos gyvenimo ir kūrybos: paminklo likimas, tiesą sakant, mažai mane jaudina; jei jo nematydamas kas nors išvengs širdies smūgio, tegu keliauja nuošalesnėn vieton; o dėl gyvenimo ir kūrybos – išties dar daug kas net šiek tiek plačiau nežinoma: leidžiant raštus buvo, galima sakyt, iškastruoti jo laiškai žmonai – kas tik intymesnio, išbraukta; taip ir neaišku, ką jis liudijo apie Kazį Jakubėną (Baltušis dienorašty rašo, kad norėjęs išsiaiškint, bet nerašo, kad būt gavęs atsakymą) etc.; o įdomiausias dalykas – tas jo gyvenimo pabaigoj pradėtas romanas (du skyreliai ir planas paskelbti Raštuos) – vis dar tebeketinu apie tai parašyt, – kitus mokęs, kad reikia rašyt soc. realistiškai, pats taip ir liko realistas; aišku, tai tik prielaida, bet: jei būt baigęs tą romaną tokiu stilium kaip pradėjo ir pagal planą, kuriame yra ir epizodas su numestais šventoriuj partizanų kūnais, būt pakliuvęs tokion situacijon, kurion buvo pakliuvęs Sruoga su Dievų mišku ar Boruta su Sunkiais paminklais, – „ideologiškai neteisingas“ tas romanas būt išėjęs, ir būt buvęs tarkuojamas Cvirka nepaisant jo visų organizacinių ir kt. „nuopelnų“; apie likimo ironiją būtumėm turėję progą pasamprotaut.
      Jūsų liudijimas, kad daug jaunuolių pilni pykčio – labai liūdina; dėmesys atkreipiamas tik į kapotynes, ne diskusijas – esu prieš porą metų apie tai vos vos svarstęs.

      Panaikinti
    2. Jakubėno byla turėtų būti LYA. Reikėtų pažiūrėti, taigi paprasta. Keista man ta Baltušio istorija, kad iš Rusijos bylą į Lietuvą siuntė jo prašymu. Gi Lietuvoje teistas, Lietuvoje byla sudaryta, tai ir byla čia turėjo būti. O baudžiamosios gerai išlikusios - dabar gi vos ne pagrindinis šaltinis ir holokaustą tiriant, ir partizanus, kaip tai bebūtų ironiška. Nors manau, kad liudijo "kaip reikia", bandymų palengvinti jei ir būta, tai dabar jie sunkiai įžiūrimi, o rėksniams ir neįrodomi.
      Ką rašote apie Cvirką - labai įdomu ir visai tikėtina. Lauksiu įrašo apie tai :). Jis buvo pereinamojo laiko vadovas, vėliau būtų keitę labiau tikusiu, man atrodo.
      Užmiršau, kur skaičiau, atrodo, uošvio Račkausko pastebėjimą, kad tuoj po okupacijos jie su Venclova planavo, kokia bus Lietuvos kariuomenė, kokią socialinę ir ekonominę politiką vykdys naujoji vyriausybė. Vat ir supratimas apie okupaciją.

      Per šitiek metų nė vieno smūgis neištiko :). Tiesiog geras paminklas, vienas geriausių iš visų dabar Vilniuje esančių. Jis kurtas būtent tai vietai ir puikiai įkomponuotas į parką. Kai jau imsis "tvarkymo", bus dar viena baisi apgranitinta vieta su kokiu neskoningu, užtat "ideologiškai teisingu" paminklu. O tereikėtų tik suprobleminti Cvirkos vaizdinį, ir tekstas prie paminklo gali tai padaryti.

      Deja, toks viešas kalbėjimas įtraukia. Mano paties tekstas apie Žaliojo tilto skulptūras irgi iš tos gretos. Reikia ieškoti kitokio kalbėjimo būdo.

      Panaikinti
    3. Pažiūrėjau K. Jakubėno bylą, yra P. Cvirkos liudijimas (paties ranka rašytas ir lietuviškai - retas atvejis - nuolaida nomenklatūrininkui), dar šalia liudininkų K. Korsako, J. Baltušio, A. Venclovos ir A. Churgino apklausų protokolai. Korsakas ir Venclova, sakyčiau, bene švelniausiai, Cvirka - griežčiusiai apie antitarybines Jakubėno kalbas, tų dviejų eilėraščių skaitymą viešai ir nereagavimą į perspėjimus, nors pabaigoje pripažįstama drąsa kovojant prieš nacius, tik ją nubraukusi antitarybinės kalbos. Teisme liudijo Baltušis, Korsakas ir Cvirka, čia Cvirka gerokai švelnesnis (bent jau kiek perteikta teismo aprašyme - ne stenograma): rimčiausias kaltinimas, kad iki 1940 buvęs su pažangiaisiais, po "Tarybų valdžios įvedimo" pamažu pradėjo tolti dėl nežinomų priežasčių, dėl eilėraščių - nežino, kokią prasmę autorius jiems teikė. Iš bylos atrodo, kad jei ne viešas tų eilėraščių skaitymas, tai kažin, ar būtų Jakubėną suėmę. Na ir 5 metų bausmė - tai mažiau, nei vadinama "vaikiška" tiems laikams, o ir paleido po pusmečio dėl SSRS prokuratūros protesto panaikinus sprendimą - dėl įrodymų trūkumo. Keista byla.

      Panaikinti
  5. Nepasiskelbė vakarykštis komentaras. Gal per didelis. Nesvarbu.

    Nerandu dabar, kur apie Širvį įrašas buvo, tai mačiau tą jo skundą Sniečkui dėl rusų kalbos. Deja, ne originalas, o tik vertimas į rusų kalbą (!). Kažin, ar išliko originalas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Įrašas apie Širvio laišką Sniečkui čia.
      Iš Miko V. girdėjau, kad viena istorikė (atsiprašau, pavardę užmiršau) radusi skundą dėl Širvio konflikto на национальной почве troleibuse, lyg ir ketinanti rašyt kažką; persiunčiau Mikui nuorodą ir į minimą Širvio laišką Sniečkui.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2017-11-16 14:06

    Medžiagą rado ir straipsnį ketina rašyti Regina Laukaitytė.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Toks įspūdis, kad kolegą Marą išgirdo Užkalnis ir labai rimtai į širdį paėmęs parašėjo iš peties... Tai taip ir persidarinėsim iš naujo: nuolat vien nauji baldai namie, vis nauja merga šalia kas N metų, periodiškai renovuotas abrozdas, vien jauni medžiai gatvėse? Velniai griebtų, prie to vaizdo netiks seni tėvai ir carinio laikotarpio pastatai, o dar senesni juo labiau!

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)