(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-11-26

(1030) Susieji – ir [pagalvoji ne tik apie vėliavos spalvas], xxxi

– Visas lietuvių menas būtų buvęs kitoks, jei ne „amžiaus terionės“. Už tai, kad turime kokį dešimtadalį to, kas galėjo būti sukurta, padėkokime carams, kaizeriams, stalinams, hitleriams ir raudonosioms-lietuviškoms „jūrų kiaulytėms“... [1]
– Kaip tik mąsčiau, kad būtent Lietuva galėtų suprasti Afrikos literatūrą. Skamba keistai, tačiau taip yra dėl panašios istorinės situacijos. Lietuva, kaip ir Afrika, patyrė istorinę krizę: ilgą laiką buvo okupuota, atskirta, suvaržyta. Beveik visų Afrikos rašytojų kūrybos pagrindas – skaudi aukos patirtis. [2]
1] Sigitas Geda 2002-08-17, šeštadienį, užrašė dienoraštyje („Iš mėlynųjų mansardų“, Šiaurės Atėnai, 2004-11-27, nr. 44, p. 5);
2] 2004-ų rudenį iš Prancūzijos Vilniun buvo atvykęs Džibutyje (iki 1977-ų – Prancūzijos užjūrio valda, korektiškai įvardijant) 1965-ais gimęs prozininkas ir poetas Abdourahmanas Waberi, Prancūzų kultūros centre vyko Lire en fête; kalbinamas Akvilės Rėklaitytės taip pasamprotavo („XXI amžiaus išeivis“, Literatūra ir menas, 2004-11-12, nr. 42, p. 2).
— O juk buvo laikas, kai Afrikai pavydėjom skaitydami laikraščiuos, kaip ji vaduojas iš „kolonijalinio jungo“: kai ten viena po kitos ėmė skelbtis nepriklausomos valstybės, o mes tebebuvom okupuoti. – Netyrinėti lyginamieji plotai literatūros sociologijai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)