(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-12-07

(1035) Pakeliui namo, xlvii: mintigalis apie Grinkevičiūtę


uvau gavęs kvietimą į parodos atidarymą. Nenuėjau. Darbų visokiausių daugybė. Kita vertus, ar ten yra kas nors, ko būčiau dar nematęs? Gal, nežinau. Vis tiek svarbiausia – DG tekstai. — Mintigalis, likęs nepasakytas Laukuvoj 2017-05-27 minint Grinkevičiūtės 90-metį (viskas savaime suprantama, bet vis tiek noris užfiksuoti):
– Kas padėjo subręst Lietuvos Antigonei, kaip Dalią Grinkevičiūtę yra pavadinęs Kazys Saja?
– Rusų kultūra; ta jos atšaka, kurią galima siet su Piotro Čiaadajevo nuostata: „Я не научился любить свою родину с закрытыми глазами, с преклоненной головой, с запертыми устами.“
Iš nedatuoto vad. pilkojo sąsiuvinio:
Brandos periodu visi išgyvenam lūžį – kovoti su likimu ar ne. Jau esu sakius, kad visa mano esybė šaukė – kovoti. Bet aš buvau nebylė, man trūko žinių, – tik viduje šėlo nerami, dar ne visai atsiskleidusi jėga.
     Ačiū už žinias, draugai, ačiū už dešimt klasių, už vidurinį išsilavinimą. Aš praregėjau, pajutau savo teisumą, savo žmogiškąją vertę. Dėkui Čechovui, dėkui Gorkiui už jų laisvę mylinčius herojus, už Sakalą, Danko <...>, Tolstojui, Saltykovui-Ščedrinui – dėkui už tai, kad pirmiausia iš jūsų sužinojau, jog žmogus yra savo likimo šeimininkas (žinoma, tik iš dalies). Dėkui už tai, kad aukštinote drąsias, aistringas, savo tikslo siekiančias asmenybes, kovojančias už laisvę.
     Dar kartą dėkoju – jie nulėmė mano likimą. Aš jiems prisiekiau kovoti už gyvenimą. Ačiū Čechovui, įkvėpusiam man panieką pertekliui, skudurams (o tam daugelis neabejingi), niekšybėms, kad įtikino mane, jog žmoniškumas nepakenčia niekšybės. (Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros, laiškai, 1997, p. 255)
Iš laiško kurso draugei Vandai Rudavičiūtei, 1969:
Grįžtu iš darbo ir skubu pasinerti į kitą pasaulį. Iki vėlyvos nakties skaitau Gerneto „Caro kalėjimo istoriją“ (rus.). Perskaičiau iki 1870–1880 metų – žuvau. Mane sukrėtė „Liaudies valios“ istorija. Perovskaja, Želiabovas, Figner. O Dieve! Kokie geležiniai žmonės! Ir kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dabar man prireikė krūvos knygų, retai gaunamų, seniai spausdintų. Atsiminimų tų, kurie kalėjo, revoliucijos sulaukė. Ruošiuos į Maskvą, į Leningradą, kad ten savaitei kitai gaučiau tas knygas. Laukiu filmo apie Perovskają, pirmąją Rusijos moterį, pakilusią į ešafotą. (ibid., p. 278)
Gal ir klystu, bet vargu ar kas Seime per parodos atidarymą citavo šias Grinkevičiūtės mintis.

2 komentarai:

  1. Penktadienį, gruodžio 7 dieną, į temstančią pavakarę, perskaitęs šias Dalios Grinkevičiūtės mintis ir vis galvodamas apie jas, ėmiau krautis į tašę bagažą išeiginėm. Paėmiau į rankas ir knygą, kurios, maniau, gali prireikti. Mechaniškai, nieko neieškodamas, atsiverčiau 191-ą tos knygos puslapį ir ten, taip pat mechaniškai, perskaičiau štai šitokį fragmentą minčių iš vienos asmenybės dienoraščio: „Man baisiai įkyri tas pilkas kasdieniškumas, tas žmonių smulkumas, menkystė. Kodėl jie nieko didvyriško, kilnaus netrokšta, o vartosi savo pačių pletkų (man tų pletkų visada tenka daugiausia!) srutose – kaip kiaulės. Kodėl jie nesistiepia „sukruvintom rankom pro aštrias atolaužas“ į priekį? Į aukštį. Gal kad kas įtaisytų funikulierių ir užtrauktų, jie nesipriešintų? Čiurlionies vizijos, Vagnerio muzikos gotika, Nyčės kliedėjimai – heroizmo kelias. Kai pagalvoji – gyvenimą, jo pažangą kuria ne gyvieji, o mirusieji, savo didvyriška mirtimi pasidarę nemirtingi; jie veda tuos būrius, tas procesijas, jie kursto krūtinėse neramią ugnį. Jie daug gyvesni mirę už gyvenančius lavonus.“
    Perskaičiau ir pagalvojau: kokios giminingos šios mintys su ką tik Virginijaus Gasiliūno laikraštyje perskaitytomis Dalios Grinkevičiūtės mintimis!
    Abiejų mintys identiškai revoliucingos, prometėjiškos, abiejų likimai tragiški, nors – absoliučiai priešingi.
    Ir dar pagalvojau: kokia vis dėlto nedidelė distancija tarp Danko ir Čelkašo! Ir galų gale – Gavrilos…

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Suabejojau, ar Salomėja Nėris vokiečių filosofo pavardę dienorašty užrašė iš klausos? Ne, užrašė: Niet[z]schės (1935-11-24 įrašas).

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)