(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-10-20

(1021) Pakeliui namo, xliv: pora mintigalių paskaičius šios dienos spaudą

— visaskaitystė laukiant T-19 Tuskulėnų rimties parko stotelėj —
(a) Šiaurės Atėnuos, p. 10, Justino Dižavičiaus rašinys „Priklausomybės nuo laiko pripažinimas amžinybės akivaizdoje“ apie romanu vadinamą Gintaro Bleizgio knygą Karmelio kalno papėdėje. Pradžia:
2017 m. rugpjūčio 25 d.
Užsukau į Rašytojų sąjungos knygynėlį ir susitariau dėl recenzijos. Nauja Gintaro Bleizgio knyga jau mano kuprinėje. Dar kurį laiką pavaikštinėjau po senamiestį. Prisėdęs ant suoliuko pavarčiau šią ir keletą kitų knygų, kurias tuo metu turėjau.
O kodėl dabar čia cituoji, kas tau čia negerai? — Nieko blogo, dabar, matyt, kitaip ir nebūna, bet vis tiek pagalvojau: ar iš anksto pažadėdamas parašyt apie neskaitytą už dyka iš leidėjo gautą knygą neapsiriboji savo laisvės? O jei perskaitęs suprasi, kad nieko tokio, ką būtų verta siūlyt ir kitiem perskaityti, nepajėgsi išstenėt? Ar savigarba leis pasitenkint ta pačia dienoraščio forma surašytais citatingais pasvarstymais, esą dienoraštis leidžiąs rašytojui atsiskleist kaip paprastam žmogui ir pan.? Nes jau esi pasižadėjęs parašyt.
O gal vertintojų piniginės plonis turėtų pateisint tokius dalykus? Nežinau.

(b) Literatūroj ir mene,  p. 8–10, Laimantas Jonušys rašo apie tarptautinio PEN klubo kongresą, vykusį Lvove.
Neskaičius, net straipsnio pavadinimo – „Už tiesą po tiesos“ – nepamačius aišku, kad daug kas ten kalbėdamas vartojo post-truth.
Kaip sukas kūrybingas vertėjas LJ-šys?
Davido Patrikarakos pranešimo pavadinimą „Fact, Fiction and Politics in a Post-Truth Age“ išverčia „Faktai, fikcijos ir politika epochoje po tiesos“. Neblogai, net galima sakyt – gerai, tik ta epocha kelia abejonių; mano galvoj epocha – toks didelis daiktas, tarkim, Baroko epocha, ir amžius didokas; ogi imčiau ir papiktinčiau dalį asmenų.lt pavartodamas laiko vietininką: laike po tiesos.

2 komentarai:

  1. Pamaniau, vis tik atsiliepsiu į vieną Jūsų mintigalį :) Sakote ,,kitaip ir nebūna". Būna: knygas kartais perku pats, kartais imu iš bibliotekos, o kartais - gaunu tiesiai iš leidyklos. Tiesa, pavojaus pastarajame variante yra - gali kirbėti noras parašyti geriau nei yra. Bet negaliu pasakyti, nei kad leidyklos kada bandė mane apriboti, nei kad aš pats buvau pasijutęs, kad apsiribojau (ir džiaugiuosi, kad niekada neteko pasižadėt parašyti gerai, pasižadu tik parašyti, o kaip ir ką jau nuo manęs priklauso). Vis tik knygas beveik visada renkuosi pats, ir dažniausiai renkuosi tas, kurios, nujaučiu, kad patiks. Tam tikra nuojauta jau išsivystė.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sakiau „matyt, kitaip ir nebūna“, taigi: palikdamas galimybę, kad ir kitaip gali būt.
      Tikrai stengiuos niekad nesivadovaut kaltumo prezumpcija, ir šįkart nesivadovavau, tikrai nemaniau ir nemanau, kad gavęs knygą iš leidyklos pasijuntat įsipareigojęs apie ją parašyt tik gerai; ne, tik pagalvojau, kad vis dėlto tokia situacija iš dalies pavojinga: bent jau tuo, kad nieko neparašęs liksi skolingas; bent jau pasijusi liekąs skolingas – knygą paėmei, o nieko neparašei. Jaustis skolingam – ne pati geriausia kritiko savijauta, argi ne? (Ir dar: šis pasvarstymas rados labiau iš savivokos, o ne noro Jus „pamoralizuot“.)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Šiaurės Atėnų red aktorės GK megztu šaliku (2011 IV 1), Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)