(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-11-28

(1031) Visiškai tarp kitko: aplink tiesą

Vis neišeina iš galvos, ką prieš porą savaičių, 11-14, pasakė Indrė Makaraitytė, baigdama savo „Info komentarus“ – pasišnekėjusi su Remigijum Šimašium apie skulptūras ir Arvydu Anušausku apie partizaninį karą (tada keliskart perklausęs net užsirašiau):
Na tikrai mes tiek dar daug nežinome. Bet girdisi gąsdinimaisi, kad vieną skandalą seka kitas: štai buvo „Sputnikas“, tada Vanagas, dabar priekabiavimai. Verda viskas tarsi viename katile. Tačiau jei ramiai viską vertintumėme, tai jokio chaoso nėra. Tiesiog sunkiai pilnoje prietarų visuomenėje su 50 metų plautais smegenimis iš lėto gimsta tiesa.
Suprantu norą tart kokį viltingą žodį, ir dar tokį svarbų, ir himne esantį. Bet ar tikrai gimsta tiesa? Ar faktų žinojimas savaime virsta tiesa? Ar ji, ta tiesa, galima, kai gyvenamą laiką kai kas vadina laiku po tiesos; kai post-truth ir fake news renkami metų žodžiais? Viena palygint rimta žiniasklaidos priemonė šalia savo logotipo užrašiusi šūkį: „Suprasti akimirksniu“ – ir nieks nesijuokia, nesako, kad tai nesąmonė, neaiškina, kad suprasti – tai ne į antraštę užmest akį.
Baksnodamas šituos pamurmėjimus, prisiminiau istorką ir politiką Petrą Klimą; jo Visų dienų apmąstymus, kurių ėmėsi paleistas Lietuvon, 1957-ais. Tiesa, teisė, teisingumas – pamatinės sąvokos, kurias pirmiausia dera išsiaiškint, – prieš pradedant svarstyt. Ar mes tam skirtume laiko, o jo nemažai reiktų?
Tiesa negimsta viens du, ir besipliekiant su kitamaniais ji nežybteli nelyg žvaigždė akin gavus. Bet ką aš čia nuobodžiai vograuju; Klimo apmąstymų gabaliuką pacituot norėjau:
Pagrindinis istorinių tiesų ieškotojo tikslas yra nustatyti praeities faktus. Tam reikalui jam tenka konsultuoti [lot. consultare — apsvarstyti] kronikas, atatinkamus laikotarpio dokumentus, atsiminimus, paminklus, meno kūrinius, kartais net legendas, dainas, archeologinius duomenis ir t. t., ir t. t. Čia galima susitikti su nevienodais liudymais, net prieštaravimais, ir todėl tiesa gali būti suvokta tik apytikriai, spėjamai arba hipotetiškai.
     Dar rizikingesnis yra istoriko ryžtas motyvuoti įvykių gymį ir plėtrą. Žmonių sąmonę ir jausminę būseną įvairiose epochose ir sąlygose standartizuoti, o ypač suvesti į kurį vieną stimulą – būtų per daug neapdairu, tiesos ieškant. Toks išankstinis nusistatymas lengvai gali pavirsti istorijos klastojimu. Tokios „tiesos“ nebebūtų net hipotezėmis ligi tolesnio patikrinimo, bet tiesiog antimokslinėmis, skirtomis smurtiniam klaidinimui užgožiant neįžvalgią mąstyseną. (Metai, 2015, nr. 3, p. 106)
(Ką tik baigiau skaityt Rūtos Oginskaitės pokalbius su Grigorijum ir Olga Kanovičiais; išdėstęs savo požiūrį į tai, apie ką galvojo kelis dešimtmečius, GK-čius priduria: „Manau, kad mano žodžiuose yra truputis tiesos“ (p. 299), tik tiek; abejonė savim, savo proto pajėgumu suvokt „tikrąją tiesą“, manyčiau, ir yra vienas išminties požymių.)
— digresija. Meras Šimašius šnekėjo ir apie skulptūrų nuėmimą nuo Žaliojo tilto užpernai vasarą; tada, kai buvo nuimamos, norėjos primint Jurgio Kunčino vieną feljetoną (jį garsiai perskaičiau 2014-ų lapkritį Alytuj per „Imbiero vakarus“) – „Prie Grūto...“, buvo išspausdintas Šiaurės Atėnuos 1999-04-17, nr. 15, p. 12 su rubrika „Gyvenimas čia“; pradžia:
Glėbas... Glūkas... Grūtas...
Vis dėlto prie Grūto... Taip, ten. Miškuose. Glūcho...
– Tai lipam?
– Lipam, metas. Eisim.
Plaukai piestu stoja. Šiurpai nugara eina. Naktis, tradicinė mėnesiena. Padriki šūviai. Vienišas sprogimas. Tolumoj dunda ešelonas. Prazvimbia eskadrilė. Skutamuoju ar kokiu ten skridimu? Skutamuoju.
– Pošli, rebiata!
Tai ar tikėti akimis? O kuo tada tikėti?
Nuo Žaliojo tilto baltų postamentų pirmieji nulipa du šalmuoti kareiviai.
[Etc., t.y. patraukia Grūto link; teksto kopija yra čia; labai kinematografiškas pasakojimas; pamini Kunčinas ir Cvirką:]
Prie Grūto gal bus ir neblogai. Vaikučius atveš, mus ir kitus pirštais rodys. Nusispjaut! Kad tik varnos ant galvų nekakotų! Ne visi ten nori! Kalbinom juk ir Petrą Cvirką. Ne, ne, eikit vieni, vyrai, gerai nueisit, žiebtuvėlį duosiu, paklysit – galvas nusuksiu! Ot, Lakštingala!
Juokais pagalvojau: Jurgio K. nebėr, bet gal kas kitas parašytų, kaip pats Cvirka neapsikentęs persigalvoja ir irgi patraukia „vis dėlto prie Grūto“? (Visi tokie rimti tapom, ir nėr kam iš mūsų pasijuokt, kad pamatytumėm, kaip dažnai esam juokingi. Dažniausiai griebiamasi sarkazmo; abejojant, kad ironija per subtilu, ne(be)supras?)

2 komentarai:

  1. Kad galėtum pasijuokti (o dar iš savęs), pasijuokti nepiktai, turi būti ramus viduje, turėti savivertę, be pykčio, lipančio per kraštus. Kiek tokių žmonių Lietuvoje? Viešumoje beveik išvis nebesimato.
    Ir tiesa įdomi: nuo Rusijos propagandos iki priekabiavimo. Смешались в кучу люди, кони... Tokia, įtariu, ta tiesa ir bus - akimirksninė vėtrunginė. Gilintis nėra nei laiko, nei noro, nenaudinga, o dar ir baisu ką nors netinkamo sužinoti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. „... ką nors netinkamo sužinoti“, – gerai pastebėjot.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)