(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-10-01

(520) Užparaštė, lxxv: apie geresniuosius

[Keistas organas tos smegenys. Kad ir kaip mėgini jas išjungt, jos vis tiek, bjaurybės, krebžda, kuria kombinacijas, nori pridurt prie 519 įrašo, nors tu ką (spėju, ir sąžinės dislokacijos vieta būtent ten). Bent jau kol gyvas. Juokaujant: jei ir yra post mortem vita, jis greičiausiai baisiai neįdomus: jokių sukibirkščiuojančių naujų asociacijų, ir priekaištai sau nebeturi prasmės, nes jau nieko nebegali pakeist, jau viskas – post.]
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
  • Yra gerų rašytojų; nedaug; jų naujas knygas noris ir pasistengus įmanu perskaityt; nors kai kurios ir nuvilia, bet tai nesvarbu – tai nuvylusios gero rašytojo knygos.
  • Yra prastų rašytojų; daug; jų naujų knygų neverta skaityt; gana vienos (pirmos po ranka pasipainiojusios) knygos kelių puslapių, dažniau – kelių pastraipų. (Žodžių junginys prastas rašytojas – nei šis, nei tas, bet jei jiems dėl to geriau – negi gaila?)
  • Yra apyprasčių/prastesniųjų rašytojų; [...]; gana trečdalio vidutinio storumo knygos, dažniau – kelių puslapių, kokių 5 ar 6 eilėraščių, bet: jie yra pažįstami su tuoj pristatysimais geresniais, kurie apie jų knygas parašo ką nors gero, todėl jie ir vadinami prastesniaisiais, o ne prastaisiais.
  • Yra apygerių/geresniųjų rašytojų; mažiau negu apyprasčių; va jie ir vadinti, ir yra literatūros lauko problema.
Tikiu, Kazys Binkis turėjo ir gerą literatūrinį skonį, ir estetinę nuovoką. 1928-ais kalbinamas jaunesnio už jį asmens paatviravo:
Be patriotiško pasišventimo negali skaityti knygų net geresniųjų rašytojų. Vieno tokio dviejų tomų dramatizuotą veikalą buvau bepradedąs skaityti net septynis kartus. Bet užkliuvęs už pirmųjų puslapių taip ir mesdavau nebaigęs. Tik kartą susirgęs ir negalėdamas nieko kito veikti vos-ne-vos nugalėjau abu tomu. Tiesa, perskaitęs nesigailiu – antras tomas pasirodė visai žmoniškas: ir medžiaga suskirstyta gerai, ir tinkamai suderinta. Bet pirmas tomas. Tikrai, parašytas, parašytas skaitytojui atbaidyti. Tas pats ir su kitais. Aišku, reikalauti skaityti tokius dalykus, lygu reikalauti patriotinio pasišventimo. (Dvisavaitinis literatūros, mokslo ir kritikos akademinis laikraštis Studentas, 1928, nr. 8, p. 4–5; rašytojo mintis greičiausiai užfiksavo laikraščio redaktorius Henrikas Blazas.)
Po galais, mėginu įsijaust į Binkį: sergu, noris ką nors skaityt (instinktas), bet negi tik tie geresniojo rašytojo du tomu pasiekiami ranka? – Va pagalvojau: turėčiau susirgt (bent keliom dienom), visi juk rudenį suserga, kokia nors kvaraba vis tiek prikimba, – naujų gerų nėr po ranka, ką norėčiau dar kartą  perskaityt? Vaižganto Nebylį, vieną iš nedaugelio lietuviškų kūrinių apie aistrą (ne meilę).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)