(1063) Tarp kitko: šiek tiek pasvarstymų Gimtosios kalbos š.m. vasario numerį skaitant

[visur tas Šimtmetis, lyg koks debesis ant visko šešėlį meta; politinėj Lietuvos istorijoj – taip, 1918-i ypač reikšmingi metai, o kalbos ar literatūros istorijoj nepalyginamai reikšmingesni juk buvo 1904-i, kai grąžinus lotyniškus rašmenis ėmė rastis legali periodinė spauda; Jablonskio Lietuviškos kalbos gramatika (1901), Lietuvių kalbos sintaksė (1911) kalbos istorijoj daug svarbesnės negu Vasario 16-osios Nutarimas; pamurmėjau, ir gan]

1
Pirmas, kaip ir dera vasario numeriui – prof. Evaldos Jakaitienės straipsnis „Lietuvių kalba per šimtmetį – kaip pakito leksika?“
— užkliuvau: „[...] kai kurie sovietų laikais atsiradę žodžiai prigijo ir vartojami iki šiol. Tie naujažodžiai [...]: blaivykla, sandūra, svaigalai, šienainis, padlaižys, pasaulėjauta, pasaulėžiūra.“ (p. 9) — Šienainis ir padlaižys gal ir tik sovietmečiu atsirado, bet pasaulėžiūrą jau ir pirmosios Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo: 1929-ais Jakštas svarstė, koks jungiamasis balsis šiam sudurui tinkamiausias. (Bet tatai smulkmena.)
— o įklimpau šitoj Profesorės pastraipoj apie dabartį:

Dėl skolinių, jų pavidalo ar gramatinimo dabar daugiausia nesutaria kalbos klaidų taisytojai ir liberalumą propaguojantys kalbininkai. Nė vienas rimtas kalbininkas šiais laikais nėra pasakęs, kad iš lietuvių kalbos reikia išmesti visus naujus svetimus žodžius. [To dar betrūko, kad rimti imtų taip kalbėt!] Formuojantis naujiems socialiniams, politiniams, kultūriniams santykiams, nuolat prireikia žodžių jų realijoms įvardyti. Jei tam reikalui laiku neatsiranda savų žodžių, joms pavadinti visai pamatuotai renkamasi svetimi (paprastai paimami iš didžiausią įtaką pasaulyje turinčių kalbų, adaptuojami ortografiškai, morfologiškai) ir sėkmingai vartojami. Tačiau tai, kad kas nors, demonstruodamas savo subjektyvų skonį [gali būt ir objektyvus?], jau vartoja vien svetimus naujus žodžius, nematydamas savų, kelia kalbininkams nerimą. O štai kalbos liberalumo šalininkai teigia, kad kalbininkai, siūlydami dažniau vartoti lietuviškus, o ne svetimus žodžius, riboja kūrybos galias, menkina sinonimiką ir skurdina kalbą. Jų mintis, kad reikia siekti kalbos įvairovės, teisinga, bet ar jie tikrai teisūs teigdami, kad žmonės patys gali rinktis kalbėti kaip nori, mat to reikalaujančios žmogaus teisių konvencijos: „Ar skolinys, tarptautinis ar netarptautinis, naujas, senas, išgalvotas, ilgas, trumpas, užgaulus, juokingas – visų jų kada nors kam nors reikia“ ([Giedrius] Subačius, [Loreta] Vaicekauskienė 2017 [= „Ar reikia valstybinės lietuvių kalbos bastilijos?“, Kultūros barai, nr. 10]). Kam nors gal ir reikia, bet ar visada galima, ar visur tinka? Ar demonstruojant liberalumą, nesuabsoliutinamos žmonių teisės, ar tai neskatina vengti bet kokios, net menkiausios pareigos ir atsakomybės? Negalima vien svetimus žodžius ginti, garbinti ir vien juos laikyti mūsų kalbos modernėjimo rodikliu. Esu įsitikinusi, kad ir šiandien reikia nebijoti atverti kuo daugiau galimybių naujiems lietuviškiems žodžiams, naujoms, gerai motyvuotoms jų reikšmėms. Tačiau nereikia ir pernelyg piktintis visomis naujovėmis, nusižiūrėtais ir perimtais žodžiais, jei tai negriauna kalbos sistemos. Kalbos kaita nepabaigiama, o jos galia didžiulė. (p. 15)

(a) Savaime išlindo klausimas: kas tas „kas nors“, vartojantis „vien svetimus naujus žodžius, nematydamas savų“? Labai norėtųs sužinot siaubo baubo asmenvardį. Greičiausiai asmuo iš vaizduotės pasaulio. Bet ne tai svarbiausia. Skaitant Profesorės svarstymą galima susidaryt įspūdį, kad, jos manymu, savas žodis iš principo geriau negu tas, kurį vadinam skoliniu. (Juokai pratęsiant: lietuviški obuoliai geresni už lenkiškus, ir sviestas, ir mėsa geresnis, nes lietuviški.) Alekso Girdenio ir Aldono Pupkio straipsnis „Bendrinės kalbos norminimo ir kodifikavimo principai“ (1978): ar jis taptų geresnis, jei pavadinime nebūtų tų dviejų nesavų žodžių, ypač antrojo, kuris dar gali imt ir primint kodavimą, kurio griebiamasi norint nebegert ar neberūkyt? Stasys Dabušis ar Antanas Vireliūnas tikrai ką nors būtų galėję pasiūlyt. Preskriptyvumą ir deskriptyvumą galima paverst nurodomumu ir aprašomumu, bet: koks svarbiausias kodifikavimo kriterijus?
Profesorė rašo, kad jau pirmosios Lietuvos Respublikos laiku buvę „skelbiami svarbiausi bendrinės kalbos leksikos atrankos kriterijai: taisyklingumo, gyvosios kalbos, grynumo, istorinės tradicijos“ (p. 3–4). Neminima, kad jie būtų keitęsi iki dabar. Kriterijai, kurie svarbūs kalbininkams. O koks kriterijus galėtų būt svarbiausias kalbos vartotojui? Tikslingumas. Turėtų būt pasirenkamas tas žodis, kuris kuo tiksliau išreiškia norimą perteikt mintį. Vadinas, tik pats rašytojas/kalbėtojas gali nuspręst, tarkim, ar lygiadienių, ar Ekvinokcijų žmonės (Henriko Algio Čigriejaus novelių rinkinys, 2003), ir reiktų nepaisyt jokių patarimų. Prof. Greimo Semiotikoj l. daug tarptautinių žodžių, bet ar tai menkesnis veikalas nei, tarkim, prof. Daujotytės hermeneutinių mąstymų knygos? Vienaip ar kitaip, kalbos vartotojui turi būt garantuojama pasirinkimo laisvė; joks politologas neina kartu su rinkėju kabinon ir nepatarinėja, už kurį kandidatą balsuot; „subjektyvaus skonio“ nelemtą pasirinkimą galima vertint kaip prastą, bet ar galima sakyt, kad jis iš principo buvo „neteisingas“? Visažinystė pavojingas dalykas.
(b) „Ar[,] demonstruojant liberalumą, nesuabsoliutinamos žmonių teisės, ar tai neskatina vengti bet kokios, net menkiausios pareigos ir atsakomybės?“– labai rimtas klausimas, ir platus, ne tik su žodžių pasirinkimu susijęs. Svarstant galima brist l. giliai, ne tik iki kaklo, dar giliau, ir tada jau teks plaukt, jei nenori nusiskandint. Bijau brist giliai, nenoriu priburbuliuot. — Neigt pareigas ir atsakomybę būtų kvaila, tik vertėtų pasvarstyt, iš ko jos kyla – iš laisvos valios apsisprendimo ar iš baimės? Ar žmogus nevagia manydamas, kad taip daryt tiesiog nedera, ar bijodamas būt sugautas ir pasodintas kalėjiman? Ar žmogus renkas žodį lietuvišką, o ne tarptautinį manydamas, kad jis tiksliau išreikš tai, kas norima pasakyt, ar vengdamas tikimybės, kad kai kurie kalbininkai ims jį gėdint kaip nesusipratėlį kosmopolitą ar pan.? Tik laisvu noru grįstas pasirinkimas ar prisiimta pareiga, manyčiau, yra tikri; priešint teisę ir pareigą (vėl: manyčiau) nederėtų.

2
Tam pačiam numery, tuoj po prof. Evaldos Jakaitienės straipsnio, – recenzija: Inga Mataitytė aptaria Ingridos Jakubavičienės sudarytą, Renatos Endzelytės redaguotą knygą Prezidento sargyboje: Leitenanto Povilo Skardžiaus istorija. Daugiausia vietos ir dėmesio skiriama tam, kaip knygoj pateikti Skardžiaus atsiminimai ir Sofijos Smetonienės laiškai Skardžiui. Kaip „taisomi“ dabartinių bendrinės kalbos normų požiūriu „blogi“ ir „įtartini“ dalykai, pvz., prisieis [reikės], sugriešiju [nusidedu], pletkų [apkalbų], čemodanų [lagaminų], salkoj [palėpėj] etc. (ačiū sudarytojai ir redaktorei, kad tatai daryta laužtiniuos skliaustuos).
Recenzentė tuos „taisymus“ pavadina „abejotino prasmingumo veikla“. Manyčiau, derėtų sakyt tiesiai šviesiai: beprasmio darbo buvo imtasi.
Perskaičius recenziją, išniro toks klausimas: o kodėl ar sudarytoja, ar redaktorė, ar abi pamanė, kad bus negerai paprasčiausiai pateikus atsiminimus ir laiškus tokius, kokie jie buvo parašyti?
Kas nors iš skaitytojų nesupras, ką reiškia pletkai ar čemodanas? Ne, tikrai negražu būtų įtart, kad taip blogai apie skaitytojus manyta.
Greičiausiai todėl, kad norėta apsidraust, – iš baimės, kad koks Valstybinės kalbos inspekcijos ekspertas neimtų kabinėtis. — Ne ne, – iškart šoktų aiškint inspekcijos žmonės, – nemanykit, kad mes tokie neišmanėliai primityvūs padarai, ir apskritai, mes tik norim padėti, patarti etc. — Bet ar kas nors jais visiškai patikėtų? Jei matai: žmogus turi rankoj lazdą, ar patikėsi, kad jis ja niekad o niekad tau neuždroš? šveist į krūmus derėtų tą sankcijų lazdą, ir inspektoriais vadintis ne geriausias variantas, VMI jau gana.

P.S. Storėja aplankas, ant kurio užrašyta: Bronys Savukynas. Naujajam Židiny-Aiduos 1995-ais buvo jo reakcija į garsųjį Manto Adomėno laišką redaktoriui „Prieš kalbininkus“ (nr. 1, p. 1–4). BrS-o pastebėjimas:

Dabar [...] kalbininkų ir visuomenės santykiai yra, ko gero, tokie, kaip tarp irzliai griežtų, priekabių mokytojų ir jų mokinių, kuriems įgriso būti nuolat apšaukiamiems nemokšomis. („De usu moderno“, nr. 5, p. 420)

Kas pasikeitė per daugiau negu 20 metų? Mokytojai gal nebe tokie irzlūs ir priekabūs? Gal.
Kai kuriems mokiniams tikrai įgriso ir jie ėmė maištaut (mokytojus viešai pravardžiuodami, prieš kad kablelio nebedėdami etc.)
Šis tas pasikeitė, bet tikrai ne iš esmės: kalbininko kaip mokytojo ir kalbos vartotojo kaip mokinio santykis išliko. Prof. Evalda Jakaitienė: „Visuomenė turėtų patikėti, kad tikrai neužtenka savo gimtąja kalba vien susikalbėti“ (p. 16). Kodėl turėtų patikėt?  Todėl, kad taip sako autoritetas? O jei kalbininkai nebe autoritetai, kurių klausoma? Gal užuot patarimus dalijus tik nuomonę pareikšt? Tarkim, to ar ano žodžio daryba netaisyklinga, ir atsispirt norui pridurti: todėl nevartotinas. — Nežinau. Gal ir nevykęs sugretinimas: literatūros kritikai jau oi kaip seniai liovės mokyti, kaip geras eilėraštis ar apsakymas turi būti rašomas; ir nieks nesugriuvo, talentingi gerai rašo be pamokymų, o netalentingiems nebėr priežasties keikt patarimų dalytojų, kad blogai patarė, esą todėl ir nepavyko gero daikto sukurt.

(1062) Visiškai tarp kitko: dėl prof. Jono Kazlausko mirties aplinkybių ir kt.

[Kartais žmogus pervertini save, noris viešai pareikšt nuomonę, kurios nieks neprašė; nereiktų, bet pasiduodi gundomas; atsiprašau.]
— Darius Kuolys, FB, 2018 I 4:

Ar nebūtų svarbiau už kovą su sovietmečio paminklais sąžiningai ištirti tragiškas to laiko istorijas?
Labai daug apie okupacijos metus ir esamą valstybės būklę pasako Justino Marcinkevičiaus liudijimas: „Mes kartu su poetu Algimantu Baltakiu paprašėme Saugumo departamento buvusio generalinio direktoriaus Jurgio Jurgelio pasidomėti Jono Kazlausko byla. Jis pasakė, kad yra žmogus, kuris dalyvavo tardant (ar apklausiant) Joną Kazlauską. Vieno tokio pokalbio metu Jonui pasidarė bloga, buvusi iškviesta medicinos sesuo, suleisti vaistai, bet širdis neatlaikiusi.“ (Just. Marcinkevičius, „Kelkis kelkis, mielas drauge“, in: "Baltistikos ąžuolas. Jono Kazlausko gyvenimas ir darbai", Birštono savivaldybė, 2010, p. 68.)
Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, profesorius, pasaulyje žinomas baltistas Jonas Kazlauskas dingo 1970-ųjų spalio 8-ąją. Lapkričio 17-ąją jo kūnas buvo rastas Neryje.
Ar tikrai Lietuvos valstybės pareigūnai yra bejėgiai išsiaiškinti, kur, kaip ir kas iš KGB tardytojų "kalbėjosi" su Jonu Kazlausku? Kieno valia ir kaip po "pokalbio" jo kūnas atsidūrė Neryje? Nejaugi buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis, kiti buvę ar esami pareigūnai neturi daugiau žinių apie šią tragišką istoriją? Nejaugi nė vienam laisvos Lietuvos žurnalistui ši istorija nepasirodė verta rimto žurnalistinio tyrimo? [...]

Audrius Narvydas kaip komentarą pridėjo Prienų rajono Tarybos 1990 IX 18 [gal 16?] priimto sprendimo fotokopiją: Taryba kreipias į LR AT, kad būtų sudaryta valstybinė komisija prof. Jono Kazlausko mirties aplinkybėms nustatyti, nes „rajono visuomenė [...] negali suprasti ir susitaikyti su tuo, kad iki šiol jo mirties aplinkybes gaubia dirbtinio paslaptingumo skraistė, kad jo šeimai ir visuomenei aiškiai ir nedviprasmiškai nepasakyta visa tiesa, kad kaltininkai nei juridiškai, nei moraliai nenubausti“. Tokia komisija nebuvusi sudaryta.
Taigi 1990-ų rudenį norėta to paties, ko nori DarK 2018-ų pradžioj: visos tiesos apie Profesoriaus mirtį.
— Mano supratimu, pradėt derėtų nuo tokio klausimo: ar įmanoma tai padaryti, sužinot visą tiesą? Jei įmanoma, tada jau galima kreiptis, prašyt, siūlyt, reikalauti, moralizuoti etc.
Kas nežinomo galėtų būt atskleista 2018-ais? Pridurta prie to, ką 1990-ais Atgimime surašė Vitalijus Zaikauskas (VII 18, nr. 28, p. 1, 5), Literatūros ir mene pridūrė Bronys Savukynas (VIII 4, nr. 31, p. 8), kiti anksčiau vėliau paliudijo? Klausimų per akis. O atsakymai, pagrįsti ne prisiminimais, kad ir su KGB susijusių asmenų, bet kokiais nors raštiškais paliudijimais, manyčiau, iš Vilniaus į centrinį KGB archyvą, jo slaptąjį nesėkmėm pasibaigusių bylų skyrių, iškeliavo jau 1971-ais; kad prof. Kazlausko byla būt buvusi palikta Lietuvoj – tikimybė, spėčiau, nulinė. Ar kas nors iš Lietuvai lojalių asmenų galėtų prieit prie tos bylos? Nemanau. (LSSR prokuratūra nutrauktą baudžiamąją bylą dėl prof. JK-o mirties fakto sunaikino 1987 VII 30, nes baigės saugojimo terminas.)
Pagaliau: o kas pasikeistų, jei kas nors pasakytų: prof. JonK-ą mirtis ištiko tada, kai jį apklausė/verbavo/tardė Vardenis Pavardenis? Kas pasikeistų, jei būtų pasakyta: imituojant savižudybę įmest kūną Nerin pasiūlė Vardautas Pavardauskas? Prokuratūra remdamasi tik žodiniais liudijimais pradėtų bylą dėl to, kas įvyko beveik prieš pusę amžiais? Abejoju.
BrS savo rašinį baigia taip:

Kodėl? Į klausimą teisingai bus atsakęs, nepaisant, kokia buvo profesoriaus mirtis, prieš kokį dešimtmetį [t.y. apie 1980-us] žmogus iš Matiešionių kaimo, buvęs Kazlauskų kaimynas, kai šnekėjomės su juo apie Joną: „Suėdė žmogų šita tvarka“. Gerai žinom, kokia buvo ta tvarka.

— 2000-ais išleisti Jono Kazlausko Rinktiniai raštai (t. 1: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, t. 2: straipsniai, recenzijos, kalbos kultūra). O kaip tas, BrS-o vertinimu, visai naujoviškas Baltų kalbotyros įvadas – angliškai parašytos paskaitos Pennsylvanijos valstijos universiteto studentams? Glavlitas iš BrS-o rašyto nekrologo („Talentingo lingvisto netekus“, Pergalė, 1970, nr. 12, p. 153–156; persp. Chicagoj Lietuvių Fronto Bičiulių leistas žurnalas Į laisvę, nr. 53, 1971 XII, p. 66–68: pakeistu pavadinimu „Talentingo lietuvio netekus“ ir su redakcijos prierašu) išbraukė porą sakinių, kad ant velionio rašomojo stalo tokios likusios gulėt. Profesoriaus minčių ir įžvalgų pristatymas, aptarimas, manyčiau, būtų kur kas vertesnis darbas negu kaltųjų dėl jo mirties paieškos. Bet gal ir klystu.
[P.S. Perskaitęs 1060 įrašą, Aistis I. Savukynas atsiuntė Salomėjos Peciulkienės 2010-ais parengtą tėvo BrS-o bibliografijos rodyklę; iš ten žinios apie šiame įraše minimus BrS-o straipsnius.]
Prieduras (2018 X 30). Naujausia publikacija šia tema: Jovita Niūniavaitė-Lesienė, „Profesoriaus Jono Kazlausko mirties mįslė įminta?“, Voruta, 2018 X 27, nr. 10, p. 6

(1060) Visiškai tarp kitko: kaip atpažint, ko žmogus vertas

ernardinuos.lt 2006 X 6 buvo paskelbtas Virginijaus Savukyno pokalbis su a.a. Broniu Savukynu apie „Neringos“ kavinę sovietmečiu (kalbinta Lietuvos radijo laidoj „Forumas“); antraštei parinkta BrS-o frazė „Tiesiog analizuodavome idiotišką tikrovę“ (tuolaik atsispausdinau; interneto dienraštis skelbėsi esąs „atviras.patikimas.kitoks“; ir kalbinamojo portretinė nuotraukytė buvo įdėta).
VirgS-as klausia, kaip jie atpažindavę norėjusius prie kompanijos prisidėt žmones.

– Iš akių ir iš kalbos, – atsako BrS-as. – Profesorius Daukšas matydavo aiškiai, ko tas tipas vertas. Buvo tokių padlaižūnų – tik prisigerint, kad gautų lašelį išgert. Tuoj pat po kelių sakinių vydavo nuo stalo kaip netinkamą.
– Ką reikėdavo pasakyti, kad priimtų?
– Nieko.
– Reikėdavo klausytis?
– Reikėdavo pažinot bent vieną kitą žmogų.
– O apie ką būdavo diskutuojama?
– Apie viską.

Taip, iš akių ir iš kalbos. To visiškai pakanka, ir nereikia jokių CV ar anketų.
— Bronio Savukyno premija – neblogas būdas primint, bet pagalvojau: reiktų BrS-o rašto darbų rinktinės, Kultūros barai galėtų išleist. Nebuvo produktyvus raštininkas, bet jei ką paleisdavo į spaudą – tas tekstas visad būdavo vertas perskaityt (pvz., „Raidynų konkurencija ir karas: iš pastabų istorijos knygų paraštėse“, NŽ-A, 2004, nr. 5). Ir pokalbių reiktų pridėt, gal ir iš laiškų ką nors, kad ir Greimui. Knygon sutelkti tekstai, aišku, nei pagerėja, nei pablogėja, tiesiog tampa prieinamesni.

(972) Dar kartą: žodžiai kaip signa temporis

Naujausiam, trečiam, Gimtosios kalbos numery išspausdintas apžvalginis Agnės Aleksaitės straipsnis „Metų žodžio rinkimai užsienyje ir Lietuvoje“. Apie ką – aišku iš pavadinimo; rašinio „veiksniai“: vokiečių kalbotyros ekspertai, American Dialect Society, Oxford English Dictionary, Collins Dictionary, Latviešu valodas attīstības kopa, VLKK ir... —vg—:

Panašios iniciatyvos 2009 m. buvo ėmęsis Virginijus Gasiliūnas – literatūrologas, redaktorius, tekstologas, savo tinklaraštyje pateikiantis metų žodžio, metų posakio, metų naujadaro ir kitokius sąrašus, kuriuos siūloma pildyti ir tinklaraščio lankytojams⁴. Pavyzdžiui, 2009 m. [47 įrašas su papildais] į metų žodžio titulą pretendavo nežinia, vamzdis (užuomina į Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“) ir homofobija (neva šis žodis dažniausiai minėtas užsienio žiniasklaidos, rašančios apie Lietuvos Respublikos įstatymų leidybą), metų posakiu išrinkta [ne, tai tik siūlymas] frazė susiveržti diržus, metų naujadaras – kubilizmas, o metų žargonizmas – vamzdiec. 2010 m. [149 įrašas] į metų žodžio titulą pretendavo SOLOMON⁵ (pabrėžiamos grafičių aktualijos) ir škvalas, metų naujadaru siūlyti žodžiai batauti ir viešmenis [dėl juoko savus įrašau, nieko tokio neradęs], t. y. menas viešosiose erdvėse: grafičiai, skulptūros ir pan., metų svetimžodžiu išrinktas [ne, tik pasiūlytas] žodis kroksai, į sarašą įtraukiant tiek adaptuotą, tiek neadaptuotą formą (crocs), o į metų posakio titulą pretendavo Andriaus Kubiliaus frazė naktimis reikia miegoti, o ne radijo klausytis bei Sigito Parulskio posakis lietuvių tauta yra komentatorių tauta. Akivaizdu, kad į Virginijaus Gasiliūno sudaromus metų žodžio, metų posakio, metų naujadaro sąrašus patenka Lietuvos aktualijas atliepiantys, per metus daugiausia vartoti ir labiausiai paplitę įvairūs kalbos vienetai. Tiesa, peržvelgus šiuos sąrašus matyti, kad jie nėra baigti – taip ir lieka neaišku, koks kalbos vienetas buvo paskelbtas metų žodžiu. (p. 25)
------------------------------
⁴ Ir ši iniciatyva truko vos dvejus metus (2009–2010 m.)
⁵ Vieno pagarsėjusio Vilniaus grafičių meistro, kuris viešojoje erdvėje palieka tagą – grafičių piešėjo ženklą, parašą – Solomon, slapyvardis.

Taip rimtai apžvelgta, kad perskaitęs pastraipą sutrikau:
— juoktis? – apie musę šalia dramblių ir kitų stambiųjų raguočių juk kalbama; na argi gali žmogus, saviveikla užsiimantis, padaryt tai, ką daro institucijos ar sambūriai?
— ar pasijust kaltam ir pult teisintis? – atsiprašau, kad tik dvejus metus, atsiprašau, kad sąrašai nebaigti, kad tik vienas kitas nominantas užfiksuotas etc. 2009-ais tik pradėjau tinklaraštį, jūra regėjos esanti iki kelių, kalnus maniausi nuversiąs, bet, kaip matyt, – tik didelis pššššš iš kai kurių sumanymų teišėjo. – Bet tai mano asmeninės problemos, nesu niekam nieko pažadėjęs šitam tinklarašty nuveikt.
Paskutinis Aleksaitės straipsnio sakinys: „Jei kas atnaujintų metų žodžio iniciatyvą, jo rinkimai ir Lietuvoje galbūt sulauktų nė kiek ne menkesnio visuomenės susidomėjimo nei ilgametes tradicijas turintis, nuo 2006 m. rengiamas Nacionalinis diktantas.“
O kodėl tuo neužsiėmus Lietuvių kalbos draugijai (atsimenu, 1989-ų pradžioj, a.a. Bronio Savukyno pakalbintas, buvau nuėjęs atkuriamajan suvažiaviman, kuris vyko VU Čiurlionio gatvės rūmų salėj; pastaraisiais metais Draugija ne per veikliausia, o gal nepastebėjau tos veiklos)? Regis, visuomenės akyse nieko tokio neprisidirbęs sambūris, ne kokia iš biudžeto išlaikoma institucija, į kurios iniciatyvą nemažai žmonių kreivai žvelgtų. Iniciatyvos kolaborantu tapt gal pavyktų prikalbinti ir kokį naujienų portalą (pirmiausia apie 15min.lt pagalvojau). Taigi, LKD suburia grupelę iš kokių 5 liberalesnių filologų (liberalesnių, nes tokie rinkimai – labiau žaidimas negu rimtas dalykas) + 2 žiniaskaidininkai. Kaip viskas galėtų vykt? 1-as žingsnis: tie septyni apsvarstę nusprendžia, ką vertėtų rinkt, – ar tik metų žodį, ar ir dar ką nors (+ posakį, naujadarą etc.); 2-as žingsnis: internete prašoma siūlyti kiekvienos nominacijos kandidatus; 3-ias žingsnis: iš pasiūlytųjų tie septyni atrenka po 5/7/10, už kuriuos – 4-as žingsnis – iki vasario 20 balsuojama internete, taip pat tie septyni suka galvas, diskutuoja; 5-as žingsnis: Tarptautinę gimtosios kalbos dieną paskelbiami rinkimų rezultatai – ir vox populi, ir septyneto nuomonė (kad dveji – gal gerai būtų, svarstyboms peno rastųsi, o tatai būtų į sveikatą kalbinei savimonei).
Svarbiausia, kad kas rimtai užsinorėtų.
P.S. Jei jau apie metų žodį prakalbom. Ir Aleksaitės rašiny, p. 23, paminėta, kad OED 2016 metų anglų kalbos žodžiu išrinko post-truth; ir vertimas pateiktas: (liet. posttiesa). Ką žodis posttiesa (kalkinis vertalas) galėtų reikšt lietuvių kalba mąstančiam asmeniui? Kad tiesa baigės, tiesai kaput? — Žiūrim Oxfordo žodyne:

post-truth adjective [sic!] Relating to or denoting circumstances in which objective facts are less influential in shaping public opinion than appeals to emotion and personal belief:
‘in this era of post-truth politics, it’s easy to cherry-pick data and come to whatever conclusion you desire’
‘some commentators have observed that we are living in a post-truth age’

[pavyzdžiuos aš pajuodinau] Pirmiausia: adj., būdvardis; plg., ką sugalvojo vokiečiai – postfaktischen Zeiten, postfaktische Politik. Ar daiktavardis posttiesa tikęs žodis įvardint aplinkybes/situaciją, kai objektyvūs faktai tampa mažiau svarbūs už emocijų irba asmeninių įsitikinimų lemiamą įspūdį? Mano manymu, ne. – Kelis mėnesius suku galvą, kaip lietuviškai reiktų tiksliai pasakyt, ir nieko. Reiktų būdvardžio ar daiktavardžio, kurio kilmininkas būtų vartojamas. Šiuo atveju tikrai verta ieškot lietuviško žodžio; kugelis netaps skanesnis plokštainiu pavadintas, nudusęs hardas neatsigaus, jei į jį kreipsimės kaip į standųjį diską; post-truth su pasaulio suvokimu susijęs žodis.
(Lietuvių kalbos nėr prasmės ginti, ja reikia mąstyt, ja ir ją kurt, o skoliniai – neišvengiamas dalykas, jei esam atviri pasauliui.)

(452) Tarp kitko: a.a. Bronį Savukyną prisiminiau

B.S., 2005-03-15

Bevartinėdamas garbingai dėžėse senstančius ir greičiausiai nejaučiančius didelio noro tapt išmestais į makulatūrą Kultūros barų numerius, 2008-ų birželiniam užėjau kompozitoriaus Šarūno Nako tekstą, kuriame autorius pristato savo kūrinį, skirtą Broniui Savukynui atminti (p. 23 – pristatymas, p. 24–25 – kūrinio partitūra):

Relikvijorius: In memoriam Bronys Savukynas
Elektrinėms kanklėms, obojui ir mecosopranui
Tekstas Johanneso Bobrowskio, verstas Bronio Savukyno
Premjera 2008 m. gegužės 25 d. Liškiavos bažnyčioje
Atliko „Subtilusis trio“: Aistė Bružaitė, Tomas Bieliauskas ir Rita Mačiliūnaitė

Nebuvau 2008-05-25 Liškiavos bažnyčioj, negirdėjau. Visur nesuspėsi.

– Lithuanian intellectual Bronys Savukynas dies at 78, – tokia žinia buvo paskelbta angliškai eurozine.com 2008-ais (†2008-04-20). Jau šešti metai prasidėjo, kaip B.S. – a.a. Tas laikas švilpte švilpia, banaliai, t.y. nuoširdžiai tariant. Nako Relikvijoriaus negirdėjau, negaliu pasiūlyt ir Jums linko to kūrinio link, bet kaip Bronys Savukynas skaito Bobrowskio ir ne tik vertimus – galiu, esu įrašęs.
B.S. priklausė prie tų kultūros žmonių, kuriuos galima būtų įvardinti taip: daug žinantys, bet mažai rašantys (skeptiškai žiūrintys į mažai žinančius, bet daug rašančius). Aišku, B.S. galima įvardint ir kitaip: vertėją, pirmiausia Johanneso Bobrowskio, be to, Czesławo Miłoszo ir kitų, prie kurio vis prilimpa/prilipdomas koks poetas, Sigitas Geda ar Almis Grybauskas; taip jis ir prisistato 2005-03-15 Šv. Kryžiaus namuos pateikdamas savąją poezijos antologiją.

P.S. Poezija yra ritmas, tebūnie – kartkartėm persimušantis ritmas, bet ritmas.

(443) Iš popieryno, xii: apie prof. Donatą Sauką

1989-ų spalį Profesoriaus 60-mečio proga VU Lietuvių literatūros katedros kolegė Viktorija Daujotytė parašė straipsnį „Nepatogus kultūros žmogus“, kuris buvo išspausdintas Vakarinėse naujienose, jei kas tokias prisimenat (1989-10-13, p. 6).
Dabar vėl tą tekstą skaitant, ne tik atgyja to laiko dvasia („Kai šiandien mums taip daug ko reikia, kas pasakys, ko reikia labiausiai. Savų pinigų, tvirto ekonominio pagrindo, tautinės mokyklos, motyvuotos kultūros koncepcijos?“). Kitaip suvoki (tiksliau: manai kitaip suvokiąs) ir ten užfiksuotas konkretybes.
Tarkim, prof. Donatas Sauka kaip kovotojas už teisę į megztinį („Kai Universitetas buvo pasinešęs į išorinį paradiškumą, D. Sauka turėjo ginti ir demokratiško megztuko autoritetą“).
Arba užfiksuota a.a. Marcelijaus Martinaičio ištara, kad jį tautosaka sudomino būtent Donatas Sauka. Kiek toliau, svarstant apie D.S. knygą Tautosakos savitumas ir vertė (1970), imta ir pacituota (kaip liudijimas, kad tautosaka ne tik jausminga ir griaudi): „Žemaiti kukuti, ko nekūkūji! / O kun ba kūkūsi, kad spruogti čiesas.“
Tuolaik ką tik buvo išėjusi Donato Saukos studija Žemaitės stebuklas (1988), esu įsitikinęs, įžvalgiausia šios rašytojos asmenybės ir kūrybos refleksija; ir vargu ar begali atsirast žmogus, kuris su tokiu puikiu moksliškumo/empatijos santykiu į visa tai bepažvelgtų. O vieną dalyką buvau užmiršęs:

Su didžiausiu malonumu, tiesiog su pasigardžiavimu savo knygoje „Žemaitės stebuklas“ D. Sauka pacituoja nuošalioje žemaičių sodyboje etnografo išgirstą lakštingalų „įvertinimą“: „Ale luo kaip kales. Atetumi vieliau, ne ton ešgirstomi!“

Prisiminiau: šita citata tada taip kirto per galvą, kad vos Salomėja į šipulius nesubyrėjo.  – Lakštingalos loja kaip kalės! :)
Ir profesoriaus D.S. prigimties įvardijimas (nors esu aukštaitis, bet drįstu turėt nuomonę apie žemaitį) absoliučiai tikslus: menininkas, tapęs mokslininku; taip.
Be to, ką [man pasirodžiusio svarbaus 2013-04-17 vakare] čia probėgšmais užfiksavau, tame prof. Viktorijos Daujotytės straipsny yra ir toks pasažas:

[...] koks paradoksas! – D. Sauka daugiausia padaro nieko konkrečiai nedarydamas. Kai visi bėga – nesvarbu į kurią pusę – reikia, kad kažkas vis dėlto liktų vietoje, stovėtų, žiūrėtų ir matytų.

Pagalvojau: tai ne paradoksas, o aksioma: bėgdamas nieko doro/esmingo nepamatai, tik sustojęs, bent jau stabtelėjęs. – Festina lente, kaip mėgdavo kartkarčiais primint a.a. Bronys Savukynas.

(410) Paramaironiana: perkurai, priepaišai, šokiai

Žvelgiant Kalvarijų gatvės link,
2012-12-25; dabar (2013-01-08) toj vietoj:
„Atversk knygą: 3D ryškiausias efektas“

Prae scriptum. Ėmė ir susidarė man toks įspūdis: Czesławo Miłoszo metai (2012; bent jau Vilniuj ir bent jau sprendžiant pagal vad. lauko reklamą) truko metus ir dar kokius tris mėnesius, o Maironio metai (2013; ten pat pagal tą patį sprendžiant) – metus ir dar kokias dvi ar tris savaites. Ar Jūs šiom dienom Vilniuj dar matėt kokį užsilikusį Maironio atvaizdą ar jo eilėraštį? Aš – ne. (Jei klystu – prašyčiau patikslint.)

Isabella Vaz, „Maironis girdėjo, aš girdžiu“, 7 m.,
Bostono lituanistinė m-kla, meno mokytoja Rita Stuopienė
priepaišas iš čia; ten yra ir daugiau

Ko labiausiai buvo tikimasi/viliamasi/svajojama/pageidaujama praėjusiais metais? Kad naujai būtų pažvelgta į Maironį ir jo kūrybą (net —vg— mėgintas įpainiot šiton progresyvinėn akcijon).
Jei kas nors pervarytų Maironį Laisvės alėja taip aprėdytą, kad iš po sutanos matytųs [nubrizgę?] džinsų klešnių galai – va čia tai būtų jėga (jei gerai prisimenu, šio vaidinio[*] autorius – Ramūnas Čičelis, mėginęs Nemune perimt/užimt a.a. Valdo Kukulo vietą [savižvalgom vietoj apžvalgų]). Nieko tokio neišėjo. Ir negalėjo išeit, nes tai būt buvęs, tiesiai šviesiai sakant, Maironio prievartavimas tegalvojant apie galbūt prievartautojo patirsimą pirmeivystės malonumą.
Ėmiau ir paklausiau savęs: o va jei reiktų pasirinkt vieną pernykštę labiausiai įsiminusią maironinę publikaciją, ką atsakyčiau, t.y. pasirinkčiau? Ogi Artūro Valionio, praėjusiais metais išleidusio antrą savo eil. rink. Apytiksliai trys, „Maironio metams paminėti“ –  žaisminga, ir memas šmaikštus; sakysit: nerimta! – o kodėl turėtų būt rimta? kai pagalvoji, kuo rimčiau šnekama, tuo didesnė tikimybė, kad bus nusišnekėta.
Lygiai tokiais pat kriterijais vadovaudamasis iš vizualiųjų maironinių dalykų pasirinkau štai šitą (žr. dešinėj) priepaišą – man tai smagu į tokius žiūrėt.
Ir dar: gaila, kad taip ir neteko pamatyt, kaip Austėja Vilkaitytė šoka Maironį.
P.S. Kūrybines reakcijas į Maironį (fiksuodamas šio įrašo mintis) turėjau galvoj, ne tyrimus (Brigitos Speičytės studija tikrai gera)
[*] Simuliakrus lietuviškai vadint vaidiniais yra siūlęs Bronys Savukynas, pasitaręs su Algirdu J. Greimu; vaidinių kūryba – vaidinystė (abiejų kompetencijos vertos pasitikėjimo); žr. NŽ-A, 2006, nr. 1/2, p. 1. Arūno Sverdiolo siūlyta vadint pamėklėm.

(134) Rastinukai, xvi: Zalatoriaus sentencija

1989-ais per Tris Karalius Albertas Zalatorius (1932–1999), dovanodamas savo ką tik išėjusią knygą Prozos gyvybė ir negalia Broniui Savukynui (1930–2008), įrašė dedikaciją:

Brony, gyvename keistoj situacijoj: visi žino, ką ir kaip išmintingai kalbėti, tik niekas nežino, ką ir kaip išmintingai daryti. (Cit. iš: Lituanistikos keleivis Albertas Zalatorius, Klaipėda, 2007, p. 283.)

Ar kas yra tiksliau įvardijęs tuolaikę situaciją? Nežinau.
O dabartinę?
Gal ant kurio nors kalendoriaus lapelio ši sentencija tiktų?