(210) Visiškai tarp kitko: apie skaitymus troleibuse

rįžtant iš darbo 19-tu: kokių ketverių ar puspenktų sūnus sėdi tėčiui ant kelių ir, žiūrėdamas į piešinius, o pirštu liesdamas puslapius, klausos skaitomos knygos – Philippe’o Lechermeier (tekstas) ir Rébeccos Dautremer (piešiniai) Pamirštų ir nežinomų Princesių (būtent: tėvas sūnui princeses). Tėčiui sunkokai sekasi, stringa, iš tarties sprendžiant, jam lietuvių kalba – ne gimtoji (prancūzas? italas? ispanas? romaniška tartis). Paskui šnekas. Ir nė krislo abejonės: abu mylintys ir mylimi. Nieko negali būt gražiau.
O aš, stebėtojas? Ką čia aš! – Romualdo Granausko Trys vienatvės, pradėtos vakar po pristatymo Rašytojų klube. Sau. – Ne, būsimiems anūkams (jei tokių bus) teskaito sūnūs; tėvas privalo [cha!] būt svarbiau nei senelis (gal ir ne blogiausias atvejis – kaip mano, – jei senelis, bet ne geriausias).
(P.S. Mindaugo pastaba, kad ankstesniam įraše nepažinęs inicialo T, neišeina iš galvos; šiam parinkau kito dailininko – Vlado Didžioko [biogramoj pridurtina, kad yra buvęs ir žurnalo Vairas meninis redaktorius]; gal šįkart bus aiškiau? – Visai nebūtina, bet va noris papuošt, ir tiek.)