(67) Kaip filologas futbolą žiūrėjo, i

Vietoj padėkos Ernestui Parulskiui, kurio Kasdienybės kunstkamera, bent man, pirmiausia tapo vertingiausiu patarimų rinkiniu.

Tai atsitiko, regis, užužvakar, o gal užvakar (bet argi tai svarbu?). Baigiau skaityt knygą. Ne E.P., jo įveikiau sekmadienį. Gintaro Grajausko Mažumynus. Gana skaitybos, nusprendžiau. Reikia duot pailsėt akiniams. Įsijungiau savo juodą/baltą televizorių (tikri filologai, jei vis dar žiūri televizorių, tiktai tokį turėtų žiūrėt – kaip ir labiau vertint juodas/baltas, o ne spalvotas fotografijas).
UEFA Čempionų lygos rungtynės: Olympiacos vs Girondins de Bordeaux. Pataikiau į pačią pradžią. Komentatorius kaip iš kalašnikovo tratina žaidėjų pavardes, jos, aišku, nieko man nesako, bet staiga išgirstu: Christianas Ledesma. Ir suvokiu, kad žiūrėsiu toliau, kad pagavo mane, nes žinau, kas yra Ledesma; nesvarbu, kad ne futbolininkas, o tik jo bendrapavardis.
Ledesmos katekizmas! Pirma žinoma lietuviška knyga, išleista Vilniuj. Išvertė Daukša. Išėjo pačioj XVI amžiaus pabaigoj (1595?).
Taip, dabar reikia rast ekrane savąjį įkvėpimo šaltinį. O komentatorius nebemini jo pavardės, nors tu ką. Teks griebtis dedukcijos. Dažniausiai minimi puolėjai, po jų – gynėjai, jei neminimas, greičiausiai – saugas, aikštelės vidury kažkur turėtų lakstyt. Bet tai tik spėjimas. Be to, tam vidury beveik visada tirščiausia. Užbėgdamas į priekį, ne, kitaip reikia sakyt: iš nuošalės (o, dar vienas vertas apmąstyt žodis) prisipažinsiu: per pirmą kėlinį taip ir neišsiaiškinau, kuris gi tas Ledesma. Bet tai nesvarbu. Ir be to turėjau ką veikt.
Ledesma, Ledesma... Tikrai atsimenu, kad SJ, t.y. jėzuitas buvo. Vardas? – J., regis, Jokūbas. Tautybė? – Tikrai ne graikas, kaip galėtų siūlyt „Olympiaco“ gerbėjai. Italas? Irgi ne, nors kažkas galvoj kribžda apie itališką Ledesmos katekizmo leidimą, nors gal čia tą katekizmą tyrinėjęs Guido Michelini kaltas? Bet Daukša tai vertė iš lenkiško.
Ledesma, Ledesma... Greičiausiai ispanas. „Greičiausiai“ netinka, turiu patikrint. Jackau, keltis teks... Bet negaliu kitaip. Privalau. Taip, Jokūbas Ledesma – ispanas. O Christianas? Ai, koks skirtumas... Nugara svarbiau (visai ją buvau užmiršęs).
Per pertrauką nugrimzdau į lyginamąją atmintotyrą. Vis dėlto ir spalvotaisiais laikais išliko principas, kad vienos komandos apranga turi būt į šviesumą, o kitos – į tamsumą. Apmąsčiau taip pat marškinėlių ir kelnaičių spalvinį santykį, neužmiršdamas dar vieno aspekto – įvairiausio dryžuotumo; užgėriau „Recoxa“ tabletę (juosmenį skausmai surakinę).
Antras kėlinys. Įsibėgėjęs dar pagalvojau apie vieną tinklaraštį, kur buvo užrašyta „Tavo, mano ir mūsų visų atmintys susitinka čia“ [dabar patikslinu – va čia], nes manasis Ledesma kažkodėl vis nieko įdomaus neveikė aikštelėj, komentatorius jo pavardės neminėjo. Bent kokią kortelę sumąstytų užsidirbt – gal net veidą pamatyčiau. Ne, toliau dirba nepastebimą darbą. Nepastebimą man, bet ne kitiems.
Antrojo kėlinio vidury vienintelį mane dominusį futbolininką „Olympiaco“ treneris pakeitė kitu. Ir tik tada sužinojau: pasirodo, žaidė vidurio saugo pozicijoj. Po galais! Toks apmąstymų šaltinis! Dvigubas. Būčiau prisiminęs Arūno Sverdiolo knygą Steigtis ir sauga, kurią teko redaguot. Iš ten išplaukianti tema: sauga futbole. Puolėjai stengiasi įmušt, gynėjai stengiasi atmušt, o saugai? Na, kažką pagal pavadinimą turėtų saugot; bet ne tik: jie ir steigia atakas! Saugai – atakų steigėjai! Sauga ir steigtis viename.
Ir visa tai liko neapmąstyta...
Teko pareikšt griežtą nuomonę dėl trenerio (aš dar išsiaiškinsiu ir jo pavardę!) sprendimo: išjungiau televizorių. Tada rezultatas buvo 0:1; toks, kaip vėliau išsiaiškinau, ir liko. Laimėjo „Girondins“ iš Bordeaux. Kad ir kaip moraliai rėmiau priešininkų vidurio saugą Ledesmą.
Dabar galvoju: tikriausiai dar toli gražu ne visą malonumą išsunkiau kad ir iš šių rungtynių. Užduotis: peržiūrėti UEFA Čempionų lygoj dalyvaujančių komandų žaidėjų sąrašus; atsirinkti komandas, kuriose žaidžia tie, kurių asmenvardžiai galėtų teikt filologinio peno.

P.S. Ir į transliacijas iš Vancouverio kartais paspoksau. Ypač patiko šuoliai nuo tramplino (tos visos niautynės dėl apkaustų nevertos dėmesio). Bet vienas dalykas netikęs: kaip nusprendžiama, kas laimėjo. Būtų mano valia, pirmąją vietą skirčiau tam, kuris ne toliausiai nušoka, o ilgiausiai skrieja, t.y. ilgiausiai išbūna ore. Gražiau, ir nieko negaliu padaryt.