(206) Visiškai tarp kitko: klausimas ir atsidusimas žiūrint į Maironio portretus

dail. Jonas Janulis, 1924

dail. Elena Janulaitienė, 1931

2008-ais Maironio lietuvių literatūros muziejus išleido CD Iš Maironio rinkinio (žinojau esant, bet tik šiandien pasitaikė proga peržiūrėt). Be kita ko, sudėti ir visi Maironio portretai, saugomi MLLM. Perbėgau dar Bernardo Brazdžionio (minimojo muziejaus vedėjo 1940–1944 metais) rašinį „Maironio portretai“, spausdintą Aiduose (1956, nr. 5).

Apie portretą, matomą kairėj, rašoma:

Salioną puošė didelis dail. Janulio aliejiniais dažais pieštas portretas. Jis kabojo dešinėje durų pusėje, tik įėjus iš darbo kambario. Dailininkas Maironį piešė tame pat kambaryje, ir čia pat kairėje durų pusėje galėjai viską matyti ir patikrinti. Ten tebestovėjo ir raudono pliušo sofa, į kurios pakilusį galą dešine ranka atsirėmęs sėdėjo dainius. Viršum pečių, ties galva, paveikslo kairėje — vaza su gėlėmis, o dešinėje — laikrodžio siluetas. Portrete Maironis matyti iki kelių. [...] Ties krūtine sutana per keletą sagų „nesueina“; ji nesusegta ne dėl to, kad būtų per ankšta; nesusegti tuo būdu sutanos buvo visuotinė sena lietuvių kunigijos mada; o dailininkui tai irgi įvairumas: sudaro porą vingiuotų, įdomesnių linijų. Maironio veidas rūstokas. Akių žvilgsnis ir veido išraiška rodo, lyg dainiui, berašant, ką tik nutrūko mintis, ir jis, visas jėgas sukaupęs, stengiasi surasti jos tęsinį ir atitikti formą. Tai įkvėpimo momentas. Jis didelis, gilus ir šventas.

Klausimas: kaip, kada ir kodėl rados ta visuotinė lietuvių kunigijos mada nesusegt kelių sutanos sagų? Kas čia per „slaptas“ ženklas? Atsakymo kol kas nežinau.

O taip Brazdžionis aprašo portretą, matomą dešinėj:

Maironio darbo kambaryje kabojo dar vienos moters dailininkės (rodos, Janulaitienės) pieštas portretas, tik galva; šis paveikslas Maironiui, deja, nepatiko, nes iš jo žiūrėjo senas, kaip jo elegijoje sakoma, savo amžių atgyvenęs žmogus, be minties, be kūrybinės ugnies, apdribusiais veidais. Dailininkė realistė tematė tik paviršių, nepagavo dvasios. Kan. [Pranas] Penkauskas pasakojo, kad Maironis dažnai klausdavo rodydamas į paveikslą: „Sakykite, ar aš iš tikrųjų toks jau senas?“

Ech, ta tuštybė, tas noras išgirst: ne ne, ką jūs, poete/prelate, tikrai ne toks jau senas! (1931-ais, kada šis portretas tapytas, Maironiui buvo 69-eri.)
Ir kas (nuo kokių 40 pradedant) nesam sau tokios silpnybės leidę? Deja.

P.S. (2011-09-06) Kai nuorodą į šį įrašą paskelbiau Facebookės sienoj, žmonės mėgino spėliot, kodėl tos kelios sutanos sagos būdavo nesusegamos. Vienintelis gan įtikimas variantas – Gitanos D. mestelėtas: kad būtų kur ranką užkišt (pvz., jei nenori, kad kas pultų bučiuot tavo dešinę, – pagalvojau). Bet gal ir visiškai dėl kitos priežasties ta mada buvo atsiradus.
P.P.S. (2011-09-09) Nenusiraminau. Prisiminiau pažįstantis vieną kunigą – poetą Skaidrių Kandratavičių, tai jo paklausiau. Atsakymas į klausimą, kodėl kunigai neužsisegdavę tų kelių sutanos sagų, pasirodo, paprastas: kad galėtų „pasiekt vidinę kišenę su nosine, šukom, pinigine, laikrodėliu, miledi medalionu ar tik šiaip laikytis už ančio:-D“ — Dar kartą įsižiūrėjau į Janulio tapytą Maironio portretą; ar ne laikrodžio auksinė grandinėlė toj spragoj matyti?