(207) Visiškai tarp kitko: apie eilėraščio formą

eatsimenu, kada paskutinįsyk poezijos knygos recenzijoj skaičiau ir apie formą – prasmės, kontekstai etc. Na, nebent tokia poezija, kokia Tomo S. Butkaus Generuotos kalbos mutacijoj (2003) ar Beno Januševičiaus 0+6 (2006), – tada nėr kur dėtis, tenka.

Kolegė paprašė paskolint šių metų Poezijos pavasarį (dėl Pranckietytės). Važiuodamas darban dar pavarčiau. Reginos Katinaitės-Lumpickienės publikacija: visi tekstai – žodis = eilutė. Pvz.:

atitipena
keistų
pavidalų
šešėliai
sapno
linijų
žvirgždu
mazgoji
ilgesio
paraudusias
akis
tai tiktai
sapnas
sakai
nurimk
neišsipildys
niekada
neišsipildė (p. 98–99)

Kokia prasmė taip „pagerbt“ kiekvieną žodį? Ką tai duoda? (Sovietmečiu, kai buvo honoraras mokamas už eilučių skaičių, – galėjai suprast: žmogus nori daugiau gaut; o dabar juk nieko nemokama, bent jau už publikacijas PP.) Kas būtų prarasta, jei tekstas įgautų kad ir tokią formą:

atitipena keistų pavidalų šešėliai
sapno linijų žvirgždu
mazgoji ilgesio paraudusias akis
tai tiktai sapnas
sakai nurimk
neišsipildys niekada
neišsipildė

Manau, nieko neprarasta. Ergo, rašančioji apie formą negalvoja: apie viską pavieniais žodžiais, ir tiek?
(Pavienius žodžius yra pateisinęs nebent Jonas Mekas, bet – toli gražu ne visais atvejais.)