Lapkričio 18 d. latviai švenčia savo Nepriklausomybės atgavimo šventę. Ta proga dedame porą latvių poetų eilėraščių. (1938/39 m.m., nr. 3, p. 136)Ir įdėti du Henriko Nagio, dar gimnazisto, vertimai: Fricio Bārdos „Elegija“ ir Kārlio Krūzos „Sustoju šešėly pas langą“.
Literatūra ir menas turi rubriką „Vienas eilėraštis“; dedami ir originalūs, ir verstiniai. Ogi visai gražu būtų, jei LM primintų skaitytojams ir apie Nepriklausomybės šventes tokiu būdu, kaip padarė Ateitis. (Tarkim: Lapkričio 28-oji – Albanijos nepriklausomybės diena; reiktų pakapstyt: Aistis su vienu albanų poetu Paryžiuj bendravo, regis, kažką iš prancūziškų pažodinių ir išvertė.)
Beje, ta Bārdos „Elegija“ visai nieko, išskyrus keletą kirčiavimo riktų:
Kai miegančiais laukais, šaltos šviesos nužertais,Įdomu, ką apie vertimą pasakytų Vigmantas Butkus, apie Bārdą rašęs ir jo šį tą vertęs (Baltoskandija, nr. 3, 1993, p. 3)?
Žvaigždėms aukštai liepsnojant, vienas vaikštau
Ir mintyse slepiu gyvybės didžią mįslę, –
Į žemę visuomet kreipiu vargingą veidą.
Žvaigždes pamėgus, man nuliūdo siela.
Man jų žėrėjimas toks šventas buvo ir švelnus lig skausmo.
Ir sieloje sapnai – sapnai užgimę kėlės...
Ir, slėpdams juos, aš marmuro laiptais lipau į skliautą.
Lipau į begalybės stebuklingas sferas,
Rankas ištiesęs, lyg kažką pagaut norėčiau.
Nuo virpančio dangaus nenusigrįžo mano žvilgsnis,
Ir aš nuleisti ištiestųjų rankų negalėjau...
Bet vis dėlto – jos tuščios nusileis, tik tuščios.
Prie šaltos žemės karštas veidas glausis – – –
O žvaigždės vėl taip abejingai krūpčios
Ir kitą klystantį apgaus. – – –
P.S. (2018 XI 23) Atsiverčiu šiandien išėjusį Šiaurės Atėnų numerį: Latvijos Nepriklosomybės 100-metis primintas vertimais; kadangi jubiliejus, tai ne koks vienas eilėraštis: ir poezijos (Rūdolfo Blaumanio, Kārlio Skalbės, Leono Briedžio ir kt. eilėraščių puokštė, versta Audriaus Musteikio), ir prozos (Eriko Ādamsono apsakymas, verstas Laimanto Jonušio [gal ir per ilgas laikraščiui, du pilni puslapiai]; Uldžio Bērzinio idilė, versta Vigmanto Butkaus). Gražu ir prasminga, manyčiau.
Yra šiokių tokių prasminių neatitikimų. Pvz., pirmo posmo 2 eilutėje ne „vienas“, bet „vienišas“; trečio posmo ir 3, ir 4 eilutė originale prasideda „ne mirkli“ („nė akimirkai / mirksniui“), kurio vertime nelieka; paskutinio posmo 3 eilutėje originale ne „krūpčios“, bet „spindės“, o 4 eilutė ne „[i]r kitą klystantį apgaus. – – –“, bet: „un citu maldinājot pielūgt ļausies – – –“, t. y.: ~~„ir[,] kitą klaidindamos[,] leisis garbinamos“.
AtsakytiPanaikintiNors šiaip: keliu prieš Henriką Nagį, prieš šį jo vertimą kepurę. Kaip ir prieš Virginijų Gasiliūną, vis iškasantį visokias tokias įdomybes bei pateikiantį jas įdomiausiais rakursais.
p.s. Absoliučiai geriausiu ir tiksliausiu Fricio Bardos vertimu į lietuvių kalbą (ir apskritai – vienu geriausių latvių poezijos vertimų lietuviškai) laikau Juditos Vaičiūnaitės verstą „Svetimasis“ (jį įdėjau ČIA; 99–101 psl.).
Ačiū!
Panaikinti