(283) Tarp kitko: apie galimą/laukiamą knygą

jau kitądien nebeliko, bet buvo;
pasižiūriu – prisimenu buvus

Jau daugiau negu dvi savaitės galvoj trainiojas mintigalis; kvailas, pseudokomplikuotas, bet va sukiojas, ir vienintelis būdas aną iš ten iškrapštyt – mėgint įžodinti: [tai, ką jau galima vadint] literatūra – gražu, gera literatūra – dar gražiau; [tai, ką jau galima vadint] jos refleksija – irgi nė kiek ne prasčiau; šį tą esmingo užkabinanti refleksija, bent lietuvių kultūroj, – vos ne gėriu vadintina; nes refleksija – paliudijimas, kad ta kūryba reikalinga bent vienam, norinčiam suvokt, kokią žinią ana siunčia; ergo – prasminga?
 Šitas mintigalis ėmė formuotis 2012-03-16 Literatūroj ir mene perskaičius Prano Visvydo tekstą apie Antano A. Jonyno eilėraščių rinkinį Kambarys, pavadintą „Kad tik šis bei tas liktų atmintyje“, nes:

(a) Ot man patinka, kaip apie literatūrą rašo Pranas Visvydas (Juozo Girniaus mokinys, *1922 Kazlų Rūdoj, studijavęs architektūrą, filosofiją ir istoriją, Amerikoj dirbęs konteinerių projektuotoju ir dizaineriu), rašo jau [atsiprašau, jei suklysiu] penkis dešimtmečius, – grakščiai [stilius] ir kontekstualiai [šio to pasiskaitęs], ir visai išmaniai; na, pavadinime pavartotas „šis bei tas“ – pap. simpatijų priežastis; nes ką daugiau mes galim pasakyt? – tik šį bei tą; bent šį bei tą;
(b) Nemanau, kad būtent šis Visvydo tekstas yra kažkoks ypač geras ir juo remdamasis turėčiau įrodinėt Visvydo rašymų gerumą. Bet visai geras, nes paskatino susimąstyt, ar pritariu, kad A.A.J. poezija:

• [...] pasižymi grakštumu ir tam tikra atlaidžia poetiška žiūra į aplinkinį pasaulį [greičiausiai – taip?];
• [A.A.J. poezija remiasi] bergsoniška élan vital filosofija [susidomėtina!];
• Liūdėti eilėraščiuos gražu [...] Jonyno knygoje eleginio skambesio yra apsčiai.

Grakštus ilgesys, atlaidžiai besišypsant, – o kodėl tokia frazė negalėtų būt [vienas iš] A.A.J. poezijos apibūdinimų?

Nenorėdamas nuklyst į lankas, į kitų P.V. refleksijų aptarimus, tuolab tuščiakalbystę (kas iš 90-mečių Lietuvoj beskaito poeziją, o dar ir rašo apie ją?; esu skaitęs puikių jo esių 1950-tinių metų Draugo šetadieniniuose prieduose etc., etc.), formuluoju: kaip gerai būtų, jei imtų ir atsirastų Prano Visvydo svarstymų apie ir aplink literatūrą knyga! [Kol svarstytojas gyvas, – pridurčiau, kaip a.a. Vinco Maciūno, Vytauto A. Jonyno Rinktinių raštų redaktorius]. Bet lietuviai pirmiausia poetai... Prieš keletą metų, regis 2007-ais, iš to paties LM išprašęs P.V. adresą parašiau laišką: žaviuos Jūsų eseistika (Draugo kultūrinio priedo „Kertinėj paraštėj“), Jūsų mūsosios literatūros konkrečiųjų apraiškų (knygų) refleksijom; būt l. nuostabu, jei Jūs pats atrinktumėt, Jūsų manymu, įdomiausius tekstus ir sukrautumėt į knygą. – Atsakymas buvo: [kažkas] Kaune nori išleis mano poeziją [iki šiol, regis, neišleista], o eseistika/kritika mano rūbinėje bei garaže dėžėse tebetūno; reikalą apsvarstysiu. – Nebepuoliau įtikinėt esąs teisus, siūlydamas pirmiausia nepoezijos knygą lipdyti...

Digresija Pranas Visvydas (tikr. Višomirskis) gimęs vasario 4-ą, kaip ir Sigitas Geda. Praeitą penktadienį LLTI biblioteką pasiekusiame Draugo šeštadieniniam kultūriniam priede (2012-03-03) yra P.V. tekstas „Maždaug prieš ketvirtį amžiaus“ – apie S.G. ir kitų viešnagę JAV 1988-ų rugsėjį. Prisiminimai.
Noriu pacituot sakinius, kurie greičiausiai gali būt užfiksuoti tik Amerikoj keletą dešimtmečių gyvenusio žmogaus, nes jie apie išvaizdą. Bet prieš tai paties S.G. mintis, išsakyta neįvardytam žmogui, uždavusiam klausimą: „Ir dėl ko tas skandalas kilo [Jus kai kas vadino ne Geda, o Rašytojų sąjungos gėda]?:

– Tai buvo prieš išleidžiant „Pėdas“. [...] Jie tikino, kad mano eilėraščiai nėra poezija. Esą Geda tyčiojasi iš mūsų. [...] Dabar kai kas pasako: Jūs prisiminimais gyvenate. Bet prisiminimai – pati geriausia literatūra. Viską galima laikyti žmonijos prisiminimais. Ir iš mūsų liks vieni prisiminimai. („Poezijos žemė“, Atgimimas, 1993-03-16, p. 14)

P.V. prisiminimai apie S.G. po ketvirčio amžiaus (apie tai, kas buvo pamatyta 1988-09-24):

Tikėjausi, bus aukštesnis už mane. Nebuvo, tik stambesnis. Didelė, vešliais plaukais apaugusi galva, žandenos, barzda. Daug šilumos kūne – marškiniai trumpomis rankovėmis, išblukę džinsai, geri batai. LA vidurmiestyje nesiskirtų nuo bet kurio tokio amžiaus lotyniško piliečio, žinoma, barzdoto.

Kas dar yra atkreipęs dėmesį į lietuvių poetų batus?