(381) Trys viename: du priedurai ir mintis užparaštėje

Vargu ar ką iš principo nauja (perkopęs į penktą dešimtį, o gal net anksčiau; ką jau ten – pradėjęs šeštą) besužinai ar bepajauti. Tik papìldai, paturtini – niuansais, detalėm ir pan. Minčių ir jausmų lentynos jau susikaltos – telieka jas pilninti. Tokią natūros strategiją – vėl teks vartot tą frazę – iš principo neigia tinklaraštis: jei ką nors pridursi prie ankstesnio įrašo, jis savaime neiškils į paviršių, liks ten (apačioj), kur buvo pradėtas; o juk rašai tam, kad žmonės perskaitytų, ką parašei. Nežinau, gal ir klystu, bet: arba fiksuodamas mintis ar ką kita tinklarašty turi išsakyt viską, arba griebtis tokių keistų dalykų, kaip kad va šitie du pirmieji:

(a) prieduras prie 363-io įrašo
Esu rašęs apie Černę Percikovičiūtę. — Penktadienį skaičiau tos dienos (2012-12-14) 7 meno dienose Kristinos Budrytės-Genevičės tekstą apie Kaune vykstančią parodą „Ieškoti moters“, kuriame yra ir tokie sakiniai:

[...] Černės [Percikovičiūtės] kūryba parodos lankytojams ir katalogo skaitytojams turėtų tapti nuostabiu tarpukario dailės istorijos atradimu. Nors ir nedaug jos tapybos darbų eksponuojama, jų akcentavimas, įvardijimas ir galbūt greitu metu parašyta kokia nors menotyrinė studija apie Černę galėtų gerokai labiau praplėsti tarpukario moterų kūrėjų ratą.

Gaila, kad neteks pamatyt originalių spalvų (prie teksto 7MD – to paties Č.P. darbo reprodukcija kaip ir mano įraše, tik dar juoda-balta); paroda teveiks iki 12-30. Nebūt buvęs atradimas tikrąja to žodžio reikšme, bet vis tiek. O kataloge cituojamas Viktoras Vizgirda? (Užuomina apie galimą studiją suintrigavo; ten tai jau tikrai bus pacituotas V.V., manau.)

(b) prieduras prie 5-o įrašo
Esu rašęs apie garsųjį Sutkaus „Pionierių“; suformulavau tada ir tokį klausimą: o koks šito žmogaus vardas, kokia pavardė; koks jo likimas? juk viskas ne taip baisiai nutolę, kad nebūtų galima pamėgint išsiaiškint likimo! — Šeštadienį baigdamas paskutinės Roland’o Barthes’o (1915–1980) knygos La chambre claire: Note sur la photographie vertimą lietuvių kalbon perskaičiau:

[...] įmanoma, kad Ernestas, mažas mokinukas, kurį 1931 m. nufotografavo Kertészas, šiandien tebegyvena (bet kur? kaip? Koks romanas!). (p. 102)

Barthes’as 1979-ais vylėsi, kad galima rast 1931-ais nufotografuotą berniuką; aš 2009-ais vyliaus, kad galima rast (bent: sužinot apie) 1964-ais nufotografuotą berniuką (Antano A. Jonyno kartos, gimusį 1950-tinių pradžioj). – Kuris naivesnis? :)
P.S. Knygos vertėjos Agnės Narušytės mintis, esą „[f]ilosofas įtraukia skaitytoją į atvirą pokalbį, kuris tęsiasi ir knygai pasibaigus“, – su pagrindu; jei pavyks, pasitekdamas studium ir punctum ketinu parašyt apie labai vingiuotais keliais iki manęs atkeliavusias nuotraukas, darytas XX amžiaus pirmoj pusėj JAV.

(c) užparaštė, xlix: apie Sajausko Suvalkijos geografiją
Namuos, kambary, kurį vadinu biblioteka-miegamuoju, stovi skalbinių dėžė, naudojama ne pagal paskirtį, – jon metu popierius, kurie keliaus rūšiuojamųjų atliekų konteinerin su užrašu POPIERIUS. — Sekmadienį prieš išmesdamas perverčiau vieną iš Metų žurnalo numerių (2004, nr. 7); perskaičiau (regis, nebuvau skaitęs?) Justino Sajausko Užkritusius lapus; pasak autoriaus – tai jo Suvalkijos geografijos (2001) tęsinys? papildymas? antroji dalis? (p. 12) – turėdamas omeny teksto fragmentinį/gabaliukinį pobūdį, sakyčiau: prieduras. Du sekmadienį įstrigę gabaliukai:

Sūsninkai
Jurgis, jauniausias keturių partizanų Račių brolis, pašnekina pagiry laukuose plušančią Dubinskaitę:
– Einu pas brolius.
– Gaila, kad tu žūsi.
– O kur man dėtis?
Ir išėjo.
Ir žuvo. (p. 18–19)

Tabalauskų dvaras
Laisvės kovotojas Basanavičius buvo vyriausias būryje, devyneri metai vedęs, todėl jį supančiam jaunimėliui negailėjo gyvenimo išminties.
– Tu šitų velnių nepristok nė vieno, neįsimylėk, – nutaikęs progą graudena septyniolikmetę ryšininkę. – Jie visi vienkartiniai, tuoj žus. O tu verksi. (p. 23)

Manau, Justino Sajausko Suvalkijos geografija (su šituo prieduru; bet ir be jo) – stipriausias tekstas apie karą po karo Lietuvoj. Vienintelis palyginimas lenda galvon: tie gabaliukai – puzzle dėlionės fragmentai; vienam fragmente – veidas, o kitam – tik iš pirmo karto neįskaitomas fragmentas; bet kai susidėlioji (galvoj) visą vaizdą – tai išsamiausias pokario vaizdas, kokį yra tekę išvyst skaitant tekstą. Be kita ko, mano supratimu, pasirinkta pasakojimo strategija – optimaliausia norint perteikt, kas tuolaik dėjos. Būdvardiniai epitetai viską tik sugadintų. – Pala, ar ne Tomas Venclova šitą mintį yra pareiškęs, kad užfiksuok, kaip baisu, o ne parašyk: kaip baisu! – gal ir klystu.