(1010) Epizodai, xxi: Kauno „Aušros“ gimnazijos 1936-ų abiturientas žiūri brolių Tavianių filmą

Prisiminimas prisiminimą traukia: ankstesniam įraše paminėjau homme de lettres Vytautą A. Jonyną, LM prie žinios apie Prano Visvydo mirtį paskelbė jo eilėraštį, kuriame minimi „Sokratas, Lukrecijus ir kiti / Senovės žmonijos čia ir ten protai“; ir prisiminiau į VytAJ RR nepapuolusio rašinio pradžią – įvadą į pasvarstymus apie Nykos-Niliūno išverstas Vergilijaus Georgikas:

Nepriklausomybės kovų savanoris, pedagogas, vertėjas
filologas klasikas Kazys Kepalas (1890–1966), 1962;
iš pirmo žvilgsnio, šiek tiek panašus į Vittorio Tavianį?;
nuotr. iš Kario, 1962, nr. 4; p. 126–128 yra informatyvus
irgi savanorio Jurgio Kiaunės (1896–1983) rašinys apie KazK

Nuostabiame italų filme „Padre padrone“ [rež. Paolo ir Vittorio Tavianiai, 1977, įvertintas Kanų festivalio Palme d’Or] yra tokia nelaukta scena. Ekrane tamsu. Staiga ant žiūrovų galvų virsta gergžėdamas baisus tankas. Rodos, sutrėkš! Bematant kitas kadras. Jau ištisas laukas tokių riaumojančių tankų. Manevrai. Dabar scena tanko viduje. Filmo herojus – radistas klausosi direktyvų. Jos – lotynų kalba:

Conticuere omnes, intentique ora tenebant
Inde toro pater Aeneas, sic orsus ab alto.

O radistas atsako:

Infandum regina iubes renovare dolorem,
Troianas ut opes et lamentabile regnum
Eruerint Danai...

Šimtai aušrokų, buvę A klasėse, tuoj pat atspės, kad tai Vergilijaus „Eneidos“ pradžia. Juos tas eilutes deklamuoti mokė K. Kepalas, ir jų jie nepamirš iki amžių pabaigos. („Kai grįžta tikėjimas tautos kūrybingumu“, Tėviškės žiburiai, 1985-01-15, nr. 3, p. 7)

Toliau Jonynas pristato pagrindinį filmo veikėją, pastraipą baigdamas sakiniu: „Ne tankas verčia užtvaras, ne tankas triumfuoja, bet žmogus, prasilaužęs į klasikinės kultūros versmes savo kaimietišku, sakytumėm, daukantišku užsispyrimu, atkaklumu.“
— Atpažinimo džiaugsmas: o! žinau iš kur šitai, – gal vienas didžiausių malonumų; dar: bendrystės pajautimas – yra visiem europiečiam bendro pamato; ir dar: prisimeni vieną iš žmonių, kurių dėka esi toks, koks esi.
Ir tik nereikia kabinėtis prie Jonyno atminties, esą tai ne apskritai Eneidos, o antros giesmės pradžia [Antanas Dambrauskas išvertė: „Tuoj nuščiuvo visi, ir žvilgsniai nukrypo į svečią. / Tėvas Enėjas tuomet nuo aukšto guolio prabilo: / ‘Man, valdove, liepi neapsakomą skausmą atnaujint. / Kaip apverktiną mūs karalystę ir Trojos galybę / Kitkart išgriovė danajai...’“]; jo atminty tai pradžia – toks atminties saugomas faktas.
(Būt rugsėjo pirmoji, galima būtų ką nors pridurt apie klasikinės literatūros, apskritai kultūros svarbą bręstančiam asmeniui, kad tikrai nepakenktų daugumai gimnazistų pasimokyt lotynų kalbos, nors pačiam ir neteko, tik vėliau, bet ne ta proga. Ir nereikia.)

(1009) Tarp kitko: a.a. Praną Visvydą prisiminus

o mėnesio atostogų 09-01 vėl pasirodęs Literatūra ir menas tuoj po turinio pranešė: rugpjūčio 14-ą Amerikoj mirė Pranas Visvydas (penktadienį pasižiūrėjau chicagiškio Draugo Mirties pranešimų skiltį – ten tokios žinios nėr; o juk rimtas laikraščio bendradarbis buvo; [patikslinimas 09-05: atkeliavo bibliotekon popierinių Draugų suktinukas: apie PrV mirtį buvo pranešta 08-22 numery, p. 11: vienas sakinys ir dvi grupinės nuotraukos, ir ilgi išvardijimai, kas sėdi ir stovi]).
Tais pačiais kaip Jackas Kerouacas 1922-ais gimęs beknygis rašytojas – poetas, eseistas, kritikas. Likęs beknygis, nors prirašęs tiek, kad bent jau kokios trys rinktinės tai tikrai galėjo išeit.
Beknygis buvo likęs ir kitas tikrai vertas dėmesio kritikas – Kanadoj gyvenęs Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2004). Teko redaguot Elenos Baliutytės atrinktus jo tekstus pomirtiniams Rinktiniamas raštams. Tuolaik, prieš dešimtmetį, ir buvo aplankiusi mintis – imt ir parašyt laišką Pranui Visvydui:

Vilnius, 2007, liepos 25

Gerb. p. Pranai,
Šis laiškus Jus galbūt nustebins, bet juk nuostaba ne pats blogiausias jausmas, mus aplankantis. Įžanga galėtų būt apyilgė, bet pasistengsiu trumpai: prieš porą savaičių baigiau tvarkyt a.a. Vytauto A. Jonyno Rinktinius raštus. Liepos pabaigoj turėtų išeit iš spaudos. Tvarkydamas vis pagalvodavau: būtų pats autorius pasiekiamas, viskas vyktų daug sklandžiau ir t.t. Maždaug tuo pat laiku kaip tik Jūsų tekstas buvo Literatūroj ir mene. Ir cvanktelėjo galvon mintis: reikia pasiūlyt Pranui Visvydui, vienam įdomiausių ir žaismingiausių kritikų, kad sudarytų savo rašto darbelių rinktinę. Jei sudarytų, leidėją rast nebūtų per daug sunku. Gal net Institutas (LLTI) imtųs. Gal susigundytų „Homo liber“, leidžianti seriją „Įžvalgos“ (kaip tik literatūros kritikos rinktines).
Bet gal pavėlavau su savo mintim? Gal kolegė Dalia Striogaitė, Jums siunčianti knygų, jau pasiūlė ir Jūs sutikot (kad atsisakėt, nesinorėtų daryt tokios prielaidos)?
Pagarbiai —
redaktorius Virginijus Gasiliūnas
----------------------------------------------------------
Gerbiamas redaktoriau Virginijau,
     štai Jūsų netikėtas laiškas jau kelinta diena guli ant stalo. Ačiū už palankius žodžius. Iš tiesų, nesu savo literatūrinių straipsnių gerbėjas. Žinoma, per tiek metų susitelkė krūvelė įvairiose dėžėse tūnančių. Ar verta kai ką atrinkti knygai, vis abejoju. Dabar po Jūsų mielo laiško rimtai šį reikalą apsvarstysiu. Pasirausiu tose dėžėse. Ne tik rūbinėje, bet ir garaže.
     Turiu prieš akis ir kitus projektus. Mane iš Kauno ragina sudaryti poezijos rinktinę. Didžiuma eilėraščių niekur nespausdinti ir savo išpešiota forma kur kas šiuolaikesni negu tie spaudoje pasirodę mano ilgesingi posmai.
     Taip pat neišeina iš galvos ankstyvesnis noras išleisti savo trumpų esė rinktinę. Jie metų metais buvo spausdinami išeivijos spaudoje. Yra juose ir tikrovės faktų, ir fantazijos, ir literatūrinių pastabų, ir šypsnių. Gal tam atsiras skaitytojų?
     Dar sykį dėkoju už paskatinimą. Ne toks jau jaunas esu, kad delsčiau.
     Sakau bičiulišką Sudie. Būkite sveikas.

2007 rugpjūčio 12 d.
Santa Monica

(Daugiau dėl knygos nebesikabinėjau, pamaniau, negražu būtų; dėl kitko el. paštu dar teko bendraut.)
Be reveransų kalbant, nebūt buvę tų Vytauto A. Jonyno Rinktinių raštų, jei a.a. Silvija Vėlavičienė nebūt atlikusi juodo darbo – parengusi bibliografijos ir pasirūpinusi tekstų kopijom. Atrinkt, patvarkyt tekstus, patikrint citatas – jau, galima sakyt, juokų darbas.
Praną Visvydą bent jau paskutiniais gyvenimo metais, kai sušlubavo regėjimas, regis, globojo dukra. Reikia tikėtis, kad laiške minėtos dėžės su popieriais, ir rūbinėj, ir garaže, ir gal dar kur buvusios, neiškeliaus į makulatūrą; būtų pradžia, nereiktų kam nors daryt to pirminio darbo – surankiot viską, kas išsibarstę po periodikos puslapius.
P.S. Nemažai autobiografinių detalių yra praeitų metų sausį rašytuose PrV atsiminimuose apie jaunų dienų bičiulį Kostą Jaroševą.
Prieduras (09-06). Dabar jau nebūtinai bibliotekon turi eit, kad paskaitytum, tarkim, Chicagoj leidžiamo Draugo praeito amžiaus šeštadieninius kultūrinius priedus. Dar ne viskas, bet jau nemažai yr epavelde.lt. Pažiūrinėjau, paieškojau PrV esyčių, kuriose turėtų būt „ir tikrovės faktų, ir fantazijos, ir literatūrinių pastabų, ir šypsnių“. Štai vienas pavyzdys, su šypsniais, aišku, ir kitko yr – DrgK, 1971-08-07, Kertinė paraštė:

Kaip pasidaryti recenzentu skrabaliumi
Formulė paprasta: išmok mintinai keliolika šabloniškų frazių; padalink visą meną į kelis žanrus; įsidėmėk, kokios frazės kokiam žanrui labiau tinka ir, reikalui esant, drėbk spaudai trumpą, bet drūtą parodos ar koncerto aprašą. O gal ir knygos.
     Štai grafikės paroda. Įvyko tada ir tada, ten ir ten. Prigužėjo daug entuziastiškos ir kultūringos visuomenės, netgi jaunimo. Visi žavėjosi dailininkės išradingais estampais. Žiūrovams ypač patiko tie darbai, kuriuose glūdi džiaugsmą ir laimę teigiančios jėgos. „Jos kūryba virpa poetine nuotaika su jautriais niuansais. Ji apdainuoja įvairias gyvenimo frazes, kai kur švelniu humoru nuskaidrindama paveikslą. Ji artima lietuviškai sielai. Ji moka išgauti santūrią, bet drauge puošnią spalvinę gamą.“
     Galima eiti lažybų, prie tokio sklandaus, parfumuoto aprašo niekas neprikibs. Niekas neužsigaus, neužpyks. O pati dailininkė jausis kaip debesyse. Taip čiulbantį kritiką ji bučiuote išbučiuotų.
     Įsibėgėjus reiktų pridėti du tris sakinius apie techniką ir laikmetį. „Ji subtiliai jaučia grafikos specifiką ir virtuoziškai išnaudoja medžiagą. O lakšte ‘Žemės veidas’ drąsiai ir monumentaliai sprendžia laikmečio problemas.“

*

Niekur kitur nėra tiek entuziastiškos, liaupsinančios „kritikos“, kaip šių dienų vargdienėje Lietuvoje. Ir niekur nėra tiek daug nusipelniusių liaudžiai ir žmonijai genijų, kaip ten. Tik pasiskaitykime kultūrinę spaudą. Džiugina mus tie faktai, nes Lietuvai linkime tik gero. Su nuostaba skaitome apie naujausius laureatus. Jų laimėjimus glaustai, iškilmingai apibūdina „Pergalė“. Štai, kaip neseniai buvo rašoma apie vieną poezijos premija apdovanotą stebukladarį: „Būdamas ištikimas jaunystės idealams, jis ir į dabartį žvelgia šių aukštų moralinių principų aspektu, atkakliai gindamas jų grynumą.“ Toliau dėstoma: „Poetas negailestingai plaka prisitaikėlius, miesčionis, karjeristus.“ O pabaigai duodamas įprastas kovingas palaiminimas: „Palinkėkime jam ir toliau likti ištikimam Revoliucijai ir Poezijai.“
     Tai tau! Įsivaizduokime, jeigu Amerikoje atsisėstų koks nors didaktiškai nusiteikęs poetas ir pasiryžtų liepsningai tarnauti respublikonų ar demokratų partijos idealams, įdomu, kaip į tai reaguotų kultūrinių žurnalų kritikai?? Galima spėti – jo kūrybai tektų ne laurų vainikas, bet atžagaraus eilėkalio puodas. Jo niekas neliaupsintų ir niekas nepeiktų. Iš jo tik juoktųsi. Mat, partinė poezija Vakaruose priklauso tik satyrinių laikraštukų puslapiams.

*

O iš žemiau pacituotų pavyzdžių galima įsitikinti, kaip adoracinės kritikos frazės bei intonacija pasikartoja, rašant apie visiškai skirtingus meno žanrus.
     Apie dainininką: „Jo emocionaliame dainavime, kupiname spalvingų vokalinių niansų, jaučiame sveiką gyvenimą teigiantį pradą.“
     Apie vaikų knygų rašytoją: „kūryba vaikams ateina iš gilesnių versmių – iš tvirto tikėjimo, kad menas padeda žmogui“.
     Apie filmininką: „ekrane ima pulsuoti visa apimanti prasminga, nesibaigiančio būties rato tema“.
     Apie tapytoją: „minėtiems paveikslams būdinga realistinis tikrovės suvokimas, meninė rimtis, gyvenimą teigiantis pradas, sodri spalvinė paletė“.
     Prie tų sakinių nieko neprikiši. Kaip tos apvalios, tuščios statinaitės, jie riedėdami smagiai skamba. Net ausyse miela. Pasirodo, visi tie menininkai teigia gyvenimą, visi padeda žmogui, visi turi kažkokius nuostabius niansus. Visi yra genijai, kokių dar pasaulyje niekad nėra buvę.
     O kažkas kažkur guodėsi, kad šių dienų recenzentai yra ciniški ir pikti žmonės. Juk tai netiesa.

— Skrabalių buvo, yr ir bus, niekur jie nedings, tik į sveikatą būtų juos atpažinti.
P.P.S. (10-07) Naujausiam, 10-am, Metų numery yra Dalios Striogaitės in memoriam „Skaudi žinia iš Kalifornijos“ (p. 157–159); labai informatyvus ir šiltas rašinys (susipažino prieš 17 metų Los Angeles); nemažai biografinių detalių užfiksuota, keli ryškų asmens bruožai; yra ir apie popierių dėžes – PrV-do archyvą: pasirodo, jos ne namuose, o kažkokiam sandėly – namai buvo parduoti, PrV-das gyvenimo pabaigą praleido globos namuose.
P.P.P.S. (11-14) Draugo šeštadieniniam priede Kultūra 2017-11-11 paskelbtas teatralo Algimanto Žemaitaičio in memoriam, skirtas a.a. Pranui Visvydui (p. 7–8; beje, būtent jis ir pranešė Literatūros ir meno redakcijai apie savaitraščio bendradarbio mirtį). Rašinio pabaigoj yra keletas sakinių ir apie rankraštinį PrV-do palikimą:

Iki šiol tik iš [dukters] Teresos sulaukiau trumpo atsakymo, kad visi Prano darbai ir prisiminimai pasiliks su jais ir nebus prieinami niekam nei Lietuvoje, nei čia. Nusiunčiau jai, prašydamas persiųsti broliui ir mamai, išsamų, labai palankų ir puikiai parašytą Dalios Striogaitės straipsnį „Skaudi žinia iš Kalifornijos“, skirtą Pranui Visvydui. Deja, tas šiltas straipsnis apie Praną jų širdžių neatšildė.

Tokia dukters ir sūnaus valia, ir belieka su ja susitaikyt.

(870) Dėl juoko: koks mūsų patiekalas būtų panašiausias į bouillabaisse?

Romanistiką studijuojantis Vytautas A. Jonynas 1942-07-14 laiške Jurgiui Blekaičiui:

Galvoj tikra „bouillabaisse“.

Ir paaiškina, kad tai toks marselietiškas valgis, kurin įeina žuvis, pupos, aliejus, majonezas, mėsa, salietra, drebučiai, agurkai, saulėgrąžos, salyklas, grietinė, grikių kruopos, pipirai, druska, lauro lapai, paprika, alyvos ir dar kažkas.
Provanso virtuvės žinovai gal puls aiškinti, kad Jonynas nieko nenutuokia apie Marselio žuvienę, kad kitos sudedamosios dalys ir pan., ir t.t., bet ne tai svarbiausia.
Koks iš lietuviškų patiekalų pagal sudedamųjų dalių gausą ir įvairovę būtų panašiausias į bouillabaisse?
Galvoj tikras jovalas – pasakom, bet jovalas – kiaulių ėdalas, o iš žmonėms skirtųjų kas galėtų būt?

(841) Laiškų dėžę tuštinu, ii: Vytauto A. Jonyno atsiminimai apie Bronių Krivicką

isokių sumanymų būta; tiksliau tariant, visokiausių neįgyvendintų sumanymų.
Vienas jų, praeitam amžiui baigiantis sukiojęsis galvoj, buvo toks: parengt atsiminimų apie Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną rinkinį.
Nemažai buvo išspausdinta Sietyne, dalis – tik iššifruota, bet nesutvarkyta, be to, dar ėmiau prašinėt, kad parašytų.
Kreipiaus ir į istoriko prof. Igno Jonyno sūnų Vytautą A. Jonyną (†2004-03-24 Ottawoj) bei Moniką Bernotavičiūtę-Jonynienę (†2007-03-16 ten pat) prašydamas prisimint minėtus asmenis, su kuriais tuo pat metu studijavo, ir, jei tik išeitų, leistis į lankas – prisimint ir aplinkos žmones, jaunystės laikų nuotaikas, ir kt., taip pat klausiau, gal turi nuotraukų, tinkamų atsiminimų knygai.
Štai Jonyno laiškas ir jo atsiminimai (renkant tekstą pasigalvojo: ar yra dar kas užfiksavęs žvilgsnį į ateitininkus iš šono?; dažniausiai juk savi savus prisimena).

Montréalis 1999 birž. 9 d.

Gerb. pone Gasiliūnai,
Nekas išėjo, kaip matysit, iš mano bandymo papasakot skaitytojams apie tarpukario jaunimo nuotaikas bei mentalitetą. Pikčiausia tačiau, kad man nepavyko prikalbint Monikos parašyti savuosius atminimus. Girdi, jos plunksna pernelyg aprūdijusi, o berti trivialybių ji nenorinti. Net kai siūliau jai padėti, prasimanęs klausimų lapelį, vis vien jai pasimatė tai baisia laiko (kuris kuičia senatvėj) gaišatim.
     Žinoma, ji prisimena Bronių kaip labai mielą kolegą korporantą [t.y. ateitininką šatrijietį], pašnekovą, palydovą, ne, dink Dieve, kavalierių-dūsautoją. Aš vaizdavausi Bronių kaip jukinusį Moniką savo sąmojum, bet jai jis prisimena kaip Aisčio ir Radausko posmų deklamuotojas.
     Toji mano rašinio dalis, kurioj aš kalbu apie pažintį su Krivicku, Monikai pasimatė dalykiška, ne kokie fantazijos pramanai. Kai dėl bendros mano straipsnio trajektorijos, jos nuomone, tenka jį patikėti jūsų visiškai nuožiūrai. Su tuo aš pilnai sutinku.
     Tikiuosi, kad per daug nevėluoju ir neapviliu.
     Tiktai dabar man toptelėjo mintis, kad Bradūnai neabejotinai remia jūsų projektą. Perteikit Jiems mudviejų su Monika linkėjimus.
                                                                                                                                                                                                                        VytJonynas
P.S. Nuotraukų Monikai nepavyko išsaugoti.

Trumpa mano pažintis su Bronium Krivicku 
Neprisimenu kuris išminčius (o gal šiaip etiketo sergėtojas?) yra pareiškęs, kad apie save pliaukšti esą nekultūringa, nemandagu ir paprasčiausiai nepadoru; bet man kitaip neišeina. Kaip kiekvieno ilgiau užsibuvusio šioj žemėj piliečio, mano atminties koridoriuos apstu visokių dūlėsių bei trūnėsių. Deja, nekas iš jų susilipdo, norint prisiminti, kas dėjosi prieš penkiasdešimt su viršum metų. Tenka gudraut išprotavimais. Atstatinėt laiko ir vietos koordinates. Prisimint, kas tave, naivų jaunuolį, tuomet guodė, džiugino ar žeidė, kokiais prietarais tikėta, idant išryškėtų patikimesnis požvilgis, kaip sueita sąlytin su žmonėm, su kuriais, pagal visas logikos taisykles, nepriderėjo suartėt.
     Iš esmės manoji pažintis su Bronium Krivicku yra geriausias tokio atsitiktinumo pavyzdys. Užtat tikiuosi, kad visi mano lankstai, digresijos nepykins skaitytojo, nes tik jais vienais galiu atkurti laikmečio dvasią.
     Tai va, nebuvo jokio logiško pagrindo mums sueiti ir suartėti. Pernelyg daug kas mus skyrė, nors gyvenom tuose pačiuose miestuose. Ir socialinė padėtis, ir pasirinktas studijų objektas, ir pasaulėžiūriniai dalykai ar, sakysim, užsiangažavimas visuomeninei veiklai. Aš buvau vienišius miesčioniukas, taurus Žaliojo Kalno sūnus. Bronius augo ir mokėsi provincijoj, Biržų, jei neklystu, gimnazijoj. Mano pasirinktoji studijų šaka buvo romanistika, atseit prancūzų kalba ir literatūra. Bronius studijavo (net ne tam pačiam fakultete) būriškąją lituanistiką. Manęs nesugundė nei skautai, nei jokios madingos korporacijos. Tuo tarpu Bronius nuo pat gimnazijos dienų priklausė pusiau pogrindinei ateitininkų organizacijai. Vėliau pasirinkdamas bene pažangiausią jos padalinį – „Šatrijos“ korporaciją.
     Kitaip sakant, maišėmės skirtinguos mikrokosmuos, nors aš priklausymo ideologiniam vienetui reikšmingumą ėmiau suvokti gana vėlai. Būtent, kai įstojęs į Karo Mokyklą kandidatu į aspirantus, buvau nugrūstas atlikti pirmojo apmokymo pėstininkų pulke Kėdainiuos. Jei ne toji karinė prievolė, būčiau galėjęs ir toliau ignoruoti Teologijos-filosofijos fakulteto auklėtinius bei auklėtines. Mano draugų ir pažįstamų tarpe to katalikiškojo fakulteto reputacija buvo nekokia ir į jo studentus žvelgėm pašaipiai. Netgi silpnoji lytis netraukė savęspi. Nespėjusios įsisavinti flirto ir koketavimo menų kresnutės pirmakursės trenkė mums, kaip sakydavom, „kaimiška sveikata“. Bet jų mutacija būdavo nuostabiai greita. Retai kuri po devynių dešimties mėnesių kuo skirdavos tiek rėdysena, tiek stotu nuo mūsų Laikinosios Sostinės aušrokių ar kazimieriečių.
     Kitaip buvo vyrų atveju. Jų rėdysena ir laikysena išlikdavo nepasikeitusios. Dažnai jie pasilaikydavo net tarmišką tarseną, ypač broliai žemaitėliai. Bet užvis labiau pasižymėdavo konformizmu, prieraišumu prie tradicinio mintijimo, keliaklupsčiavimo prieš autoritetus, ypač dvasininkijos šulų atveju. Žodžiu, jie puikiai atatiko stereotipą, sakantį, jog „jie išėję iš kaimo, bet kaimas iš jų neišdvankęs“.
     Visa tai atsivėrė man atsidūrus pirmą kartą apskrities mieste, stažuojant pulke ir susidūrus su mažaraščių puskarininkių mailium. Gera prisiminti, kad Lietuvos kariuomenėj „diedovščinos“, bent tokios kaip raudonojoj armijoj, nebuvo, bet šūksniai à la „Čia tau ne universitetas!!!“ skardėdavo dažnokai. Mes, naujokai („šlapumas“, kaip sakydavo baigiantys prievolę), sudarėme gana mišrią publiką ir daug kas buvo nauja. Kadangi tuo metu dar tebesiautė Ispanijoj pilietinis karas, atokvėpio tarp pratimų metu užvirdavo debatai ir neišvengiamai atsiskleisdavo visame plotyje ideologinė sklaida; ar, teisingiau, jos nebuvimas. Ir, žinoma, nepakanta skirtingai nuomonei.
     Savaime aišku, bematant išsiskyrė rėksmingumu pats atžagareiviškiausias elementas, nustelbdamas nuosaikiau, kritiškiau galvojančius.  Jų elgsena vien patvirtindavo mano išankstinius įsitikinimus. Paradoksalu, kai aš užsiminiau vėliau Monikai apie tuos šatrijiečius, jinai sutiko, kad tai buvę „trenkti“ vyrukai, bet paaiškino man, kad jie neturėję jokio svorio korporacijoj. Visi, girdi, iš jų šaipęsi, ypač iš pasinešusių į  prievaizdas ir drausminimą, varinėjimą išpažinčių.
     Buvo, kaip netrukus pastebėjau, dar kita grupė ateitininkų, su kuria man nesisekė užmegzti patvaresnio ryšio. Ją sudarė nebe karštakošiai ekstremistai ar sielų žvejai, bet ramūs, paslaugūs ir kupini panabažnystės šventos jaunuoliai. Tą polinkį į dievotumą, jei ne mistiškumą, jie, matyt, buvo įsigiję nuo mažens, natūraliai. Nuo mažens nebuvo jiems atgrasi ir kunigija, kaip kad man, kauniečiui šaligatvio padarui. Nelaimei, ilgainiui visa tai išsivystydavo į užsisklendimą viename siaurame rate. Jie bodėjosi kitų pakraipų spauda ar tezėmis; daugiau mažiau baidėsi veikalų, įrašytų Indeksan, ir apskritai jų apsiskaitymas būdavo vienakryptis.
     Kita vertus, tas konformizmas turėjo neginčytinų pliusų. Ir tada, ir vėliau, kai buvome nublokšti stažuot į toliausias pagaires, aš įsitikinau, kaip paveikiai, be jokios trinties tie zakristijose brendę žmonės įsijungdavo į vietinę bendruomenę. Kai mes, vienišiai, nuobodžiaudavom nežinodami kur dėtis ir ką veikti, jie būdavo kviečiami į vaišes, šokius ar jaukias pavakares klebonijoj. Kaip savi žmonės, įkinkyti į tuos pačius pavalkus. Ar, teisingiau, nelinkę iš jų ištrūkti.
     Paradoksalu, bet manoji nuomonė apie katalikiškojo fakulteto auklėtinius, pačioj pradžioj nekitusi, tolydžio pradėjo aižėti. Priežastis buvo to landaus jaunimo polinkiai į savišvietą ir saviveiklą. Pradžioj kažkas (Bradūnas?) paskolino man Antruosius Vainikus. Ėmė regztis pašnekesiai nebe apie respublikonus ir Alcázaro didvyrius, bet apie savo raštiją. Kažkas susimokė su pulko auklėtiniu, grojančius orkestre, Juozu Padleckiu (vėliau pasivadinusiu Indra ir tapusiu solistu ir kompozitorium), ir susitvėrė mūsų sekstetai/oktetai. Tų entuziastų dėka – jų tarpe buvo studijuojantys konservatorijoj dainininkai bei instrumentalistai, netgi vienas vilnietis Juodosios Magijos Maestro – rudeniop buvo surengtas Kėdainių visuomenei visai šaunus literatūros ir meno vakaras, kuriame dalyvavo ir mūsų literatai.
     Apmaudu, kad mano atmintis tiek sušlubavusi, kad nebežinau, kas jie tokie buvo. Esu tikras, kad kartu su manim Kėdainiuose kareiviavo Pranas Kozulis – gerokas originalas, bet užvis pagarsėjęs savo „mutiniu“, tokiu plutų ir pasaldinto vandens srėbalu. Bet ar susipažinau su Kaziu Bradūnu tenai, ar vėliau, nebeprisimenu. Panašiai su Eugenijum Matuzevičium. Prisimenu jį bampsint kažkokį dvieilį per šūdoplaką (taip mes vadindavom tankinę rikiuotę). Skambėjo tarytum kažkas rašyto bažnytine slavų kalba, kol supratau, kad tai tarmiška erotinė talaluška. Žinau tik tiek, kad nebūtinai buvojimas būryje suartina žmones. Manojoj laidoj aspirantais buvo Kazys Bradūnas, Paulius Jurkus, Eugenijus Matuzevičius, Pranas Kozulis, Julius Kaupas ir kiti, bet faktiškai per tuos metus susibičiuliavau vien su Julium Kaupu. Kitos pažintys liko kepurinės.
     Kai grįžom į Aukštosios Panemunės kareivines, visi tie debiutuojantys rašytojai ir toliau rodė tą patį veržlumą uzurpuodami Kariūno puslapių erdvę, kartais prasikalsdami kokčia propaganda. Neįtikėtinas jų nuopelnas tačiau buvo tai, kad jie išsiprašė iš Mokyklos vadovybės, kad leistų mums vykti visu būriu į valstybinės literatūros premijos įteikimo vakarą, nors laureatė – Saliomėja Nėris  – jame ir nepasirodė.
     Jei tenka pasiklysti visose šiose digresijose, tai pirmiausia todėl, kad volens nolens turiu prisipažinti, kad, nežiūrint susidarytų pažinčių su pavieniais asmenimis, ateitininkijos pasaulis liko man svetimas. Kai vokietmetyje jie vėl atkuto imdami rengti savo literatūrines popietes, aš jų nelankiau. Faktiškai galutinai nuo prietarų apie šatrijiečių „dogmatiškumą“ mane išgydė Monika ir Alfas Nyka-Niliūnas, supažindindamas su savo draugais. Taip pat Teatro seminaro sueigos, kuriosna buvę šatrijiečiai lankėsi dar bolševikmetyje.
     Pirm sutikęs Bronių Krivicką žinojau, kad jo esama aštrios plunksnos eseisto, laimėjusio pripažinimą savo straipsniu apie Joną Kossu-Aleksandriškį. Studentės mėgdavo pabrėžti, jog tą straipsnį labai išgyręs prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, pramatydamas Krivicką savo asistentu. Reikia pripažinti, kad visa tai anaiptol nepaskatino Broniaus puikybėn ar kokion retorikon ex cathedra. Bent man Krivickas niekad nesudarydavo įspūdžio, jog jo esama siaurų pažiūrų asmens. Brukančio kitiem savo kategoriškus teiginius.
     Žvelgiant iš nūdienės perspektyvos, beveik daros graudu, kaip anuomet mažai buvo galimybių įsisiausti neklaidingumo apsiautalan. Juk nebuvo tada jokių prašmatnių egzistencializmo, struktūralizmo, postmodernizmo ar semiotikos altorėlių, kad, pasisavinus liturginę jų kalbą, būtų galima mistifikuoti auditoriją. Daugių daugiausia buvo galima blykstelt savo erudicija  pacitavus Walzelio, Ermatingerio, na, dar Benedetto Crocės pavardes, kurių šiandien niekas nebemini.   
     Taigi dažniausiai sutikdavau Krivicką Teatro seminaro sueigose, nors tikriausiai jis maišydavos ir kitur; auditorijose, kuriose skaitydavo  nuostabius savo kursus apie Gogolį ir Dostojevskį Motiejus Miškinis. Gal buvo jis Paryžiaus Komunos minėjime, kur meninę dalį atliko būsimojo Švedo ansamblio branduolys. Gal užsukdavo į prof. Karsavino filosofijos įvadą, nežinau.
    Maloniai nustebinusioj mane savo atsiminimų knygutėj Dana Rutkutė rašo, kad šalimais jos vienu metu gyvenę du, jos akimis, labai rimti vyrai biržiečiai – Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas. „Jie buvo išsilavinę, bendraudavo su žymiaisiais to meto literatūros žmonėmis, žinodavo, kas įdomaus ir vertingo vyksta universiteto auditorijose“ [Mano jaunystės teatras, 1994, p. 8]. Nesunku sutikti su šia atestacija, nors mano atmintyje Broniaus Krivicko figūra toli gražu nesigiminiuoja su Eugenijum Matuzevičium, bet veikiau su Mamertu Indriliūnu. Ištikimu jo „ginklanešiu“ ir geraširdžiu vaikinu, pelniusiu visų prielankumą savo W.B. Yeatso vertimais, kuriuos kažkaip visi mokėjom atmintinai, ypatingai „Innisfree“. Juos dažniausiai visur matydavai drauge.
     Niekas turbūt negalėtų prisiminti, ką kiekvienas yra porinęs Teatro seminaro posėdžiuos ar ką dėstęs savo referate. Niekas neišliko atmintyje nei iš tos popietės, kurioj Krivickas skaitė savo pjesę Pušį ant kalno – išskyrus tai, kad ją sukirto prof. Balys Sruoga. Man ji buvo irgi svetima savo buitiškumu ir dvasia. Pernelyg primenanti panašaus sukirpimo natūralistines pjeses kaip Blaumanio Indranai (Sruogai toks natūralizmas buvo peilis). Aš pats tikriausiai nebuvau jos gynėjas. Nerodė jokio solidarumo su autorium nei auditorijoj sėdėję šatrijiečiai. Paties Krivicko reagavimo į nepalankius atsiliepimus nebeprisimenu. Žinau tik tiek, kad jeigu mano pasisakymas ir nebuvo jam mielas, jis neparodė man jokios pagiežos.
     Kartkartėmis tekdavo susitikti studentų šokių vakarėliuose. Manęs niekas taip ir nebuvo išmokęs „irstytis“, kaip sakydavo Kaupas, o Monika buvo anuomet aistri šokėja. Tai, būdavo, aš laikau jos paltą („meškos kailį“) ir šnekučiuojuos su tokiu pat prastu šokėju kaip aš Krivicku. Aptardavom koncertus, spektaklius, literatūrą, pasirodžiusius debiutus laikraščiuos... Dažniausiai mudviejų nuomonės sutikdavo.
     Vienas tačiau pokalbis įsirėžė ilgam. Vieną dieną Bronius pareiškė, kad jį sužavėjęs Leono Švedo rinkinys ir kad būtinai turėtumėm mudu su Monika su juo susipažinti.
     Kadangi studentai pažinojo mane kaip ilgametį Teatro seminaro narį, pasitaikydavo man kada ne kada susilaukt prašančių susipažint su rankraščiu. Dažniausiai tai būdavo kokios pjesės mašinraštis, nors buvo man atnešęs savo Vizijas ir Mačernis. Jos, tarp kitko, man patiko ir mano pastabos mudviejų santykių nesutrikdė. Ar Krivickas buvo davęs kitiems pasiskaityti savo Pušį ant kalno nežinau, bet man to rankraščio jis nebuvo patikėjęs.
     Tačiau jam regimai knietėjo pažinti mūsų nuomonę apie Leono Švedo lyriką, kuri, jo manymu, esanti pranašesnė už kitų debiutuojančių poetų kūrybą. Jo entuziazmas buvo toks didelis, jog mes pravarėm pro moglius visus jaunuosius lyrikus – Kazį Bradūną, Vytautą Mačernį, Horacijų Nyką-Niliūną, Pranę Aukštikalnytę, Henriką Nagį ir t.t. Nė vienas jų, Krivicko nuomone, neprilygstąs Švedui.
     Kadangi man pačiam patikdavo Švedo eilėraščiai, skelbti spaudoje, mudu radome bendrą kalbą, nors aš negaliu atspėti, kodėl to pašnekesio prisiminimas iki šiol mane persekioja. Kaip žinom, tas Leono Švedo rankraštis pasimetė karo vėtrose. Vienas kitas posmelis pasirodė Sietyne ir leidžia spėti, kad autoriaus neviltis ir apokaliptinės vizijos buvo tikrai nauji tonai mūsų tuometinėje poezijoj. [*] Gal net autentiškesni negu Henriko Nagio „metafizinis sielvartas“.
     Bet gal būta ko kito. Rodyti draugam, kas sukurpta, yra banalus reiškinys. Kas kita, kai pasišaunama žūtbūt įtikint kito kūrėjo kūrybine galia. Tuo žestu įrodomas pasitikėjimas kito kritiko įžvalga ir literatūrine nuovoka. Tai neabejotinai pakuteno mano savimylą, bet taip pat leido mums su Monika pajust, kad Krivicko asmenyje turime tiesų žmogų ir ištikimą draugą. O tokių jausenų blyksniai niekad gyvenime ne per dažni.
     Bet gal tas pošnekis ženklino tašką, kada pasimirė sava mirtim mūsų jaunystė, kada pasimatė nebeverta sielotis naujų talentų pripažinimais ir kitais nerimtais užsikepimais.
     Monika yra įsitikinusi, kad paskutinį kartą buvom susitikę su Bronium, Antanu Strabuliu, galbūt Nyka ir kitais kažkokiam Kauno kieme. Krivickas tada jai pareiškęs savo apsisprendimą niekur nesitraukti, stoti į miško brolių eiles.
     Kaip išranki ir nepatikima mūsų atmintis! To susitikimo aš visai neprisimenu, nors pati situacija visiškai reali. Visi buvom tuomet pasimetę, gyveną iliuzijom, laukią patarimo, pilni kraupių nuojautų, kad būsimoji priespauda bus dar aršesnė nei pirmoji. Visiem aidėjo ausyse paprastų žmonių pašnibždos, kad „Ponai bėėgaa!“
     Nežinau, ar Bronius buvo perėjęs kokį karinį apmokymą, parengtį, bet pats faktas, kad jam pavyko ilgai būt neišduotam, liudija, kad žmonės juo tikėjo, jį gerbė, slapstydami ir globodami.

*] — Leono Švedo mašinraštinis eilėraščių ir sonetų rinkinys Likimo šalys, datuotas 1944-ais, niekur nedingo, turėtų būt saugomas Literatūros ir meno archyve, Eugenijaus Matuzevičiaus fonde. Sietyne (nr. 8, p. 124–129) buvo paskelbta ne vienas kitas posmelis, o devyni sonetai iš to rinkinio. Antrojo pasaulinio karo antroj pusėj rašyti Švedo eilėraščiai nepateko rinktinėn Poezija (1995), ten tik kurti jau Lenkijoj 1946–1982-ais. Vargu ar kada išeis kas nors panašaus, kaip „Versmių“ serijoj buvo antologija Lietuvių sonetas (parengė Henrikas Bakanas, įvadas Viktorijos Daujotytės, 1985). Leono Švedo egzistencinio apmąstymo sonetai (taip vadindavos jųjų publikacijos karo metų periodikoj, pvz.: Naujoji Lietuva, 1944-03-26, nr. 73, p. 5), kaip ir Broniaus Krivicko po karo kurti sonetai, būtini šio žanro panoramoj.

(308) Užparaštė, xxxv: apie eilėraščio genezę

Įraše, skirtame Alfonso Maldonio „Nykiam vakarui“, kur yra lapų, pavartojau žodį fonika, o tas bemat prišaukė iš atminties Balio Sruogos lapus, ten šnarančius nuo vidurinės mokyklos laikų (tikriausiai reikėjo išmokt atmintinai? kaip aliteracijos pasitelkimo pavyzdį? o šiaip: kartkartėm šį tekstą pasideklamuodamas, ypač stiprų malonumą pajuntu ne pagal taisyklès kirčiuodamas pusdalyvius [ir kt., aišku]):

Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti, –
Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti.

Plaukia gegužio sapnai netikėtieji,
Gal tik raudoj kai kuomet palytėtieji,
O išgodotieji, o numylėtieji,
Slenka gegužio sapnai netikėtieji...

Naujo gyvenimo gandą atnešdami,
Žemę ir dangų, ir dulkes atmesdami,
Naujus takus per bedugnes atrasdami,
Naujo gyvenimo gandą atnešdami...

Rimk, besiplėčianti sielvarta gudinti!
Tau paslapčių amžinų nesujudinti!
Vėjo bučiuojami, vėjo pagundyti
Supasi, supasi lapai nubudinti...

Baly Didžiajam: Atsiminimuose apie Balį Sruogą (1997) Valerija Čiurlionytė-Karužienė teigia (p. 99), esą šį eilėraštį Sruoga sukūręs ekspromtu („čia pat“) krentant lapams, jiems kartu bevaikštant. Paminėtą knygą recenzavęs Vytautas A. Jonynas sakosi iš profesoriaus lūpų girdėjęs, kad šitie posmai buvę įkvėpti balerinos Matyldos Krzesińskos turų (Rinktiniai raštai, 2006, p. 553).
Ir kodėl man atrodo, kad arčiau tiesos Jonynas? (Atkreipkit dėmesį į frazę: „gegužio sapnai netikėtieji“; kokius sapnus vyras vadina „netikėtais“?) Kurtuaziškai vaikštinėdamas su dama [Ąžuolyno alėja?] Sruoga galėjo prisimint ir padeklamuot šitą (galvoj jau sukurtą; gal dar ir nepaskelbtą) eilėraštį – tuo tikiu; bet kad va taip viens du gimtų toks eilėraštis – na, nesitiki, ir gana.

(283) Tarp kitko: apie galimą/laukiamą knygą

jau kitądien nebeliko, bet buvo;
pasižiūriu – prisimenu buvus

Jau daugiau negu dvi savaitės galvoj trainiojas mintigalis; kvailas, pseudokomplikuotas, bet va sukiojas, ir vienintelis būdas aną iš ten iškrapštyt – mėgint įžodinti: [tai, ką jau galima vadint] literatūra – gražu, gera literatūra – dar gražiau; [tai, ką jau galima vadint] jos refleksija – irgi nė kiek ne prasčiau; šį tą esmingo užkabinanti refleksija, bent lietuvių kultūroj, – vos ne gėriu vadintina; nes refleksija – paliudijimas, kad ta kūryba reikalinga bent vienam, norinčiam suvokt, kokią žinią ana siunčia; ergo – prasminga?
 Šitas mintigalis ėmė formuotis 2012-03-16 Literatūroj ir mene perskaičius Prano Visvydo tekstą apie Antano A. Jonyno eilėraščių rinkinį Kambarys, pavadintą „Kad tik šis bei tas liktų atmintyje“, nes:

(a) Ot man patinka, kaip apie literatūrą rašo Pranas Visvydas (Juozo Girniaus mokinys, *1922 Kazlų Rūdoj, studijavęs architektūrą, filosofiją ir istoriją, Amerikoj dirbęs konteinerių projektuotoju ir dizaineriu), rašo jau [atsiprašau, jei suklysiu] penkis dešimtmečius, – grakščiai [stilius] ir kontekstualiai [šio to pasiskaitęs], ir visai išmaniai; na, pavadinime pavartotas „šis bei tas“ – pap. simpatijų priežastis; nes ką daugiau mes galim pasakyt? – tik šį bei tą; bent šį bei tą;
(b) Nemanau, kad būtent šis Visvydo tekstas yra kažkoks ypač geras ir juo remdamasis turėčiau įrodinėt Visvydo rašymų gerumą. Bet visai geras, nes paskatino susimąstyt, ar pritariu, kad A.A.J. poezija:

• [...] pasižymi grakštumu ir tam tikra atlaidžia poetiška žiūra į aplinkinį pasaulį [greičiausiai – taip?];
• [A.A.J. poezija remiasi] bergsoniška élan vital filosofija [susidomėtina!];
• Liūdėti eilėraščiuos gražu [...] Jonyno knygoje eleginio skambesio yra apsčiai.

Grakštus ilgesys, atlaidžiai besišypsant, – o kodėl tokia frazė negalėtų būt [vienas iš] A.A.J. poezijos apibūdinimų?

Nenorėdamas nuklyst į lankas, į kitų P.V. refleksijų aptarimus, tuolab tuščiakalbystę (kas iš 90-mečių Lietuvoj beskaito poeziją, o dar ir rašo apie ją?; esu skaitęs puikių jo esių 1950-tinių metų Draugo šetadieniniuose prieduose etc., etc.), formuluoju: kaip gerai būtų, jei imtų ir atsirastų Prano Visvydo svarstymų apie ir aplink literatūrą knyga! [Kol svarstytojas gyvas, – pridurčiau, kaip a.a. Vinco Maciūno, Vytauto A. Jonyno Rinktinių raštų redaktorius]. Bet lietuviai pirmiausia poetai... Prieš keletą metų, regis 2007-ais, iš to paties LM išprašęs P.V. adresą parašiau laišką: žaviuos Jūsų eseistika (Draugo kultūrinio priedo „Kertinėj paraštėj“), Jūsų mūsosios literatūros konkrečiųjų apraiškų (knygų) refleksijom; būt l. nuostabu, jei Jūs pats atrinktumėt, Jūsų manymu, įdomiausius tekstus ir sukrautumėt į knygą. – Atsakymas buvo: [kažkas] Kaune nori išleis mano poeziją [iki šiol, regis, neišleista], o eseistika/kritika mano rūbinėje bei garaže dėžėse tebetūno; reikalą apsvarstysiu. – Nebepuoliau įtikinėt esąs teisus, siūlydamas pirmiausia nepoezijos knygą lipdyti...

Digresija Pranas Visvydas (tikr. Višomirskis) gimęs vasario 4-ą, kaip ir Sigitas Geda. Praeitą penktadienį LLTI biblioteką pasiekusiame Draugo šeštadieniniam kultūriniam priede (2012-03-03) yra P.V. tekstas „Maždaug prieš ketvirtį amžiaus“ – apie S.G. ir kitų viešnagę JAV 1988-ų rugsėjį. Prisiminimai.
Noriu pacituot sakinius, kurie greičiausiai gali būt užfiksuoti tik Amerikoj keletą dešimtmečių gyvenusio žmogaus, nes jie apie išvaizdą. Bet prieš tai paties S.G. mintis, išsakyta neįvardytam žmogui, uždavusiam klausimą: „Ir dėl ko tas skandalas kilo [Jus kai kas vadino ne Geda, o Rašytojų sąjungos gėda]?:

– Tai buvo prieš išleidžiant „Pėdas“. [...] Jie tikino, kad mano eilėraščiai nėra poezija. Esą Geda tyčiojasi iš mūsų. [...] Dabar kai kas pasako: Jūs prisiminimais gyvenate. Bet prisiminimai – pati geriausia literatūra. Viską galima laikyti žmonijos prisiminimais. Ir iš mūsų liks vieni prisiminimai. („Poezijos žemė“, Atgimimas, 1993-03-16, p. 14)

P.V. prisiminimai apie S.G. po ketvirčio amžiaus (apie tai, kas buvo pamatyta 1988-09-24):

Tikėjausi, bus aukštesnis už mane. Nebuvo, tik stambesnis. Didelė, vešliais plaukais apaugusi galva, žandenos, barzda. Daug šilumos kūne – marškiniai trumpomis rankovėmis, išblukę džinsai, geri batai. LA vidurmiestyje nesiskirtų nuo bet kurio tokio amžiaus lotyniško piliečio, žinoma, barzdoto.

Kas dar yra atkreipęs dėmesį į lietuvių poetų batus?

(48) Kalnaberžė ir Stolypinai

12-22 Vilniaus savivaldybė pranešė:

Ant Šv. Stepono gatvės 30-ojo namo iškilmingai atidengta atminimo lenta 1876–1892 metais čia gyvenusiam Piotrui Stolypinui [1862–1911] – vienai iškiliausių Rusijos asmenybių, atnešusių į šią šalį parlamentarizmo, savivaldos (žemių) principus.

Ta proga pacituotas ir Stolypino anūkas Nikolajus Slučevskis:

Mažai kas Lietuvoje žino, kad Piotras Stolypinas tiesiog dievino Lietuvą. Būtent čia jis sėmėsi idėjų savo garsiajai reformų programai, nors dėl tragiškų aplinkybių įgyvendino tik penktadalį numatytų permainų.

12-28 bernardinai.lt iš Lietuvos žinių persispausdino Vytauto Toleikio straipsnį „Ar prisidės P. Stolypinas prie turizmo?“ Teisingų minčių prirašyta, nors, skeptikas būdamas, manau, kad tai yra ir liks tik tyruose šaukiančiojo balsas (gal tiksliau būtų sakyt: gausme samprotaujančiojo balsas).
Ne, ne ką nors gudraus dar pasiūlyt turėdamas ėmiaus šito įrašo. Tik primint norėdamas vieną rašinuką žmogaus, kurio pavardė ėmė suktis galvoj sužinojus apie minėtąją atminimo lentą.

2006-ais LLTI išleido Kanadoj gyvenusio bibliotekininko, literatūros kritiko, memuaristo Vytauto Aleksandro Jonyno (1918–2004) Rinktinius raštus. Jo po periodiką išsibarsčiusius tekstus sukaupė Silvija Vėlavičienė, atrinko, autorių pristatė Elena Baliutytė, man teko redaguot tą knygą. Kas per gyvenimą prirašyta – vienon (deja, pirmon ir ar tik ne vienintelėn) knygon nesudėsi, tad tikrai nemažai straipsnių teko tik bibliografiškai aprašyt, o kopijos nukeliavo Instituto rankrašynan.
Kadangi VU buvo baigęs prancūzų filologiją, be to, iš prigimties smalsuolis, dirbantis bibliotekoj, Jonynas rankiojo įvairiausius kitakalbiuose (daugiausia, aišku, prancūziškuose) leidiniuose užtiktus „lietuviškus dalykus“. Apie įdomiausius pranešdamas Toronto savaitrašty Tėviškės žiburiai. Net rubriką buvo sugalvojęs: „Retų atodangų šiupinys“. 1996-09-03 numery išspausdinta 8-a atodanga „Lietuva caro ministerio sūnaus atsiminimuose“. Caro ministeris – Petras Stolypinas. (Beje, Stolypino, kaip ir paskutiniojo Vilniaus gubernatoriaus Veriovkino vardus „sulietuvint“ – abu Petrai – yra racijos: vienaip ar kitaip juk buvo susiję su Lietuva, o dėl Stolypino, kaip tuoj paaiškės, net pagrindo lyg ir esama.)
Pradžioj maniau pateikt tik citatų iš Jonyno teksto, bet tebūnie visas – ne toks jau ir ilgas, be to, kam atsirastų noro ieškot, ko nepametęs, jei visą tekstą norėtų perskaityt, tuolab iš Kanadoj ėjusio laikraščio, kurį toli gražu ne visos bibliotekos komplektavo. Didesniąsias citatas pateikiu ne kabutėse, o kaip grafiškai išskirtas pastraipas. Laužtiniuose skliaustuose įterptas vienas kitas komentaras – mano.

Lietuva caro ministerio sūnaus atsiminimuose
Kada pirmąkart išgirdau Stolypino pavardę, neatsimenu. Gal gimnazijos suole? Gal vėliau, kai puoliau skaityti knygeles apie 1905 m. revoliuciją Rusijoj, apie visokius popus Gaponus, vedusius pamaldžią minią į skerdynių lauką, apie Kruvinąjį sekmadienį, apie slaptus abiem pusėm tarnavusius agentus Azefus, apie caro „Ochran[k]os“ nuostabius sugebėjimus įsifiltruoti kur tik reikia. Tačiau aiškiai atsimenu posakį „Stolypino kaklaraištis“ – metaforą kartuvių kilpos, kurį pirmąkart išgirdau per pirmąją sovietų okupaciją, kai teko klausyti marksizmo-leninizmo kursą.
Visaip tada komunistai dergė tą buvusį caro ministerį pirmininką – jų akimis, baisūną, aršiausią liaudies priešą, koriką, juodašimtį atžagareivį... [Pvz., Levas Trockis: „Пять лет подряд – изо дня в день – он вешал и расстреливал сынов народа, громил, давил, топтал человеческие жизни и плоды великих усилий и неисчислимых самопожертвований – во славу собственности, привилегий и монархии“ – iš str. „Кравожадный и бесчестный“.] Tas jų prakeiksmas išsilaikė sovietofilų intelektualų dėka ilgus dešimtmečius žmonių vaizduotėje.
Prireikė Solženicyno knygos „Rugpjūčio 14-toji“ [tikriausiai turimas galvoj romanas Август Четырнадцатого, t.y. 1914-ųjų rugpjūtis, išėjęs Paryžiuj 1971-ais], kur Stolypino asmenybė parodyta palankesnėje šviesoje. Ir tai dar iki šiol aptinkame kai kurių Sibiro tremtinių atsiminimų knygose terminą „Stolypino (ne Lenino, Dzeržinskio ar Stalino) vagonai“. [Digresija: dabar politikon nukeliavęs dramaturgas Gediminas Jankus buvo parašęs pjesę Stolypino vagonas, kuri Atgimimo laikais vaidinta Kauno kameriniam teatre; išleista 1992-ais.]
Praėjus 80 metų nuo atentato prieš Stolypiną Kijevo teatre [tarp kitko, nuo 1906-ų rugpjūčio iki 1911-ų rugsėjo į Stolypiną buvo kėsintasi 11 kartų, paskutinįkart – tikslas pasiektas], pasirodė spaudoje pusėtinai išsami Petro Stolypino biografija, parašyta dviejų sovietinių autorių – Aleksandro Serebrenikovo ir Grigorijaus Sidorovnikovo [t.y. Столыпин: Жизнь и смерть, parengė А. Серебренников ir Г. Сидоровнин, Saratovas, 1991]. O 1996 m. išėjo iš spaudos ir buvusio caro ministerio sūnaus Arkadijaus Stolypino [*1903 Kalnaberžėj, †1990 Paryžiuj] atsiminimai: Arcady Stolypine, De l’Empire à l’exil: Avant et après 1917: Mémoires; avec la collaboration de Dimitri Stolypine, Paris: Albin Michel, 1996, kurioj, šalia kitų dalykų, labai dažnai užsimenama apie anų laikų Lietuvą.
Leidinyje teigiama: „Pagal kilmę Stolypinai yra lietuvių, tiksliau – senųjų prūsų, giminės žmonės.“ Čia pat aiškinama, kad viduramžiuos būta visokio tautų kraustymosi, ir taip viena Stolypinų šaka nukilusi į rytus, o kita dar laikėsi iki antrosios XIX š[imtmečio] pusės savo majorate (dvaruos) Stalupėnų apylinkėje, vėliau išnyko. Sovietų akademikas E.I. Grekov netgi kildina Stolypino pavardę iš to vietovardžio Stolypa (stol – akmuo, apa – upė, atseit „akmenuota upė“ [be komentarų; tik tiek, kad upeliukas, kaip teigiama bostoniškėj enciklopedijoj, vadinęsis Stalė; MLE tomas, kur būtų Stãlupėnai, dar neišėjęs]).
Niekam ne paslaptis, kad kilmingųjų šeimų kronikos – pasibaisėtinai sprangus skaitalas, reikalaująs nemažos ištvermės. Taip jose pasimetama tarp begalės protėvių ir palikuonių, kol autorius iškloja kiekvieno jų gyvenimo nuobodžias istorijas.
Panašių „sausgyslių“ aptinkam ir Arkadijaus Stolypino veikale. Bet, o stebukle, tie dalykai, kurie mus domina, – užuominos apie Lietuvą ir autoriaus vaikystės rojų Kalnaberžę atpasakojami vaizdžiai ir patraukliai. Juo labiau kad autorius išreiškia savo prieraišumą gimtinei tokiais žodžiais:

Manyje yra dvi sielos: viena jų – rusiška, kita – lietuviška. Tai aš supratau parvažiavęs Kalnaberžėn. Ir tai išliko iki šios dienos.

Nepriklausomybės laikais Kalnaberžė garsėjo tuo, kad ten buvo „nepilnamečių pataisos namai“. Ar jie buvo įsikūrę buvusiame Stolypino dvare, rašančiam nežinoma [Kalnaberžės bendruomenės puslapy rašoma, kad ta pirmoji Lietuvoj nepilnamečių nusikaltėlių auklėjimo įstaiga 1925-ais buvo įkurdinta buv. dvaro arklidėse, jas, aišku, pertvarkius; keista, kad Jonynas nepatraukia per dantį Kazio Binkio, mėginusio Kalnaberžėj tapt ūkininku; matyt, rašant tiesiog iškrito iš galvos], bet Arkadijus Stolypinas tą iš prosenių paveldėtą nuosavybę aprašinėja šitaip:

Tas smulkus ūkis (maždaug 860 ha) buvo plačiųjų Čapskių valdų dalelė. Konfiskuotą po 1863 m. sukilimo (kuriame Čapskiai be jokių abejonių dalyvavo), jį pusvelčiui įsigijo admirolas Kušelevas [VLE – generolas Košelevskis] – tolimas mūsų šeimos giminaitis, kuris ten niekad nebuvo įkėlęs kojos.

Faktiškai to pirkinio istorija šiek tiek įstabesnė. Pasirodo, autoriaus senelis buvo paskolinęs tam admirolui Kušelevui pinigų. Kadangi tasai nepajėgęs grąžinti skolos, bet buvęs doras žmogus, perleidęs Kalnaberžę už skolą. [Kaip čia neprisiminsi, kad Binkis su Kalnaberže irgi atsisveikino įklimpęs į skolas…] Toliau rašoma:

Kalnaberžės vasarnamis (chalet), statytas pirmoje XIX š[imtmečio] pusėje, kažkodėl olandiško stiliaus, kai aš ten buvojau, teturėjo vos 16 kambarių. Mano senelių laikais jo būta dar mažesnio. Grafai Čapskiai naudojo tą pastatą kaip medžioklės paviljoną.
Pastato fasade buvo du įėjimai: vienas grafui, kitas – grafienei. Mano seneliai [senelis – Arkadijus Stolypinas, атаман Уральского казачьего войска, впоследствии герой Севастопольской кампании, достигший наивысшего генеральского звания – генерал-адъютант; senelė — prieš ištekėdama: kunigaikštytė Natalija Gorčakova] buvo įsirengę skoningai ir… nepatogiai. Mums tekdavo susigrūsti vasarą, kai atvažiuodavo tėvai. Tai būdavo dar viena tema mano mamos [Ольгa Нейдгарт, 1859–1944] desperacijai; nors jos skonis buvo ne kažin koks, bet norėdavo jaustis laisvai.
Pradedant 1890 m., mano motina suskato kurti tenai savąjį rojų. Ne be vargo. Ji sunkiai apsiprato su lietuviais kumečiais. Tie žmonės pažįsta mano tėvą nuo mažens, o ji yra įsibrovėlė. Monotoniškos giesmės, kurias traukia žmonės, jai atrodo gūdžios palyginti su liaudies dainom, girdėtom Pavolgio platybėse. Visa tai greitai pasikeis, kai tik mano motina pasijus esanti dvaro valdovė. Ji švelniai, beveik aistringai pamilo savo valdų lietuvius. Kiekvienas vaikas jai truputį savas – jai rūpi jų apranga, mokslai, lietuviška namų „tarnija“, kuri vėliau lydės ją iš Kalnaberžės į Petrapilį, taps savotiška šeimos dalimi. Ir taip kasmet, nes mano motina nenorėjo turėti namuose rusų kilmės tarnų. Iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos jinai prisiminė Kalnaberžės lietuvius...

O pačiam autoriui, maitintam lietuvės žindyvės šaunuolės Julijos pienu, Kalnaberžė buvo dolce vita pasaulis.

Motina parinko man pirmuosius žaidimų draugus – sodininko sūnų Stasiuką ir kalvio sūnų Mykoliuką. Nieko blogo aš iš jų neišmokau ir tvari mūsų draugystė išliko man brangus prisiminimas. Kiekvieną rytą aš išjodavau su seserim Aleksandra ir mūsų žirgininku. Po to sekdavo dvi valandos pamokų su guvernante ir maudynės tyrame Nevėžyje (Nemuno intake). Dienos metu aš nubėgdavau pas savo draugus. Kartais mes žaisdavom miške ar paupyje. Tos nerūpestingos dienelės truko šešetą metų iki 1914 m. įvykių.
Vienintelė rusiška dėmė tame lietuviškame peizaže buvo žandarų būrys, atvykęs laiduoti vyriausybės šefo saugumo. Jie pasistatydavo palapines viename dvaro kiemų. Kai mano tėvas ir vyresnės seserys išjodavo pajodinėti, jie juos lydėdavo... Vasaros vakarais tie vyrukai, kupini noro džiaugtis gyvenimu, suruošdavo mums atviram ore dainų, šokių, akrobatikos spektaklius. Tai simpatiški vyrai, kuriuos ir mūsų sodiečiai ėmė laikyti savais. Aš įpratau dalyvauti jotynėse ir pasidariau geras raitelis. Petras Stolypinas mėgdavo labiau šnekučiuotis su artojais. Jis atsisėsdavo ant suolelio priešais namus ir pradėdavo gyvą pokalbį.
Bet ministerio pirmininko apsilankymai kalnaberžėje visad būdavo trumpi. Tačiau jis nuolat būdavo liepos 11-ąją ir 24-ąją – šv. Onos dieną (mano mamos ir sesers vardadieniai). Tada būdavo sukviečiami lenkų bajorėliai ir vietiniai dignitoriai vakarienei. Po to – šokiai. Žydų orkestrėlis, atvažiavęs iš gretimo miestuko Kėdainių, darbuodavosi kaip išmanydamas.
Aš labai mažai kada matydavau savo tėvą, išskyrus retus pasivaikščiojimus. Vakarais, kai sugenamos karvės į tvartus, mes eidavom tėvams iš paskos nešini puodukais atsigert ką tik pamelžto pieno. Netgi trumpų savo viešnagių kaime metu Stolypinas dirbdavo valandų valandas savo kabinete.

Visai natūralu autoriui vaizduoti savo tėvą šviesiom spalvom. Du dalykai tame vaizde tačiau kažkaip nelaukti ir abu savaip liečia mūsų istoriją.
Lietuvių enciklopedija (t. 28) aptaria Petro Arkadijevičiaus asmenybę labai glaustai. Esą Stolypinas administruodamas savo dvarus Kalnaberžėje ir kitur iškilo ligi Kauno gubernijos teismo pirmininko. Rusų valdžios buvo paskirtas 1887–1902 m. Kauno gubernijos bajorų maršalka, 1902 m. – Gardino, vėliau – Saratovo prie Volgos gubernatorium.

Žemdirbių dalia, – rašo Arkadijus Stolypinas, – pasidarė ilgainiui nauju Petro Stolypino pašaukimu. Nepaisant caro Aleksandro II įvykdyto baudžiavos panaikinimo, Lietuvoje, lygiai kaip ir rusų imperijoje, žemė išliko valstybės nuosavybe, kurią mir (šeimos galvų taryba) paskirsto kartas nuo karto, paskirdama rėžius savo komunos nariams. Mano tėvas lankydavosi tose komunose. Visur, kur tik aplinkybės palankios, jis skatindavo tą mir pareikšti, kad komuna panaikinama ir kad žemė pasidalinama tarp jos narių kartą ant visados, įgalinant žmones tapti tos žemės savininkais. Taip ėmė kurtis vienkiemiai. Tai savotiškai revoliucinis žygis, nes komuninių žemių dalybos ta norma nėra numatytos įstatymuose. Bet šios iniciatyvos pasisekimas užtikrintas. Tie, kurie pasisakydavo kritiškai arba protestuodavo, palengva aprimdavo.
Kauno apygarda, taip miela mano tėvo širdžiai, yra jam savotiška laboratorija. Joje jis atlieka mažo masto reformą, kurią išplės vieną dieną visoje imperijoje. Tačiau toji apygarda nėra viena iš lengvųjų, nes daugiatautė. Bajorija – daugiausia lenkai, žemdirbių masė – lietuviai, prekybininkai ir laisvųjų profesijų žmonės – žydai. Mano tėvas per visus tuos metus, kol bus Kaune, stengsis stiprinti solidarumo saitus tarp įvairių tautybių. Jis steigė kooperatyvus, rado lėšų viešiesiems darbams – kelių taisymui, amatų mokyklų statybai. Tuos reikalus dar ilgai prisimins žmonės Lietuvoje.

Toliau Arkadijus Stolypinas rašo:

Grįždamas 1921 metais Kalnaberžėn be arklių, be automobilio, buvau priverstas naudotis auto-stop, kad mane kas pavėžėtų į gretimą miestelį. Vienas jaunas žydukas leido man įsiropšt į savo vežėčias. Nuo pat pirmų žodžių aš supratau, kad jis nenutuokia, kas aš toksai. Taip mes riedėjom išmaltu smėlėtu keliuku, išilgai kurio kėpsojo žvyro krūvelės. Mano tėvas buvo nusprendęs padaryti tą kelelį važiuojamu, bet po jo mirties viskas pakibo ore. Rodydamas man tas kaugeles, žydukas mįslingai tarė: „Visa tai – paminklai Stolypinui.“
Toji patirtis Lietuvoj Stolypinui truko dešimt su viršum metų (1890–1902). Mano tėvas prisimins dažnai tą tarpsnį, kai jis išmoko pažint valstiečius ne raštinėse, bet ant gryno lauko.

P.S. (2012-09-11). Kalnaberžės dvarui, galima sakyt, jau amen. Žr. čia, čia (yra ir kitur).