(630) Rastinukai, xxxiii: apie Dambrauską-Jakštą kaip modernistą ir dar apie vieną žmogų, B.Ż.

Pradėkim nuo pradžių: prel. Aleksandrą Dambrauską mes suvokiam vos ne kaip simbolį konservatizmo; dorovingojo aukštojo meno adeptas, visokių modernizmų priešininkas, net Vaižgantą baręs už tai, kad šis gerą žodį ėmęs ir parašęs apie kūrinius, kurie iš principo, Jakšto manymu, negali būt geri (pvz., Salio Šemerio); arba jo garsioji frazė, kad nuogybės esąs meno sifilis [dėl juoko plg. prano morkūno 1928-01-09 parašytą „tavo pakaušy sifilio šašas“: „naktis / ką ji pridarys / aprangė žaltys / naktis // o kurkė kunigai / prašvis laikai / užaugs vaikai / dabar nieko nesuvaikai / ko čia lenda kapai“] etc.
Bet visai neseniai perskaičiau, kad Dambrauskas-Jakštas pats buvęs išvadintas modernistu, – taip, žiūrėt galima iš įvairiausių varpinių, ir vaizdas vis kitoks atsiveria.
Kun. dr. Juozapas Čepėnas yra parašęs pluoštelį atsiminimų apie prel. D-ką (LLTI BR, F1-3276) ir, be kita ko, papasakojęs tokį dalyką:

Dambrauskas nepalankiai žiūrėjo į Indeksą. Jis sakydavo, kad nėr geresnės reklamos, kaip įtraukimas į Indeksą. Kai tik kokią knygą įtraukia į Indeksą, tai tuoj ją visi skaito. Jis parašė beletristinę humoreską, pavadintą „Somnium t[h]eologi“ – „Teologo sapnas“. Teologas sapnuoja, kad nebėra Indekso. Linksmas, šokinėja iš džiaugsmo. Atsibunda – Indeksas tebėra. Ta humoreska buvo išspausdinta užsieny lotyniškai atskira brošiūra. Sužinojo apie tai Roma.
Vysk. Karevičius, pažeisdamas procedūrinę tvarką, A. Dambrauską padarė savo kapitulos prelatu. Kai vysk. Karevičius nuvyko į Romą popiežiui (berods Benediktui XV) prisistatyti, popiežius jo nepriėmė, o priėmė kardinolas, kurs, matyti, lenkų sukurstytas, padarė vyskupui aštrių priekaištų:
– Illum modernistam Dambrauskas fecisti praelatum capitulae Samogitiensis, Olševskem, binae prolis patrem, fecisti praelatum. ...Maculevicium, illum infamem... [Tą modernistą Dambrauską paskyrei Žemaičių kapitulos prelatu, Olševskį, dviejų vaikų tėvą, paskyrei prelatu. ...Maciulevičių, tą besarmatį...]

Dėl prel. Dambrausko. 1906-11-21 laiške Vaižgantui Jakštas rašo:

Juo ilgiau gyvenu, juo labiau man darosi aišku, jog tikra liuosybė yra pamatas visko; be liuosybės negal but jokio tobulinimos žmonijos gyvenime, o ypač be žodžio liuosybės. Ant nelaimės pas mus Bažnyčioje ta žodžio liuosybė pasilieka dabar suspausta daugiau negu XI–XII amžiuose. Kiekviena gyvesnė mintis išreikšta kataliko rašytojo tuojau patenka į Indeksą. Nedovanojo nei tokiai nekalto turinio apysakai, kaip „Il santo“ Fogazzaro[*]. Indeksas tai amžini pančiai, kurie nevieną dorą žmogų nuo Bažnyčios jau atstumė.
Apie tą klausimą aš parašiau lotyniškai satirą, kurią Tamstai skaičiau. Dabar atspausdinau ją užrubežyje ir vieną egzempliorių siunčiu Tamstai ant paminklo. (Athenaeum, t. IX, sąs. 1, 1938, p. 30–31)

* Laiškus spaudai parengusio Juozo Ambrazevičiaus komentaras: Antonio Fogazzaro (1842–1911), italų romanistas, italams buvęs moderniojoj literatūroj tuo, kuo buvo prieš 1850 Manzoni. Rodęs ankstesniuose romanuose „mažąjį mūsų tėvų pasaulį“, paskui „mažąjį mūsų laikų pasaulį“, galiausiai rodo naujosios kartos herojų „Šventąjį“ („Il santo“, kuris skelbia religinių ir bažnytinių reformų idėją. Jos buvo iš dalies palaikytos vad. „modernizmo“ klaidomis, ir veikalas indeksuotas.

Taip, Bažnyčios supratimu, prel. D-kas buvo „modernistas“, ir praėjo 60 metų, kol jo sapnas virto tikrove (Indeksas ofic. nustojo galiojęs 1966).

Dėl Maironio. Maculevicium, illum infamem – Maciulevičių, tą begėdį (galima verst ir: bloga šlove pagarsėjusį), vysk. Karevičius prelatu paskyrė 1911-ais.
Pacitavęs kardinolą lotyniškai, kun. Čepėnas priduria: „Tai padarė lenkų skundai. Žangolavičius Maironiui keršijo.“ Ir dar pacituoja iš 1927-08-22 parašyto ir tik po mirties leisto skelbt Maironio „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų [/ Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų: / Neburnok, kad lig šiolei ten viskas venale [t.y. prekė], / Betgi duota pakampių šmeižtams visa galia.]“ Esą ne veltui potas taip rašęs.
Ėmiau ir pagalvojau: o ką mes žinom apie tą didįjį skundiką, kurio nuomonė pasiekdavo Vatikano ausis?
Čepėnas rašo: Žangolavičius, Vanda Zaborskaitė monografijoj: Žongalavičius; abukart – be vardo. Maironyje pasakodama apie šį asmenį ir jo santykius su prelatu-poetu (p. 280–282), profesorė remiasi pačiu Maironiu ir kan. Kazimiero Prapuolenio Romos (1912–1921 metais buvo neoficialus Lietuvos atstovas Vatikane) užrašais (tie RU, parengti Remigijaus Misiūno, išleisti 2009-ais).
Maironis:

Kun. Žongalavičius tapo mano didžiausias priešas nuo to laiko, kai buvo [Petrapilio katalikų dvasinėje?] akademijoje  iškelta jo kandidatūra į profesorius, o aš turėjau nelaimės tuomet akademijos rektoriui pasakyti, kad mokslo žvilgsniu jisai būtų geras ir gabus profesorius, bet būdo nesugyvenamo žmogus. Jo kandidatūra tuomet atpuolė. To man kun. Žongalavičius niekados negalėjo dovanoti. Kad bent atviru keliu man būtų keršijęs. Bet jisai iš pasalų, pakampiais bjauriausiai šmeižė, prasimanydamas nebūtų daiktų, mano kai kuriuos eilėraščius savotiškai išvertęs ir iškraipęs, siųsdavo Romai. (cit. iš: Maironis, 1987, p. 281)

Prapuolenio Romos užrašų atitinkamų vietų necituosiu; skaitant susidaro įspūdis, kad tik jis vienas pasauly teisus ir žino ką ir kaip reikia daryti; kiti – lenkberniai, žydberniai, masonai, degeneratai arba pederastai. Ir jo „liudijimai“ iš principo nuogirdom grįsti.

Tas Maironio „didžiausias priešas“ – Bronisławas Żongołłowiczius, gimęs 1870 Dotnuvoj, miręs 1944 Vilniuj, palaidotas Rasose. Įvairių knygų ir brošiūrų, be kita ko, prirašęs.
Nesiplėsdamas noriu užfiksuot vieną dalyką: 2004-ais buvo išleisti jo Dzienniki, 1930–1936, parengti Dorotos Zamojskos. Panašu, kad B.Ż. buvo iš prigimties tikras paskalų medžioklis; tai liudija kad ir ši citata (iš čia):

Niedostępne ogółowi obrazy życia osobistego uczonych odnotował dla potomnych w „Dziennikach 1930−1936” zgorzkniały ks. Bronisław Żongołłowicz, ówcześnie podsekretarz stanu w Ministerstwie WRiOP. Jako profesor USB [= Stepono Batoro universiteto] dobrze znał środowisko wileńskie. Odnotował – co opublikowano – iż Kazimierz Moszyński, „46 letni »mistrz«, porwał nieletnią dziewczynę w Krakowie” do Wilna, gdzie szukała ich policja. Edmund Lelesz z kolei „skojarzył się z asystentką. Żona w Paryżu się otruła”. Juliusz Kłos, dziekan, od narzeczonego sekretarki wydziału „dostał był publicznie w twarz, nie reagował... W Wilnie krążył dowcip: na 2-złotówce jest panna i dwa kłosy, na Wydziale Sztuki jeden Kłos – żadnej panny”. Wacław Komarnicki „żył z dwiema siostrami”, a Eugeniusz Waśkowski „przywiózł z Rosji »damę«. Nazywał ją żoną, brał dodatek... Kwestura zażądała metryki ślubu. Nie było”. Mieczysław Limanowski „odebrał od dziewki ulicznej syfilis, zaraził żonę... Żyje nadal w domu z uliczną dziewką”. Inny z profesorów, Stefan Kempisty, którego żona zdradzała „z jakimś generałem... pojedynku nie przyjmował, żądał »odszkodowania«”. Cezaria Ehrenkreutzowa „romansowała wysoko – z Ministrem... opuściła męża, zmieniła wyznanie, wyszła za Janusza Jędrzejewicza, dostała katedrę w Warszawie”. Z kolei Eugeniusz Sieńkowski, ożeniony „z 28-letnią dziewczyną 68-letni starzec, rozwiódł się z żoną i musiał dać jej alimenty”. Jednak dziewczyna „po 6 miesiącach uciekła z kochankiem. Staremu wytoczyła proces o alimenty, wygrała”. Kazimierz Jantzen, „postępowy paralityk, o wyszłych na łeb oczach, utykający, o sparaliżowanej prawej ręce, znalazł sobie b. młodą asystentkę, publicznie się z nią afiszuje, prywatnie – żyje”. Juliusz Rudnicki „skojarzył się był z zamężną sekretarką dziekanatu Wronkówną, córką stróża. Zamykał się z nią podczas urzędowania w dziekanacie. Żona obiła ich naprzód na ulicy koło Ostrej Bramy, następnie w dziekanacie”. Po tym wszystkim Rudnicki „skojarzył się z młodą asystentką – obecnie po ulicach chodzą oboje i wiozą wózek z dzieckiem”. Ks. prof. Bolesław Wilanowski „porzucił sutannę, zaopatrzył się w dziewkę, z którą żyje od lat kilku, jako »tradycyjną« gospodynią”. Jan Szmurło natomiast „spłodził dziecko z kobietą zamężną, wprowadził ją do domu, zmienił wyznanie i ożenił się”. Ks. prof. Stanisław Domińczak „przybył do Wilna z »bratową« i »bratankiem«. Okazało się niebawem, że... sam spłodził »bratanka«”. O tempora! O mores!

Gal nevertėtų visko aiškint vien tautiniu pagrindu („Pasižymėjo nusiteikimu prieš lietuvius visur, kur su jais susidūrė“, LE, t. XXXV, p. 418)? Blogybės ir nuodėmės jam, regis, vaidenos visur; ne atsitiktinumas, kad, kaip polityk w sutannie, buvo didelis sanacijos šalininkas ir wiceministr wyznań religijnych i oświecenia publicznego.
Dorotos Zamojskos įvade turėtų būt užfiksuota, ar išlikę daugiau B.Ż dienoraščių (tarkim, Kauno laikotarpio). Jei taip, jie būtinai perskaitytini, norint iš pirminio šaltinio pažint tą Maironio „didįjį priešą“. (Kiek dar žmonių jį šitaip vadino?)