(1046) Paradonelaitiana: Shakespeare of Lithuania

Kad Donelaitis gretintas su Homeru – gerai žinomas dalykas; Maironis 1895-ais, kaip ir pirmieji Pavasario balsai, išleistoj poemoj Terp skausmu į garbę tatai padarė Jono Vilaičio žodžiais:

     Prie sauvaro karszto apszilo krutinēs,
Ir valandos besznekant bēgo.
Valandrodis muszti pradējo devynes;
Ir akys ilgējosi miego.

                    *
     „Sesutē! szendieną manę pavadůk!
Atsiliepē Jůzas ant galo;
Paimk Důnelaitį ir mums paskandůk,
Kad kas neužmigtu prie stalo.

     „Man tinka tas prusas-poeta garsingas,
Kurs Lietuvą buriszkai gyrē;
Tai tikras Omieras, nors kartais jůkingas;
Jis burą giliausei isztyrē.

     „Kad jojo klausais, lyg par sapną matai
Praējusio amžiaus lietuvį.
Bēt kur pats poēta? ar buvo tikrai?. . .
Girdì tik jo margą liežuvį“ —

                    *
     — „Bēt rasit gegzametras teip nesiseks?
Ir teip Důnelaiczio gana.
Geriaus Anykszcziu gal Szilelio užteks;
Gražesnē juk czia ir kalbà.

     „Ar sveczias gal lenkiszkai ką paskaitys?
Lietuvei teip turi mažai!
Ar gal apie Schillerį ką apsakys?
Teip Jůzas kelì jį augsztai.“ —

     — „Gana bus sziai dienai! matuszē prabilo;
Dar kàs  gal prie stalo užmigs. [...]“
(Terp skausmu į Garbę, Tilžė, 1895, p. 68–69)

O kad Donelaitis pavadintas Lietuvos Šekspyru[*] – tikrai mažiau žinoma. Nuorodą radau Remigijaus Misiūno straipsny „Šis tas apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą JAV 1919 metais (Literatūra ir menas, 2005-02-18, p. 2 ir 4; apie tai yra ir RM knygoj Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pabaigoje – 1922 m., 2004). Konkretybių paieškojau, kiek galima už dyka, newspapers.com.
1919-ų kovą Paryžiuj Augustinas Voldemaras sutarė su Carlu Byoiru, gerai išmanančiu public relations, kad tas imsis rengt kampaniją, kurios tikslas – populiarint Lietuvą Jungtinėse Valstijose ir siekt valstybės pripažinimo; buvo suburtas komitetas, kuriam vadovavo Edwardas Bernaysas; iš pačių lietuvių (kaip reikalingų tokiam tikslui tekstų rengėjų) naudos beveik nebuvo, teko pasitelkt amerikiečius; vienas jų – Konradas Bercovici, be kita ko, išgyręs amerikiečiams ir Donelaitį. Tas tekstelis, pavadintas „Shakespeare of Lithuania“ – pagrindinė žinia: didis XVIII amžiaus lietuvių dainius, a poet of Shakesperian dimensions, žinomas vokiečiams Goethei, Heinei ir Herderiui, has been suddenly revealed as a figure to be added to the five great poets of the world, – kiek pavyko išsiaiškint, buvo paskelbtas Pittston Gazette (1919-05-17, p. 7), Gastonia Gazette (1919-05-19, p. 8), Pittsburg Post-Gazette (1919-05-25, p. 17), kitu pavadinimu – „Great Poet Little Known“ dar keliuose JAV laikraščiuos.
— Gretint Donelaitį ir Homerą yra pagrindas – rašė hegzametru; Benas Jonsonas Šekspyrą lygino su Aischilu, Euripidu ir Sofokliu turėdamas pagrindą – dramaturgai; o kokiu pagrindu galima siet Donelaitį su Šekspyru? Vargu ar pakanka, kad ir Šekspyras parašė porą poemų (Venus and Adonis ir The Rape of Lucrece) – mažai kas net žino tokias esant. Turint omeny, kad Berkovicio tekstelis rašytas pirmiausia norint atkreipt dėmesį, tiesiog pasirinktas garsiausio anglakalbiam pasauly rašytojo vardas – nesvarbu gretinimo pagrindo tvirtumas, svarbu padaryt įspūdį?
Bet gal vis dėlto kas nors bendro yra? Kas anglam Šekspyras, tas lietuviam Donelaitis? Reikšmingumo pagrindas. 1813-ais rašytą etiudą Goethe pavadino „Shakespeare und keine Ende!“; gal ir Donelaičiui nėr pabaigos?
------------------------------------------------
[* Prisiminęs Henriką Radauską užrašiau Šekspyras, o ne Shakespeare’as; jis taip rašė, nors kitų nelietuvių asmenvardžius – kaip dera pagal vakarietišką tradiciją; gal išties Šekspyras vertas tokios pat išimties kaip Paryžius?]

(855) Kultūros istorijos trupiniai: apie tekstą iš esperantiškos užparaštės, Michaliną Kuzmickaitę-Banaitienę ir kt.

Prae scriptum. Baigės tinklaraštininkų savireklamos savaitė. Nedalyvavau. Nes niekaip nesugalvojau bent apyrimtės priežasties, kodėl reiktų. Labai tiksliai pastebėjo Pseudohistorian, nepastebėjęs, kad —vg— internetinė buveinė sulauktų daug dėmesio. Taip ir yr. Ir viskas gerai. Spėju, yra 20, o gal net daugiau žmonių (bent vienas, matyt, ir iš RS Valdybos), kurie kartkartėm paskaito, ką čia užfiksuoju, ir to gana. Ne puolančių prie naujo įrašų kiekis svarbu; daug svarbiau (ir maloniau), kai pastebi, kad kas nors kaip naujieną ar įdomybę atranda tai, ką užfiksavau prieš keletą metų, arba ima ir patikslina tai, ko pačiam nepavyko iškapstyti. Taip, tuštybė, bet jei būtų visiškai dzin, tai juk neprisiverstum rašyt, tuolab niekam nieko nepažadėjęs.
--------------------------------------------------------
2010-ais buvau įpuolęs į pirmą – vėl leidus lotyniškus rašmenis – Rusijos imperijos teritorijoj ėmusį eit periodinį leidinį – savaitinį Lietuvių laikraštį. Užfiksavau, be kita ko, ir ten aptiktus du Adomo Jakšto sakinius: „Išeinąs Anglijoje laikraštis «The Esperantist» pirmame šių metų numeryje pradėjo spauzdinti apysakėle, iš Lietuvos gyvenimo. Apysakėlė parašyta originališkai p. J.O. Elleder’io terptautiškaj’ kalbaj’ (Esperanto).“ (1905-01-20/02-02, nr. 6/7, p. 79) Tada teatkapsčiau autoriaus asmenvardį – Osip Ivanovicx Elleder; o jo apysakėlė taip ir liko skendėt tamsoj, net kreipinys į esperantininkus nepadėjo.
Bet užvakar iš ryto prie įrašo apie Vladą Eidukevičių atsirado Valdo Banaičio (iš profesijos psichiatro, iš prigimties – kultūrininko) dvidalis komentaras, kurį perkeliu šičion, nes tai daugiau negu komentaras (porą nuosiuntų pakišau aš):

Norėjau atsiliepti apie Aleksandro Dambrausko minėtą apysakėlę 1905 žurnale „The Esperantist“, kurios Jums 2010-07-23 nepavyko rasti (aš ją atsitiktinai užtikau šiemet Gutenbergo projekte, o ieškodamas autoriaus pataikiau į Jūsų blogą). Jau sužinojau, kad Osip Ivanovič Elleder iš Kijevo, geležinkelietis, yra jo 1903 metų nuotrauka su esperantiška dedikacija savo korespondentams prieš kelionę Prancūzijon, o apysakėlę rašė pagal prisiminimus tiesiant Lietuvoje liniją pro Šeštokus (stotis pradėjo veikti 1898). Radau jį 1910 Slovėnijoje (tada Austrovengrijoje) geležinkelio statybos darbų vykdytoju. Apsakymas rašytas galiojant cariniams spaudos draudimams, kurie ištiko ne tik lietuvių kalbą, bet dar keturias – ukrainų dar Petro I laikais (nuo 1720, paskui ir pravoslavų sinodo 1762), gudų nuo 1839, latgalių kartu su lietuvių, bei nuo 1895 – ir esperanto, gimusiai vos 1887. Lietuvių kalba nukentėjo mažiausiai. Jeigu prisimenate Eduardo Beltovo „Knižnoje Obozrenije“ 1989 publikaciją (vertimą išspausdino „Vakarinės Naujienos“) apie Stalino laikų literatų represijas, lietuvių represuota 10, gudų 120, latvių 59. Gal todėl nė vienas mano straipsnio apie lingvocidą variantas jau 10 metų nepraeina į LR spaudą?
     12 puslapių apsakymas „Kiam ekfloradas rezedoj“ (Kada vėl pražysta razetos) su paantrašte „vaizdelis iš rusų Lietuvos“ buvo spausdinamas Londone per 3 numerius (sausio–vasario–kovo) apie išprotėjusią merginą, kuri nuo ankstyvo pavasario iki rudens (žiemai būdavo brolio uždaroma) apsigyvendavo miške, klajojo Šešupės krantais, kur saulei leidžiantis liūdnai giedodavo sėdėdama ant akmEnio apie gromatėlę, baltą dobilėlį (galimai paimtą į rekrūtus). Autorius cituoja lietuviškai, paaiškina išnašose dar ir kaimiečių atsiliepimus apie šią Lorelei, giria kalbos melodiją ir nuostabius Šešupės krantus. Per pavasario liūtį mergina nuslydo ir nuskendo patvinusioje Šešupėje kartu su bandžiusiu ją išgelbėti autoriaus draugu, kurį jis vis prisimena razetoms pražydus.
     Aiškintis apysakos vietas padėjo studentavimo laikų draugas iš Kauno, iki šiol žygeivis Juozas, kurio nemačiau 50 metų. Pernai sutikau, o šiemet teiravausi apie Šešupės ištakas – pasirodo, jis stovėjo ant jos, vos sprindžio pločio, netoli Šiurpylių piliakalnio anapus Lietuvos sienos, ir buvojo prie to geležinkelio. Dabar prašo manęs išversti tą tekstą Seinų krašto žurnalui „Aušra“. Seinuose reziduoja ir Kšyštofo Čyževskio centras/fondas „Pogranicze“, apie kurį prieš 20 metų keliskart publikavau „Šiaurės Atėnuose“.
     Seinuosna 1908 su Aleksandro Dambrausko rekomendacija stoti seminarijon pėsčias iš Ukmergės atėjo Stasys Tijūnaitis, likęs dirbti spaustuvėje ir 1912 ten išleidęs savo parašytą esperanto vadovėlį. Jo prieš Antrąji karą vaikams leisto žurnalėlio „Kregždutė“ lapą su antra esperanto pamoka – pasakėle apie katiną ir žvirblį 1956 radau Jurbarke senelio palėpėje, ir to užteko, kad perprasčiau genialaus vaiko atspėtą išvirkščią kalbos mechanizmą, įvaldomą lengviau negu automobilį varinėti sur la kampo for de l' mondo, antaŭ nokto de somero (ant lauko toli nuo pasaulio, prieš vasaros naktį – pagal vieną iš pirmųjų eilėraščių, sukurtų dar prieš kalbai pasirodant). 1959 įstojęs į Kauno medicinos institutą paskaitas konspektuodavau esperantiškai – trumpiau ir aiškiau nei lietuviškai.
     O dainą „Sėdžiu ant akmEnio, ant tokiO kietumo“ girdėjau iš mamos, Michalinos Kuzmickaitės, kai ji pasakodavo apie gyvenimą tarpukaryje iki karo buvusiame Pliaterių palivarke prie Dusetų – jos teta dainuodavo. Michalina studijavo Kauno meno mokykloje, pažinojo jau garsų Eidukevičių, buvo jo kviečiama vykti Italijon 1940, bet nesutiko nežinodama, kur teks gyventi, o jam tai buvo visai nesvarbu, nors ir po valtimi. Gal to pasakojimo įkvėptas aš 1961 iš vasaros stipendijos pirkęs dviratį su 2 rubliais kišenėje per mėnesį neperspėdamas apkeliavau esperantininkus iki Leningrado ir atgal per Pskovą (2400 km). Molėtuose, Baltijos esperanto stovykloje BET-3 susitikau su kai kuriais estafetėje aplankytais latviais ir estais. Šiemet lietuviams eilė organizuoti BET-51, kuri vyks Birštone. Memorialo Eidukevičiui kaip ir Mačerniui tikrai reikia. Du žymūs tarpukario Lietuvos ir esperanto veikėjai liko užmiršti – Mačernio dėdė Juozas prašapo Argentinoje, nors dėstė Buenos Airių Ignaco Lojolos universitete, o Pulgis Andriušis visai nežinomas Utenoje, kur prieš 3 metus vyko tradicinė BET-48. Vienišius Mačernio dėdė 1974 prašapo Argentinoje, ir 2014 Visuotiniame esperantininkų kongrese UK-99 Buenos Airėse Lietuvos atstovai jo pėdsakų neieškojo. Adelaidėje, kur Pulgis Andriušis mirė 1970, 1997 vyko UK-82. 10 Lietuvos atstovų neieškojo ir nesusitiko su jo vaikais Australijoje. Bet kai „didvyrių žemėje“ nei gyvenimo, nei žūties vieta nepažymėta...

— Ačiū, p. Valdai. Bet jei būtų viskas surasta, sutvarkyta etc., taigi nebeliktų ateities planų. Paminėjot Pulgį Andriušį; ne uteniškiui Remigijui Misiūnui pasirodė, kad verta primint jį kaip kelionių apybraižininką, ir jau išleistos trys knygos, dar ir feljetonų rinkinys išėjo; gal kas kada ims ir primins apie jį kaip apie esperantininką – juk gali taip atsitikt? Viltys ne toks jau blogas dalykas.

(42) Tarp kitko: spėjimas, i

Gaut Nacionalinę kultūros ir meno premiją šįmet pretenduoja:

Almantas Grikevičius
Povilas ir Dalia Lidija Mataičiai
Laimonas Tapinas
Jonas Rimgaudas Jurašas
Romualdas Rakauskas
Vladas Urbanavičius
Marija Matušakaitė
Giedrius Kuprevičius
Vytautas Landsbergis
Ramutė Skučaitė
Henrikas Algis Čigriejus
Rolandas Kazlas
Eugenijus Viktoras Miliūnas
Žilvinas Kempinas

Ryt, 12-11, antrą popiet bus paskelbti šeši, jau laureatai. Juokingi tokie spėjimai, bet kodėl nepabandžius? Dėl įdomumo. Taigi: Tapinas, Jurašas, Rakauskas, Matušakaitė, Skučaitė (didžiausios simpatijos) ir Kazlas (bent vienas, dar nespėjęs nepražilt).

P.S. Kultūros ministerijos svetainėj kabo klausimas:

Koks turėtų būti skulptūrų („Puskalnis“, „Dviaukštis“, „Krantinės arka“) palei Nerį likimas? — Palikti ten[,] kur yra / Išmontuoti ir utilizuoti / Parduoti aukcione

Nors vargu ar tai ką nors lems, pareiškiau savo nuomonę: palikti ten, kur yra (kai žiūrėjau, tebuvo balsavę 8 žmonės). Bet Urbanavičiui vis tiek premijos neskirs – per daug drąsos reiktų.

P.P.S. (12-11) Nuo pat 14.00 laukiu, kaip koks Sargis grįžtančio šeimininko, kol Kultūros ministerijos svetainėj išdygs pranešimas, kam paskirtos nacionalinės premijos. Pagalvojau: pranešimas parengtas, tai spaudos konferencijai artėjant į pabaigą ims ir įmes svetainėn. Juokingas tu padaras, —vg—! Pradėdamas žaidimą sakei sau: dėl įdomumo, o dabar? Manija!
Nesulaukiau. Išgirdau per Žinių radiją 14.43, paskui lrt.lt radau paskelbta 14.30 kaip ELTA-os inf.
Ką gi, penkis iš šešių atspėjau. Nemaniau, kad dviem režisieriams (spėtam Jurašui ir paliktam ramybėj Almantui Grikevičiui, nors vienas teatro, o kitas kino) duos. Be to, buvau užmiršęs, kad dabar viena premija skiriama už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus. Tapiną sąrašan įtraukiau negražiai manydamas, kad ir šįkart lems priežastys, apie kurias viešai vengiama kalbėt.
Oficialusis verdiktas:

Skelbiama, kad režisierius A. Grikevičius premijos nusipelnė už viso gyvenimo nuopelnus, režisierius J. R. Jurašas – už modernios teatro kalbos kūrimą, legendos sugrąžinimą į šiandieninę Lietuvą, fotografas R. Rakauskas – už fotografijos meno poetinį įtaigumą, menotyrininkė M. Matušakaitė – už autentiškas senosios Lietuvos dailės atodangas, rašytoja R. Skučaitė – už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą, aktorius Rolandas Kazlas – už tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, už kūrybinį principingumą.

Digresija. Šiame įraše susitiko premijos ir kūrinys iš metalo (turiu galvoj Urbanavičių), ir prisiminiau Sully Prudhomme’ą – poetą ir eseistą, 1901-ais gavusį pirmąją Nobelio literatūros premiją, nors buvo manoma, kad ji atiteks Levui Tolstojui.
Dabar ir prancūzai tikriausiai jo kaip rašytojo praktiškai nežino, tik literatūros istorikai kaip parnasietį pamini ar antologijų sudarytojai prisimena, tarkim, jo filosofines poemas skambiais pavadinimais: Les Destins (Likimai, 1872), La Justice (Teisingumas, 1878), Le Bonheur (Laimė, 1888), vieną kitą eilėraštį parenka.
O va kad jis buvo vienas iš tų, kurie protestavo prieš la tour Eiffel statybą, manau, yra daugiau žinančių. Tuolab kad 1887-ais „Lettre de protestation des artistes“ pasirašė tikrai garbi kompanija.

Various pamphlets and articles were published throughout the year of 1886, then on February 14 1887, with the construction work barely begun, there appeared the Artists’ Protest. The “Protest against the Tower of Monsieur Eiffel”, published in the newspaper Le Temps, is addressed to the World’s Fair’s director of works, Monsieur Alphand. It is signed by several big names from the world of literature and the arts: Charles Gounod, Guy de Maupassant, Alexandre Dumas junior, François Coppée, Leconte de Lisle, Sully Prudhomme, William Bouguereau, Ernest Meissonier, Victorien Sardou, Charles Garnier and others to whom posterity has been less kind. Other satirists pushed the violent diatribe even further, hurling insults like “this truly tragic street lamp” (Léon Bloy), “this belfry skeleton” (Paul Verlaine), “this mast of iron gymnasium apparatus, incomplete, confused and deformed” (François Coppée), “this high and skinny pyramid of iron ladders, this giant ungainly skeleton upon a base that looks built to carry a colossal monument of Cyclops, but which just peters out into a ridiculous thin shape like a factory chimney” (Maupassant), “a half-built factory pipe, a carcass waiting to be fleshed out with freestone or brick, a funnel-shaped grill, a hole-riddled suppository” (Joris-Karl Huysmans). Once the Tower was finished the criticism burnt itself out in the presence of the completed masterpiece, and in the light of the enormous popular success with which it was greeted. It received two million visitors during the World’s Fair of 1889. (ten yra ištraukų ir iš to Protesto laiško, ir Gustave’o Eiffelio interviu).

Ne, negretinu Eifelio bokšto ir „Krantinės arkos“ (kas sieja? – abu stovi gerai matomoj vietoj ir yra geležiniai), nors su tais pasipiktinimais kultūros istorijoj yra įdomių dalykų buvę. O ta Paryžiaus pasaulinė paroda mums labai reikšminga – pirmąkart ten ir mes eksponavomės; aišku, bokštu buvo domimasi labiau negu lietuviais, bet negi ko kito galima tikėtis? (Remigijus Misiūnas visą šį reikalą gan detaliai yra sulasiojęs knygoj Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais, 2006.)