(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-04-01

(738) Užparaštė, cvii: apie „Lietuvaitės maldą“

Įrašo apie Adomo Jakšto „Lietuvos piliečio“ genezę pabaigoj užsiminiau, kad eilėraštis tik berniukus turint omeny kurtas. – O kas buvo tokio patriotiško mergaitėms?

Svarstydamas, ką galėčiau pasakyt Vaškuos, ilgiau buvau stabtelėjęs prie pokalbio su Vanda Zaborskaite „Nuo vaikystės knygų – į gyvenimą su knyga“ (gal prasminga būtų bibliotekoj įrengt knygų lentynėlę, kuri vadintųs „Prof. V.Z. vaikystėje skaitytos knygos“?).
Ir štai už ko užkliuvau:
Stengiuosi prisiminti anksčiausius knygų įspūdžius. Prieš akis iškyla paveiksluotas „Batuotas katinas“ [...] Atsimenu ir neišvaizdžią poezijos antologiją „Cit, paklausykit!“ Iš jos paskui mamą kartojau: „Žinau aš, ne kartą man sakė mamaitė, / Kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė...“ [...]. (Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 597)
Susiradau tą antologiją: Cit, paklausykit!: Parinktosios lietuvių poėtų eilės (parankiojo Liudas Gira, 2-as leidimas išėjo 1920-ais). Skyriuj „Mergaitėms deklamuoti“ yra ir tas eilėraštis, kurio pradžia profesorės atminty išliko visą gyvenimą:
Lietuvaitės malda
Mergaitės deklamacija

Aš žinau, man sakė
Ne sykį mamaitė,
Jog čia mūsų žemė,
Jog aš lietuvaitė.

Iš širdies aš myliu
Lietuvninkų šalį;
Jų kalbà išmokau
Garbint Visagalį.

Mane užaugino
Lietuvos laukeliai
Ir dainų išmokė
Jos raibi paukšteliai.

Į mane čia veizi
Iš dangaus aukštybių
Mūsų apgynėjas,
Viešpats Dievs galybių.

Ir dori seneliai,
Viengenčius atminę,
Ten pas Pramžių meldžias
Už mano tėvynę.

Ir šį mano balsą,
Lietuvaitės maldą,
Te išklauso Viešpats,
Kursai visa valdo!

Iš širdies man veržias
Žodžiai kuo karščiausi:
Duok šviesos ir laisvės
Tėviškei, Aukščiausi! 
Autorius – kun. Mikalojus Šeižys (1874–1950), pasirinkęs Dagilėlio slapyvardį („... nėsu lakštingalėlis / Iš Dievo malonės, / Bet tik mažas dagilėlis, / Gimęs jūsų šone“). Išties, ne per stipriausią poetinį talentą kunigas turėjo, bet štai „Lietuvaitės malda“ (sukurta ne vėliau kaip 1909-ais) buvo tikrai populiari; pvz., įdėta į Zigmo Kuzmickio parengtus Lietuvių skaitymus vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms (žiūrėjau 2-ą leidimą, 1934).

2 komentarai:

  1. Mokytojos ir šiokios tokios rašytojos (kūryba tik spaudoje, knygų neišleido) Aleksandros Šilgalytės atsiminimuose „Plačiame gyvenimo vieškely“ (2013; parašyti seniai, autorė 1997 m. mirusi) radau tokį paliudijimą:

    ...ir po 50 metų su jaudinančiomis ašaromis jie [buvę mokiniai] dėkoja už nepamirštamus žodžius, už perteiktus vaizdus aiškinant Baranausko „Anykščių šilelį“ ar Jakšto eilėraštį „Aš lietuvaitė“, ar kt.

    Gal ir Jakštas „moterišką“ variantą buvo parašęs? Bet greičiausiai susipainiojo mokytojos atminty du eilėraščiai ir du autoriai...


    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Greičiausiai vis dėlto mokytojos atminty kito autoriaus slapyvardis prilipo prie Dagilėlio eilėraščio; jei būt Jakštas tokį parašęs (ir dar mokyklose aptariamą), tikrai būtų įdėjęs į kurią nors savo knygą, o iš ten Jonas Šlekys jį būt perkėlęs rinktinėn.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)