(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-05-22

(1084) Maironiana: Pakštas Jakštas, Lamokas Labokas

ra dar kas veikt maironininkam. —
Ne per seniai užsiminiau girdėjęs, kad rengiamasi leist akademinius Maironio raštus. Vienas rengėjų, Manfredas Ž., praeitą penktadienį buvo užėjęs bibliotekon ir tarp kitko klustelėjo: gal kartais žinai, kas per Lamokas minimas Mūsų varguos? Teradęs Lamokų kaimą, kurs prie Vabalninko. — Galima pamėgint išsiaiškint.
Poemos, turinčios paantraštę „Kely į nepriklausybę“, ketvirtojoj giesmėj išdygsta tas Lamokas. Paleista pirmoji Rusijos valstybės dūma, rengiamasi rinkimams į antrąja, taigi laikas – 1906-ų ruduo, gal greičiau 1906/7-ų žiema.
     Lietuviai – vyrai nekaršti,
Ne taip, kaip lenkai ar kiti;
Tačiau ir tie sujudo veikę;
O kas dėl partijų, srovių,
Tai pasirodė, jogei jų
Daugiau mes turim, negu reikia.
     Nusistovėję kunigai
Jau rodos santaikos draugai,
Ir tie karščiavos susirinkę:
Lamokas, Jakštas, daug kitų
Prie kompromisų nelemtų
Griežtai apsiskelbė, nelinkę.
     Lamokas, Belgus ir kitus
Aplankęs užsienio kraštus,
Fereinus vokiečių pažinęs,
Įrodė pamatais giliais,
Kad su pirmeiviais atkakliais
Ten kaujas srovės religinės.
     Nes kur tik tie nagus įleis,
Bežiūrint, bedievystę skleis,
Net suvartotojų draugijoj!
Todėl tai tikinčių kraštuos,
Ar jie tau pirks ką, ar parduos,
Visur jų katalikai bijo.
     Ant to net Jakštas gan staigus,
Šikštai kramtydamas nagus,
Pakėlė galvą... bet tylėjo!
Tik kraipė lupą prašmatniai,
Mat jo europiški dėsniai
Į klausimą plačiau žiūrėjo.
     Jisai, kaip kritikas garsus
Ir kaip philologas drąsus,
Visur reformų reikalavo;
Tačiau pirmeiviškos rūgšties
Nemėgo iš gilios širdies
Ir ją su tulžia kritikavo.
(Raštai, t. II, 1926, p. 223–224)
(Kad būtų smagiau, dar ir coll. Augustiną V. įpainiojau.) Pradžioj pakaitaliojom balses: Lomokas, Lomakas, Lamukas – nieko. Kryptis paaiškėjo palyginus Raštuos esantį tekstą su pirmuoju poemos leidimu (1920). Jakštas (prel. Aleksandras Dambrauskas, pasirašinėjęs kaip Adomas Jakštas) ten – Pakštas. Vadinas, prototipus Maironis slėpdavo keisdamas ne balses, o priebalses? Ir pirmas šūvis – Lamokas ← Labokas – buvo taiklus. Beveik neabejotina, kad poemoj minimas kan. Jonas Juozapas Labokas (*1856 Pažvelsy, †1921 Vilniuj, palaidotas Rasose, kapas šalia dr. Basanavičiaus), kalbamu laiku buvęs Šv. Onos klebonu Vilniuj. Knygnešys, teologijos mgr., Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas, klebonavęs įv. parapijose, pasakęs keletą garsių pamokslų lietuviškai ir už tai vyresnybės kuriam laikui buvęs pastumtas toliau nuo Lietuvos, be kitų kalbų, mokėjęs prancūziškai ir vokiškai.
Apie kan. Laboką išsamiai yra rašęs Kazys Misius (žr. Endriejavas, 2010, p. 1079–1086); apie Šv. Onos bažnyčios restauraciją, vykusią kaip tik jam vadovaujant, dar patikslindama ir biografijos faktų, – Rūta Janonienė (žr. Acta academiae artium Vilnensis, kn. 60, 2011, p. 203–218).
P.S. Gegužės 7-ą Vileišių rūmų kieme buvo viešai skaitoma Maironio Jaunoji Lietuva (tik įpusėta). Besiklausant šmėkštelėjo mintis, kad akcentologija kartkartėm būna stipresnė už šimtmečio senumo prozodiją, ir ne tik moksleiviai imdavo ir sukirčiuodavo kai kuriuos žodžius taip, kaip dabar reikia, o ne kaip ritmas diktuoja. — Šitie Klasikos skaitymai – jau vienuolikti. Įspūdis, kad skaitovų buvo daugiau negu šiaip tik atėjusių pasiklausyt. Gal ką kita reiktų sugalvot? Bet ką naujo, kad ir prasminga būtų, ir žmonių pritrauktų, sugalvosi?

2 komentarai:

  1. Skaitymai šiaip labai teisingi ir protingi. Gal tik paviešinimo ir paraginimo platesnio reiktų, manau, kad daugelio potencialių klausytojų žinia nepasiekia. Pats labai norėjau dalyvaut, deja, tądien nespėjau Vilniun

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl tų potencialių klausytojų: gal ir nepasiekia, o gal ir pasiekia, bet tų renginių tądien juk ne vienas vyksta, ir žmonės išsibarsto.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)