Poeto Vytauto Mačernio tėviškėje

Aldona Kudžmaitė

epailstantis „gazikas“ plentu mane veža ir veža Šarnelės link. Ylakiai. Jau ir Varduvos upelį privažiavom. Kalvelėse bei pakelėse išsidėsčiusios mūrinės ir medinės koplytėlės, iš tolo baltuojanti bažnyčia sako, kad jau privažiavome garsiąją Žemaičių Kalvariją, dabar Varduvos miesteliu „perkrikštytą“.
Tiltas per Varduvos upelį. Juo 1944 m. spalio 7 d. rytą paskutinį kartą pervažiavo Vytautas Mačernis. Netoli jo tarp kelių namų įsiterpusi aikštė – čia apsistojusį jauną poetą palietė minosvaidžio skeveldra. Į kairįjį smilkinį pataikė. Čia nuvyto Vytauto jaunystė, taip ir neišsakiusi visų savo kančių ir troškimų, lūkesčių, svajonių.
Varduvos miestelio gyventojo Jurkaus namai. Į šitą kiemą to paties minosvaidžio sužeistas arklys atvežė mirtinai sužalotą poetą. Į geriausiojo Vytauto draugo Pauliaus kiemą. Bet juos skyrė tik dviejų trijų kilometrų tarpas. Jie niekada vienas kito nebematė.O kur Šarnelė? Kur tas kalnelis, kur tas smėlio kauburėlis, po kuriuo ilsisi Vytautas?
Užeinu į knygyną, kuriame pusamžis vyriškis pardavinėja moksleiviams knygas.
– Gal turite Mačernio „Žmogaus apnuogintą širdį“? – klausiu.
– Ką jūs! Šitą knygą per vieną dieną išpirko, – paaiškina.
Paprašiau, kad paaiškintų, kaip pasiekti Šarnelę. Knygyno vedėjas šarneliškis. Su poetu buvo geras pažįstamas.
– Pervažiavę tiltą sukite į kairę. Už penkių šešių kilometrų bus didelis kryžius. Pro jį sukit kairėn į pačią pamiškę, – braižo popieriuje planą.
Ir vėl važiuojame, per krūmus, per arimus. Mano vairuotojas jau pyksta: skersai arimo įsispraudę ratai toliau riedėti nebenori. Pagaliau ir pamiškėje dunksanti sodyba. Iš molio plūktas tvartas, daržinėlė. Už jos keleta eglių, uosių. Toliau šakotos senos obelys. Viena vienintelė išlikusi liepa. Prie jos namas, tikriau, tik vienas po karo negandų išlikęs kambarys, kuriame gyveno ir kūrė poetas. Po karo mat poeto motiną ir brolius išvežė į Sibirą. Tuo pasinaudodami, kaimynai ir kiti taip išdraskė ūkinius trobesius ir gyvenamąjį namą, kad iš jo beliko tik vienas kambarys ir virtuvė.

Elžbieta Mačernienė, 1971-06-12
(Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka)

Vakaras. Praveriu namo duris. Prieš mane suvargusi senutė šluosto nuo virtuvės dūmų ašarotas akis. Tai poeto motina Elžbieta Mačernienė. Pradžioje su manim kalba nenoriai, bet kai suminėjau keletą ją lankiusių žmonių pavardžių, kai perdaviau jų linkėjimus, senutė pasikeitė. Ji labai norėtų, kad aš pas ją pernakvočiau, tik bėda, kad neturinti nei ko pakloti, nei kuom užkloti. Susitarėme, kad atsigulsiu ant medinio suolo, ant kurio sėdėdamas Vytautas rašydavo eiles, o užsiklosiu senais kailiniais.
Grįžo iš darbo jauniausias Vytauto brolis Alius. Močiutė barasi, kad jis išgėręs. Mes su Aliumi labai greit susigyvename. Aš jam pašviečiau žibintuvėliu, kai jis kiaulėms į lovius pylė jovalą, kai melžė karvę. Atnešėme į virtuvę ir iškošėme pieną, malkų prinešėme. O vėliau, saulei nusileidus, ėjome abu į netoli esantį kalnelį. Sniegas kietai sušalęs. Einame mes juo ten, kur ilsisi poeto Vytauto kaulai.
Kalnelis nuo namų gal už kokio puskilometrio. Ant jo keletas pušų, drebulių. Prie pat kapo baltliemenis ledo karoliukais išsidabinęs beržas.
Alius sakė, kad prie kapo augę ir trys dideli ąžuolai, bet kolūkio valdyba paliepusi kirtėjams juos nukirsti. Keletą medžių nuvertė ir 1967 metais praūžęs uraganas, bet nė viena jo šaka nepalietė kapo. Buvo pradėta iš kalnelio kasti žvyras. Bet kai išėjo iš spaudos poeto knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“, žvyro nebekasė. Besikalbėdami su Aliumi priėjome Vytauto kapą. Kuklutė, brolių padaryta tvorelė. Pro ploną sniego sluoksnį matosi gelsvo smėlio juostelės. Ant menkučio kauburėlio rūtomis išrašytas kryžius. Tai ir viskas, kas liko iš Vytauto gyvenimo.
Ilgokai stovime prie kapo. Kai poetas žuvo, Aliui buvo tik dešimt metų. Žuvusį brolį pirmiausia pamatęs vyriausiasis brolis Vladas. Kai pamatė visą kruviną, tai tuoj ir apalpęs. Bijoję, kas bus, kai apie Vytauto mirtį sužinos motina. Ji vieną tragišką mirtį neseniai jau buvo išgyvenusi: prieš kelerius metus bulius mirtinai subadė jos vyrą.
Vytauto niekas nebešarvojo. Tuomet buvo pats sumišimas – vyko smarkūs mūšiai, sviediniai, kulkos iš visų pusių lakstė. Taigi kaimynai sukalę iš lentų dėžę ir įdėję Vytauto kūną. Kalnelyje iškasę duobę, Vytautą palaidojo šeimos nariai, vienas kitas kaimynas. Visa tai pasakodamas Alius jaudinasi. Matau, kaip į šoną nuo manęs nusisukęs šluostosi nuo akių ašaras.
– Buvau išvežtas į Sibirą. Kartą vienas ten buvęs lietuvis ir klausia: „Ar Vytautas Mačernis tau ne giminė? Aš jį pažinojau.“ Kai pasakiau, kad tai mano brolis, jis manęs prašydavo ir prašydavo papasakoti apie Vytauto gyvenimą. Pasakodavau, – sako Alius, – o mintys taip ir lėkdavo ant šito kalnelio. – Ir priduria: – Šiemet paminklą pastatysime. Vienas liaudies meistras Sedoje iš lauko akmens daro. Vieną Vytauto eilėraščio posmą žadėjo iškalti.
Ilgokai pabuvę prie Vytauto kapo, su Aliumi grįžtame namo, kur, paruošusi vakarienę, mūsų jau laukia poeto motina. Įvedė į kambarį, aiškina. Kambario pasienyje stovėjusi jo lova. Durų į virtuvę, kur dabar, tada nebuvo. Vietoje jų stovėjusi didelė etažerė, pilnutėlė knygų. Prie jos stovėjo apvalus stalas. Prie šito stalo Vytautas ir prasėdėdavo ištisas dienas ir naktis.
– Pats vidurnaktis, – sako Vytauto motina, – visi miega. O Vytauto kambaryje dega lempa. Tyliai praveriu duris, pažiūrėsiu. Vytautas įsikniaubęs į sąsiuvinį kažką rašo.
Vytautas labai daug rašydavęs. Aš nemokyta, caro laikais tik tris skyrius baigusi, pasakoja motina, todėl daug Vytauto eilėraščių ir nesupratau. Bet kai paprašydavau paaiškinti, ką jis nori juose pasakyti, Vytautas atsisėsdavo prie manęs ir balsiai skaitydamas kiekvieną posmelį išaiškindavo. Kiekviena jo mintis tada man suprantama pasidarydavo.
Vytautas buvęs labai kuklus. Vyresnysis jo brolis Vladas mėgdavęs su mergaitėmis pasiausti, už kasų jas patampydavo. Vytautas su jomis visada elgdavosi labai dorai, mandagiai.
– Galėtum tu, sūnau, kunigu būti, – vieną kartą prasitarusi motina. O Vytautas atsakęs, kad kunigu jis niekada nebūsiąs. Kunigas mat turi atsižadėti savęs, taip kaip vienas jo pažįstamas, kuris visus kalėdojimo metu surinktus grūdus ir pinigus išdalindavęs neturtingiesiems. Vytautas gi nesąs tikras, kad tokiu kunigu jis galėtų būti. O jei ne tokiu, tai geriau iš viso kunigu nebūti. Poetas niekada prieš namiškius ar kaimynus nesididžiavęs savo gabumais. Su samdiniais, kurių buvo nemažai, nes poeto tėvai turėjo šimtą hektarų žemės, jis elgėsi labai mandagiai. Tik vieną kartą jo išsireiškimas labai nustebinęs motiną.
Vytautas norėjęs įeiti į savo kambarį. Paprašė netoli sėdinčią seserį Valę, kad ji atidarytų duris.
– Kas tu, „obovatelius“ koks ar kas, kad tau duris darinėsiu? – paklausiusi sesuo.
– Ne man, sesut, o mano mokslui nusilenk! Ateis laikas, kada visi, išgirdę mano pavardę, atidarys duris, – pasakęs Vytautas. Pasakęs labai kukliai, be jokio pasididžiavimo.
Visada būdavęs užsidaręs, nesipasakodavo, ką rašo. Tik kai frontui artėjant jis dėžėje užkalė daugybę popierių ir prie daržinės ją užkasė į žemę, tai pačiai seseriai Valei pasakė, kad užkasė trejų metų darbą.
Atsitiko taip, kad kaip tik toje vietoje, kur buvo užkasta dėžė, kareiviai įsirengė lauko virtuvę.
– Tris dienas iš eilės pylė ir pylė kaip tik ant tos vietos vandenį, bet negi jiems pasakysi, kas po žeme paslėpta, – sakė motina. Kai iškasę rankraščius, jų perskaityti nebuvo galima. Atvykusi poeto sužadėtinė Vildžiūnaitė sklaidė lapelį po lapelio, tarp jų šiaudelius dėjo, vėdino, džiovino, bet daug raidžių taip ir liko neišskaitomos.
Labai jau didelis svajotojas Vytautas buvęs. Savotišką lizdą medyje turėjo įsirengęs. Kai tik turi laiko, žiūrėk, įsilips į tą medį ir dairosi į visas šalis. Ką jis ten matydavo, motina nesuprato. Tik, išlipęs iš medžio, kad jau rašydavęs, tai rašydavęs. Motina negalėjusi atsistebėti, kaip tie žodžiai ant popieriaus liete liedavosi. Ištisus lapus bematant prirašydavo.
– O tu žinai, vaikel, – po ilgesnės pauzės man vėl pasakoja poeto mama, – kad Vytautas kažkokiu maištininku kartą buvo pasidaręs. Tada, kai gimnazijoje mokėsi. Parėjo sykį į namus gana vėlai. Susirinkime, sako, buvau. Ir koks svarbus susirinkimas buvęs!
– Valdžią, mamut, versime. Smetona jau per daug užšeimininkavo mūsų Lietuvą, – pasakė.
Ką jis tuom norėjo pasakyti, taip ir nesužinojau. Prašiau, kad papasakotų, kur tas susirinkimas buvo, kas ten dalyvavo, apie ką šnekėjosi. Nepasakė.
Jau ir naktis. Visi trys – poeto motina, brolis Alius ir aš – vis dar sėdime stipriai aprūkusioje virtuvėje. Ant stalo dega žibalinė lempa. Elektros čia nėra: Alius sakė, kad norint ją įvesti reikėtų daug stulpų statyti. Patiems brangiai kainuotų, o kolūkis, kadangi Mačernių sodyba ne gyvenvietėje, o pamiškėje, savomis lėšomis to daryti nesiima.
Taigi sėdime prie spingsulės. Aš vis daugiau ir daugiau noriu išgirsti apie poetą. Bet jo mama jau pavargusi. Ji imasi kloti man lovą. Ant to juodo su pjaustytu atlošu suolo, kur sėdėdavęs Vytautas, ji kloja kailinius, nedidelę pagalvėlę padeda, seną austinę skarą užsikloti.
Kambaryje palieka mane vieną: mama ir Alius miegos virtuvėje.
Rytą namuose tebuvo viena mama. Alius į statybas išėjęs. Dabar ir vėl, lyg kokią legendą, pasakojo ir pasakojo apie save, vaikus, Vytautą.
– O draugų kiek turėjo! Tai su vienu, tai su kitu, žiūrėk, vasarą ir parvažiuoja. O kai prasidėjo sumaištis, vokiečiai traukėsi, visas būrys tų draugų pas mane apsigyveno: Banionis, Blėdis, Miltinis, kitų ir pavardžių nebeatsimenu. Glaudžiau juos visus kaip vaikus, duona dalinausi. Visi kartu šieną grėbdavom, kitus darbus dirbdavome.
Ir atsidususi tęsia:
– Tik kažin kodėl dabar jie mane visi taip pamiršo. Žinau, kad gyvi tebėra, visi į didelius žmones išėjo. O mane seną ir biedną pamiršo...
Parodė Čikagoje išleistą Vytauto eilėraščių knygą.
– Tą norėčiau, kad prie manęs į karstą įdėtų, – pasakė. – O Lietuvoje išleistos taip ir nebesugaudau. Atvažiavo kartą toks ponas. Sakėsi Barstyčių girininkas esąs. Prašė paskolinti, sakė greit grąžinsiąs. Nebesulaukiu. O labai brangi man ir šita: rašytojas Vytautas Kubilius, taip gražiai apie mano sūnų parašęs, ją man atsiuntė.
Įdienojo. O močiutė man vis pasakoja ir pasakoja apie Vytautą. Kažkur suradusi atneša šapirografu perrašytų, bet į rinkinį, atrodo, neįėjusių keletą Vytauto eilėraščių.
– Pasiimk. Gal kur prisigadys. O tai čia nusimėtys ir viskas, – paduodama sako. (Parvežusi į Vilnių, juos atidaviau Vytautui Kubiliui.)
Atsisveikinu su močiute, dabar jau pėsčiomis (vakar mane atvežė Skuodo žemės ūkio valdybos vairuotojas) tais pačiais vingiuotais, snieguotais keliukais grįžtu Šarnelės link. Mane prisiveja vidutinio amžiaus vyriškis. Einame kartu. Pasisako buvęs kadaise bažnyčios zakristijonas, o dabar „Aušros“ kolūkio partinės organizacijos sekretorius.
Pasisakiau jam ir kas aš esu. (Tuomet dirbau „Valstiečių laikraščio“ korespondente.) Ir tuoj pat papriekaištavau: kaip, sakau, į tokio brangaus, į tokio gabaus poeto tėviškę nėra net paprasčiausios rodyklės? Kiek priklaidžiojam, kol ją surandame. O šis:
– Ar jūs žinote tos šeimos praeitį? Ar jūs žinote, kas buvo poeto tėvai, brolis?
Ir pradeda man pasakoti istorijas, kiek tėvai turėjo žemės, kaip jie buvo į Sibirą išvežti. Apie vieną kažkokiu būdu žuvusį Vytauto brolį pasakoja. Pasakoja piktai, pagiežingai. Girdi, šeima tokia ir tokia, o jūs apie kažkokią rodyklę kalbate.
Pasakiau savo pakeleiviui, kad man rūpi ne poeto giminės bei jų likimai, o pats Vytautas. Paaiškinu jam, koks gabus jis buvo, kaip juo domėjosi draugai, net Universiteto profesoriai. Sakau, kad Lietuva nedaug tokių žmonių turėjo ir turi, todėl jų atminimą reikėtų gerbti, išsaugoti. Bet tas ekszakristijonas nesileido į kalbas ir pasiekę Šarnelės kaimą mes išsiskyrėme.
Kitą kartą, iš Plungės žemės ūkio valdybos viršininkų išsiprašiusi vairuotoją, vėl aplankiau Mačernienę. Ją radau labai paliegusią. Netoli gryčios esančiame darže svogūnus ravėjo. Bet jau nebe pasilenkusi, o sėdėdama ant žemės.
Pasisakė seniai bebuvusi ant kalnelio, prie Vytauto kapo.
Su vairuotoju įsodinę į „gaziką“, nuvežėme prie kalnelio. Išlaipinę iš jo, įsikabinome močiutei į parankes ir nutempėme iki sūnaus kapo. Dažnai atsidusdama, dažnai sustodama, ji vos vos ėjo koja už kojos.
– Paskutinį kartą tave, vaikel, aplankau, – rankove šluostydama ašaras, prakalbėjo. Ir daugiau nė žodžio – stovėjo tarsi sustingusi. Parvežėme senutę į namus. Pasakiau jai, kad anąkart, vos iš jos grįžusi, parašiau Panevėžio dramos teatro vyr. režisieriui Juozui Miltiniui laišką apie senutės padėtį, prašiau bent kiek jai materialiai padėti. Ar atsiliepė?
– Niekas nė aplankė, nė parašė. Tiesa, atvažiuoja čia žmonių, – aktorių, rašytojų, Vytauto kapą aplanko, į gryčią užeina. Bet tai ne tie, kurie su Vytautu šieną grėbdavo.
Ir nei iš šio, nei iš to manęs paprašė:
– Tu, mergel, mano marti galėtum būti! Pasirūpintum tu manim!
Palikdama atvežtas lauktuves, atsisveikinau su močiute.
– O į mano laidotuves tai tikrai atvažiuok! Ir tą knygą, kur sakiau, man į karstą įdėk! – pasakė senutė.
Tą kartą lankydamasi aš pamačiau, kad skurdas šiuose namuose dar didesnis nei anąkart. Vaikai išsiskirstę kas sau. Vaikai išgerti mėgsta. Vaikai išgėrę triukšmingi, todėl nedaug kieno mylimi. Dukra su šeima gyvena toliau nuo tėviškės, todėl ir mamą retai aplanko. Pasikalbėjau su Plungės ligoninės gydytojais. Prašiau, kad jie senutės sveikata labiau pasirūpintų.
– Jokios vilties nebėr: vėžys jau savo padarė, – man atsakė.
Tada paprašiau Plungėje dirbančių savo pažįstamų agronomių, kad močiutę paglobotų. Jos nuveždavo jau kruopų, makaronų, kitų produktų. Apie Vytauto Mačernio mamos mirtį sužinojau tik iš gautų jos laidotuvių nuotraukų. Vienoje jų – visi vaikai sustoję prie jos karsto, kitoje – laidotuvių procesija. Trys sunkvežimiai snieguotu keliuku išvažiuoja iš poeto tėviškės. Viename jų – eglėmis apstatytas karstas, kurį lydi močiutės sūnūs. Kituose dviejose senutę išlydintys į Žemaičių Kalvarijos kapines giminės, kaimynai. Tolėliau apsnigtu stogu namas su vienu kambariu ir virtuve. Už jo didžiulė liepa – visų poeto Vytauto Mačernio svajonių, minčių, kūrybos lopšys.
Kai po kurio laiko su mosėdiškiu gydytoju Vaclovu Intu ir kitais draugais dar kartą nuvažiavau, poeto tėviškėje jau virė naujas gyvenimas. Sūnus Aloyzas jau buvo vedęs. Jo moteriškė atrodė labai nesimpatinga. Iš visko matėsi, Vytauto atminimu nesuinteresuota. Kambaryje šliaužiojo jųdviejų sūnelis Vytukas.
Neberadau to suolo su atlošais, ant kurio sėdėdamas poetas kūrė eiles. Ant sienos kambaryje nebebuvo anksčiau matyto didelio kryžiaus. Visi relikviniai, su poeto atminimu susiję daiktai išnešioti, kažkam išdalinti. Vietoj jų didžiuliai pundai tai baltintų, tai įvairiomis spalvomis nudažytų vilnų – Aliaus žmona jas pardavinėja Palangos poilsiautojams.
Bet matėsi, kad Alius gyvent kuriasi. Priešais senos pirkios langus švietė naujas daržinė.
– Kai atvažiuosite kitą kartą, ir gryčią atnaujintą rasite, – pasigyrė Alius.
Į kalnelį mūsų niekas nebelydėjo. Prie Vytauto kapo nuėjome vieni. Nurovėme antkapį užgožusias piktžoles. Gėlių pasodinome.
„Tu, žmogau, gyvenimo išsiilgęs
Amžino, neamžinas esi“ – perskaitę ant akmeninio paminklo išrašytus poeto žodžius, palikome Vytauto kapą.
Paskutinį kartą poeto kapą aplankiau praėjus dar porai metų. Būdama Plungėje, susiradau rajono darbuotoją, kokių penkiasdešimties metų moteriškę, jau daug laiko užsiimančią kraštotyros reikalais. Ir kaip nustebau pamačiusi, kad ši taip ilgai Plungėje gyvenanti, jos kultūriniais interesais besirūpinanti moteris labai miglotai žino apie Vytautą Mačernį, o kur jo tėviškė, kur jo kapas, visiškai nežino.
Susiradau tada pažįstamus, kurie jaunystėje gyvenę netoli Šarnelės, kurie buvo pažįstami ir su pačiu poetu. Paprašiau, kad jie savo mašina prie Vytauto kapo nuvežtų mane, o labiausiai tą rajono kultūros darbuotoją.
Nuvažiavome. Kapą radome dar labiau apleistą. Vėl nuravėjome, vėl padėjome gėlių.
Mačiau, kaip tai rajono kultūros darbuotojai nepatogu. Tai rausdavo, tai baldavo, kai mes, iš kažkur atvykę, jai pasakojome apie čia pat, rajono žemėje amžinai besiilsinčio poeto jaunystę, jo polėkius, jo gabumus, jo kūrybą bei tragišką gyvenimo baigtį. Apie tai ji girdinti pirmą kartą.
Kaip kartais gyvenime būna!

Šarnelė–Vilnius, 1971–1978