(1320) Pakeliui į darbą, xxvi: iš pokalbių su tekstais

Naujas Nemuno numeris (2023, nr. 10); vos atsivertus – Redaktorės žodis; iš paskutinės pastraipos:

Kultūra, joje besiskleidžiantis menas, vis dar nėra kasdienių meditacijų ir žūtbūtinio poreikio – lyg rytinė kava – dalis mūsų gyvenimuose. [...] kada gi ateis tas laikas, kai žmogus, anot C. G. Jungo, supras, kaip pavojinga pamesti save išoriniame pasaulyje ir kaip gyvybiškai būtina turėti ir išlaikyti ryšį su savo gelmių dvasia? (Erika Drungytė, „Jungas ir ruduo“, p. 1; frazes paryškinau aš)

– Niekada neateis; progreso idėja, esą žmogus gali tobulėt ir tobulint pasaulį, viena bjauriausių chimerų, vis nubundančių mūsų galvose; žmogaus prigimtis nesikeičia; jon ta pati, skambiai tariant, gėrio ir blogio sėklų sauja įberta, ir kiekvienas kapstomės savo darže, kultivuojam, jei jaučiam poreikį tuo užsiimt; bet jokių garantijų, kad neprisiauginsim durnaropių ar drignių.

Įdomiausia publikacija – pokalbis su Linu Spurga jaunesniuoju apie kaligrafiją (dailyraštį); „mano kaligrafija pasiduoda grožio sąvokai, nes ji gali paprasčiausiai laikytis estetikos plotmėje ir kartu būti graži, nes yra kažkam daili“; [dailu irba gražu]); gal dėl to, kad filologas esu? (graikiškai κάλλος – grožis, o rusiškai кал – šūdas; asociacija irgi dėl to, kad filologas).

(1318) Pakeliui į darbą, xxv: akis ar ausis?

[draugė sako: neturiu laiko tokių ilgų tų tavo įrašų skaityt; sakau: taip, suprantu]

— pagalvojau: kas (man) gražiau – ašara Dievo aky ar auskaras Dievo ausy?

Pirmas žodžių junginys gal net daugumos lietuvių galvose tupi; ar antras daugumos latvių – abejoju, nes jis ne iš eilėraščio, iš prozinio (bet poetiško) teksto; dabar skaitau [frazė pavartota p. 72]. 

(Imanto Ziedonio Epifanijų atitikmuo JustM kūryboj gal būtų Dienoraštis be datų.)

P.S. 1979-ais išėjo Joninos Lipskienės parengti Lietuvių kalbos somatiniai posakiai. Viršely pavadinimas netikslus, tituliniam puslapy patikslinta: (Su galvos dalių pavadinimais). Įvade atkreiptas dėmesys į įdomų dalyką – esą vienoj Logano P. Smitho knygos Anglų kalbos frazeologija [= English Idioms, 1923 ?] išnašoj nurodoma, kad visų kalbų somatinėje frazeologijoje svarbiausias vaidmuo tenkąs rankai; JonL priduria: „Turimoji lietuviškoji medžiaga rodo, jog mūsų kalboje bene didžiausią somatinių frazeologizmų grupę sudaro pastovūs junginiai su žodžiu akis“ (p. 11).

— — aišku, niekuo negrįstas retorinis klausimas, pusiau juokais: gal lietuviams Dievas/dievas pirmiausia visa regintis, o latviams – visa girdintis?

(1311) Pakeliui į darbą, xxiv: žinomumo kaina

graffitis ant Geležinio Vilko tilto atramos kairiam Neries krante prie Alberto Goštauto gatvės
(užfiksuota 2023 VIII 24)

— penktadienį pakeliui namo baigiau NŽ-A nr. 5, šiandien pakeliui į darbą pradėjau Metų nr. 8/9; galima sakyt – ukrainietiškas numeris (pernai nr. 8/9 buvo gudiškas). Perbėgęs turinį, atsiverčiau maždaug per vidurį, rubrika „Akcentai“.

Ukrainiečių poetė ir vertėja (į prancūzų ir anglų) Ela Jevtušenko (*1996) per šiųmečio Poezijos pavasario konferenciją „Poezijos galia ir begalybė“:

... pasaulis pagaliau mus išgirdo, buvo pasirengęs išgirsti ir galų gale ėmė brėžti aiškią ribą tarp mūsų ir tų, kurie vadinami mūsų „broliška tauta“ (nors taip toli gražu nėra).

Kaip siaubinga, kad tam prireikė karo, ir vis dėlto, kaip puiku, kad visiems šitai tapo akivaizdu. / [...]

Žinoma, poezija – ne iš tų dalykų, kuriuos skaito, o ir supranta daugybė žmonių, tačiau tie, kurie ją vis dėlto skaito, dažniausiai yra intelektualai ir priklauso savo tautos kultūriniam elitui. Ar ne apmaudu, kad iš šių žmonių tik menka saujelė bent šį tą nutuokia apie ukrainiečių poeziją, turinčią gilias tradicijas ir ištisą žvaigždyną kiekvienoje kartoje nuo pat XIX a. pradžios?

Kai kurie užsieniečiai apstulbsta įsitikinę, kad Ukrainoje esama geros poezijos – lyg mes būtume gentys, ligi šiol gyvenančios laukinėje gamtoje. Ir nenuostabu – juk, tarkim, iki šiol prancūziškai yra pasirodžiusi vos viena ukrainiečių poezijos antologija, išleista jau kadų kadai [etc.] (p. 137–138; iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas)

— pora reakcinių mintigalių:

¶ dėl juoko: paskaitinėju ukrainiečių poezijos vertimų, kai kurių eilėraščių net originalus susirandu; ir gudų, ir lenkų, ir kitų poezijos paskaitinėju – ir ką? manyt, kad vos ne intelektualas esu ir jau beveik priklausau kultūriniam elitui? — autorė jaunesnė už jaunėlį sūnų, bet jos požiūris kažkoks visiškai pasenęs, praeitam ar net užpraeitam amžiui tebūdingas; o gal reikia žvelgt kitaip: kūrėjų susireikšminimas, įpuolimas saviapgaulėn – aistorinis dalykas?

¶ rimtesnis: kad ir ką manytų meno kūrėjai, pasaulis dėmesį teatkreipia tik į tragedijas, tik į kraują; tarkim, mūsų: Sausio 13-oji sulaukė stipresnio atgarsio negu Kovo 11-oji (net/ir Maskvoj); „[k]aip siaubinga, kad tam [kad pasaulis atkreiptų dėmesį į ukrainiečius] prireikė karo“ – pasaulis tik į tokius dalykus kaip karas ir teatkreipia dėmesį; ir dar patikslintina: karą, kuris vyksta ne per toli; baigsis karas, ir dėmesys ims slopt – ir jokios verstinės poezijos antologijos, jokie verstiniai romanai ir pan. to nesustabdys (tie leidiniai yra ir bus, atrodys svarbesni išverstiems ukrainiečiams/lietuviams/etc. nei, tarkim, ElJ paminėtiems galimiems skaitytojams prancūzams).

(1277) Pakeliui į darbą, xxiii: mintigalis apie popierinius laikraščius

Pasižiūrėk internete, kada tas tavo 19 troleibusas važiuoja, – vis paprotina draugė, – kitaip ilgai teks laukt. Bet iš ryto tai dar tas, tai dar tą, ir iškrenta iš galvos protingas patarimas. Pikčiausia, kai reikiamas troleibusas pravažiuoja tau stovint kitoj gatvės pusėj ir laukiant žalio šviesoforo. Taip vakar ir atsitiko.
Na, galvoju, nelauksiu kito, perlipdamas iš vieno į kitą judėsiu Antakalnio link. Štai A2g – gerai, iki Spaudos rūmų pavažiuosiu, tada kokiu nors iki Narbuto stotelės, tada A4g – nors nesustoja Šeimyniškių stotelėj, bet ir nuo Tuskulėnų ne per toli iki Žirmūnų tilto.
Išlipu Spaudos rūmų stotelėj. T7 atvažiuojančio nematyt. Ir pradedu apžiūrinėt Lietuvos spaudos kioską. Nors priklauso Norvegijos kapitalo įmonei, bet pavadinime yr žodis Lietuvos, o dar rašoma, kad LS – didžiausias, visą Lietuvos teritoriją aprėpiantis spaudos leidinių pardavimo tinklas, kad prekiaujama apie 600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių.

Ir iš kokių šviežių laikraščių siūlo rinktis? Du rusiški, vienas lenkiškas ir vienas lietuviškas. Lietuviškas pirmam puslapy siūlo pasiskaityt apie kultūrinį chunveibinizmą.

O jei užsinorėtum šiaip ko pasiskaityt? Pasiūla matyt iš nuotraukos dešinėj. Dalis tų „600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių“.  Ar tikrai šitie kioskai priklauso Norvegijos kapitalo įmonei? Ne Rusijos? Ir ne tik apačioj kampe išdidžiai vieniša ant balto padėklo gulinti Petro imperatorė tokį klausimą kelia; šalia net triskart Lovoj su caru.

— įrašo pavadinime žadėtas pakeliui į darbą galvoj besisukiojęs mintigalis toks: per greit taip stipriai sumažėjo lietuviškų popierinių laikraščių, nebeliko įvairovės (šeštadienį buvom į Rimi Molėtų plente užsukę; pasirinkimas: Vakaro žinios už puseurį arba 30-čia centų brangesnis Lietuvos rytas, – jau vis šis tas); pagalvojau: lyg ir nėr Vilniaus laikraščio; sostinė be savo laikraščio – ar čia viskas gerai? (visi rajonai turi, kai kurie net po du; laikas, kai Vilniaus viešajam transporte nemokamai platintas 15 min, – jau kaip tolima praeitis atrodo); kiek nuošimčių žmonių norėtų skaityt palygint nebrangų popierinį dienraštį rinkdamiesi bent iš kokių trijų? – nežinau, ar tokia apklausa buvo daryta; pervertinama internetinė žiniasklaida, manyčiau; štai kad ir dėl to vad. galimybių paso – kiek daug žmonių patys nesugebėjo prie jo internetu prisikast ir atsispausdint. — Gal ir klystu, gal viskas gerai, gal taip ir turi būt, bet tai, ką mačiau Lietuvos spaudos kioske prie Spaudos rūmų (tikrai tas pastatas dar taip vadintinas?), nelabai džiugiai nuteikė.

Betyrinėdamas pasiūlą sulaukiau kito T19, sustojančio arčiausiai Žirmūnų tilto; T7-ą, kuriuo ketinau pavažiuot iki Narbuto stotelės, matyt, pražiopsojau.

(1215) Pakeliui į darbą, xxii: atvaizdas su digresija

užfiksuota 2019 IX 11

Jei atmintis neapgauna dėl laiko, vasaros pabaigoj ant elektros stulpo prieš pat Žirmūnų tiltą šis lapelis buvo užklijuotas (ir kitur buvo panašių lapelių priklijuota, net didesnių, pvz., viešojo transporto stotelių laukimo paviljonuos, tik iš ten greit dingo, nespėjau nufotografuot). Dabar nebėr to lapelio – arba atlipo ir vėjas nunešė, arba kas nors nuplėšė. Pagooglinau, kas per žmogus. Užstojo mitinge dalyvavusius žmones, kad nesučiuptų civiliais rūbais vilkintys milicininkai.
Ir maždaug tuo pat metu popieryne užtikau Algirdo Landsbergio rašinį apie tai, kaip buvo eita iki 1989 V 11, – „Lietuvos PEN centras – pusšimtį metų užtrukusio gimdymo istorija“. Gabaliukas apie tai, kas vyko po 1968-ų, po Prahos pavasario:

Keitėsi ir patsai Tarptautinio PEN pobūdis. Kai kurie jo nariai skundėsi (ne be pagrindo), kad PEN ima virsti ne tiek literatūrine, kiek žmogaus teisių organizacija. PEN Kalinamųjų rašytojų komitetas tapo svarbiausiuoju organizacijos skyriumi. Iš Lietuvos, ypač nuo 1972 m., ėmė sklisti žinios apie savilaidą, demonstracijas, taikingą pasipriešinimą. Čekų vertėjo ir artimo bendradarbio George’o Theinerio Londone redaguojamas žurnalas „Index on Censorship“ noriai spausdino lietuvišką medžiagą. Visa tai lengvino pastangas įtikinti PEN narius, kad Lietuva turi būti priimta į pasaulinę rašytojų organizaciją.
     Tapęs nuolatiniu PEN Kalinamųjų rašytojų komiteto nariu, jį užverčiau į anglų kalbą išverstomis ištraukomis iš Lietuvos savilaidos. Nepaisydamas kai kurių centrų protestų, PEN nutarė, kad savilaidinės spaudos darbuotojai, kaip „žurnalistai“, nusipelno PEN dėmesio ir paspirties. Gajauską, Iešmantą, Terlecką, Petkų ir kitus garbės nariais priėmė švedų, anglų, amerikiečių, škotų etc. centrai. Jų šeimoms buvo siunčiami siuntiniai, o jų kalintojams – nesiliaujantys paklausimai apie įkalinimo „teisėtumą“ ir kalinių sveikatą. (Šiaurės Atėnai, 1998 IX 12, nr. 35, p. 10; persp. iš Brooklyne ėjusio Darbininko, 1998 VII 24, nr. 28, p. 3, 4, pabaiga kitos savaitės nr., p. 3)

— jei kam dingtelėtų, kad gasiliūnas čia neakivaizdžiai priekaištauja dabartiniam Lietuvių PEN centrui, pastaruoju laiku pareiškusiam nuomonę tik dėl savų – Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus, – na ką, norit tikėkit, norit netikėkit, bet: ne, neturiu jokios moralinės teisės ko nors tikėtis iš kitų; tuolab: Baranovičius nei rašytojas, nei žurnalistas – santechnikas; — gal klystu, bet toks bendresnis dalykas liūdnokai nuteikia: apskritai mūsų akys kuo toliau, tuo labiau krypsta į savo bambą: o kas mums iš to? principai ir vertybės vs nauda.

Papildas (2019 XII 23) →
Vakar iš ryto, pakeliui į darbą, Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj pamačiau; regis, tokių, juodai baltų ant A3 lapų, buvo išklijuota ir vasaros pabaigoj ar rudens pradžioj.

2019 XII 27 Jau nuplėšti.

(1186) Pakeliui į darbą, xxi: apie konferenciją ir dar šį tą

Prisispausdini visokių popierių – kvietimų, programų – manydamas: o gal pavyks nueit? Aišku, nei pavyksta, nei ką. Besiknaisiodamas po kuprinę užtikau praeitą savaitę, ketvirtadienį ir penktadienį, VU ir VDU vykusios konferencijos „Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Bronius Krivickas: likiminiai kartos pasirinkimai“ programą. Apie 30 pranešimų, Krivicko pavardė minima pavadinimuos keturių:

• Dalia ČIOČYTĖ „Broniaus Krivicko poetinio subjekto laikysena ‘dūžtančiose formose’“ (VU)
• Dalia JAKAITĖ „Buvimo katarsis Alfonso Nykos-Niliūno ir Broniaus Krivicko eilėraščiuose“ (ŠU)
• Indrė ŽAKEVIČIENĖ „B. Krivicko ir V. Šlaito pasirinkimai: metafora prieš nuogą žodį“ (VDU)
• Eugenija VALIENĖ „Bronius Krivickas iš šiandienos perspektyvos: kūrybos recepcija ir refleksija viešajame diskurse“ (VDU)

Nykos-Niliūno ne visuos likusiuos, dešimties, buvo ir bendresnių, ir kitom temom. Ne, ne kabinėtis norėdamas pradėjau skaičiuot; tiesiog šiaip mintigaliai ėmė sukiotis galvoj.
Likiminiai kartos pasirinkimai nebuvo tik du – arba iš Lietuvos, arba į mišką; buvo toks pasirinkimas kaip Eduardo Mieželaičio, irgi 1919-ais gimusio, apie kurio kūrybą pranešimą skaitė Elena Baliutytė; buvo ir kitoks – kaip Alberto Dilio (1920–2000), perėjusio Karagandos lagerį, – Tėvą konferencijoj prisiminė dukra Ona Dilytė. Suprantu, konferencijos organizatoriai pavadinime paminėjo pavardes gimusių prie 100 metų. Gal lengviau gaut paramą, jei jubiliatams skirta konferencija? Kitąmet vėl: „Henrikas Nagys ir Gediminas Jokimaitis: likiminiai kartos pasirinkimai“? Nežinau, matyt, nemoku projektiškai galvot. Jei apie kartą, jos atstovų pasirinkimus, tai vis dėlto reikia imt maždaug 1917–1922-ais gimusius, kad ir Eugenijus Matuzevičius, ir Leonas Švedas, ir Jonas Sereikis, ir Pranutė Aukštikalnytė, ir nemažai kitų papultų, – va tada pasirinkimų/apsisprendimų spektras gali išsiskleist.
O kad apie Nyką kalbėjo dvigubai daugiau žmonių negu apie Krivicką – viskas labai suprantama: (a) Nyka mirė 2015-ais, dešimtą dešimtį įpusėjęs, Krivickas žuvo 1952-ais, 33-ejų nesulaukęs (pagal dabartinę sampratą – jaunasis rašytojas); rašytiniai palikimai ir įvairove, ir apimtim kaip reikiant skirias, (b) Nykos tekstai – ir eilėraščiai, ir dienoraščiai, ir kt. – „tinkamesni“ visokiems apkalbėjimams, interpretacijoms: būties erozija etc. – ir iš kairės, ir iš dešinės, ir iš viršaus, ir iš apačios gali ieškot prieigų, kaip sakoma, o Krivicko akistata su nebūtim šiek tiek trikdanti, estetikon neatskiriamai įsiterpia etika, lyg įpareigojanti labai atsakingai rinktis aptariamuosius žodžius. — —
— dešinėj – Nyka, 1948-ais Freiburge nupaišytas Viktoro Simankevičiaus (1921–2006); šitas atvaizdas buvo įdėtas prie jo eilėraščių publikacijos Aiduos, 1979, nr. 1, p. 3. Neatsimenu, kad kur kitur piešinys būtų buvęs skelbtas (gal ir buvo); mano supratimu, taip ir turėtų atrodyt Praradimo simfonijas parašęs ir išleidęs poetas :) (Antrasis Nykos eilėraščių rinkinys Orfėjaus medis išėjo 1953-ais jau Amerikoj.)

(1130) Pakeliui į darbą, xx: gerai iš savęs pasišaipyt

išlipęs Šeimyniškių stotelėj priėjau perskaityt
(nelemta visaskaitystė)

T-19, aišku, prie lango; lapkričio Metuos prozinių tekstų, kuriuos norėtųs perskaityt, nebeliko; poezija; aa. Valdas Kukulas eilėraščių publikacijas periodikoj labai įdėmiai skaitydavo, ar kas dabar beskaito? – nieks tokių apžvalgų neberašo, tai ir nebeskaito?
Kęstučio Navako pluoštelis, pirmas eilėraštis vadinas „gyvenimas“, antra pusė:

žiūrėjau į kiemo medžius. skaičiau knygą.
išviriau sriubą. mylimoji grįš iš darbo ir
turės ką pavalgyt. stebėjau keisčiausius
vabalus galvojau apie jų gyvenimą.
išviriau sriubą. bus ką valgyt. nieko
neveikiau. gyvenau. miriau. vėl gyvenau (p. 9)

— ir kas gali būti kvailiau negu pavydėt eilėraščio subjektui?
Jei jo neskirtum nuo poeto, dar gal galima būtų suprast. Bet yr kaip?: net nekyla mintis pavydėt poetui – nei jo talento, nei dirbančios mylimosios, nei sriubos, nei vabalų. Ir gal tai net vadintina kitaip, ne pavydas; iliuzijų monai? — va nereiktų darban, būtum likęs namuos, – o! ne tik sriubos būtum išviręs, gal ir pyragą su obuoliais dar iškepęs, o dar kiek Giedros Radvilavičiūtės būtum perskaitęs, gal net baigęs Tekstų persekiojimą (negalvodamas apie jokias vertimo komisijas), o! dar tinklarašty būt atsiradę bent du l. įdomūs įrašai, ir už elektrą per manogilę.lt būtum sumokėjęs nelaukdamas paskutinės mėnesio dienos, o! ir rūkytum neskubėdamas, po atminties kuntskamerą klaidžiodamas: tarkim, mėgintum atkurt, kodėl prieš beveik 15 metų sutikai būt Aistės Ptakauskaitės išversto Coheno romano redaktorium: labai pinigų trūko ar dar kas buvo?, o grįžęs prie stalo parašytum l. išmintingą laišką anūkei 5-ojo gimtadienio proga, susiedamas lego su gyvenimu, — o! o! o! — o vakare pasisakytum sau: štai kaip prasmingai praėjo diena.
— yr priežasčių pritart Platonui, svajojusiam apie valstybę be poetų, yr.
Ypač be talentingų: skleidžia miglas, kuriose pasiklystam; eiliuotojai galėtų likt, jie nepavojingi.
P.S. (2019 IV 27) Navako „gyvenimas“ ne tik man užkliuvo: Poezijos pavasario sudarytojams irgi – įtraukė almanachan (p. 107).

(1113) Pakeliui į darbą, xix: apie debesis ir StS

nuo Žirmūnų tilto, 2018 IX 20

2018 X 8

T-19; NŽ-A, 2005, nr. 7/8: Vaclovas Aliulis MIC, „Dvasinėje sanatorijoje“: užrašai svečiuojantis benediktinų vienuolyne Palendriuos. Iš to, kas užsirašyta 2005 VII 1, penktadienį:

Žvelgdamas pro bet kurį vienuolyno langą, aikčioju matydamas žavingiausių meno kūrinių ekspoziciją, kasdien po kelis sykius keičiamą. Tėvas Mykolas patvirtino, kad Prancūzijos debesims toliausiai toli iki Lietuvos debesų grožio (jau buvau tą skirtumą pastebėjęs Italijoje). Neturime kalnų, turime debesis. (p. 310)

— — — kolegė Dalia ėmė tvarkyt popierinę a.a. poeto, eseisto, žurnalisto Stasio Stacevičiaus archyvo dalį, aš skaitmeninę. Be kita ko (akmenų, šunų, kapų, žmonių), net du CD nuotraukų, fiksuojančių dangų (dažniausiai saulei leidžiantis) virš tėvų sodybos netoli Merkinės, kurion grįždamas pasiklydo pūgoj 2012-iems baigiantis.
Pasigalvojo: kitąmet StS-čiui būt buvę 60 (*1959 XI 19); visad atkakdavo į Poetinį Druskininkų rudenį; gal per PDR galima būtų rast kokį gerą pusvalandį vakarop ir padaryt prisiminimus apie /paskaitymus iš? O ant sienos parodyt jo nuotraukų – debesų, akmenų, Bedugnio, kt. Gražu būtų prisimint žmogų stabtelėjus, nes šiaip – vis prabėgom, prabėgom, prabėgom.

(1107) Pakeliui į darbą, xviii: priminimas

nuo Žirmūnų tilto, 2018 IX 4

2018 IX 12

– Tu ką nors pažįsti iš Kupiškio? – šįryt paklausė draugė.
– Pusbrolis gyvena Kupišky.
– O tokią Moniką Tonkaitę?
– Kad ne, o kas?
– Va pasiskaityk, Milda [draugės marti] atsiuntė nuorodą:

Būtent respublikinio jaunųjų filologų konkurso laimėjimas mane nuvedė į skandinavistikos studijas. Iškart po laimėjimo literatūrologas V. Gasiliūnas pasigavo mane ir paprašė niekada nesustoti rašyti. Tuomet susimąsčiau ir (kaip ironiška!) mąsčiau keletą metų, nebesugebėdama nė sakinio suregzti. Patirdama visišką kūrybinę stagnaciją, apsilankiau Vilniaus universiteto laikraščio redakcijoje, bet dėl groteskiškų ir pašiepiamų tekstų manęs nepriėmė. Kiek vėliau gavusi pasiūlymą išleisti trumpų istorijų rinkinį, vėl sudvejojau savo jėgomis. Dabar stengiuosi rašyti kiekvieną dieną, visiškai nebebijau kritikos ir visoms mintims leidžiu lyg nevaldomai srauniai upei lietis.

– Matyt, tikrai patiko, jei taip sakiau, bet nieko nebeprisimenu. Prieš keletą metų atsisakiau būt vertintojas, per senas jau jaučiuos, bijau, kad nebesuprasiu rašymo intencijų, kurios pradžioj gal svarbiausia, nežinau.
— — Aišku, glosto savimeilę tokie perskaityti prisiminimai; ką nors pasakei – pasirodo, tavo žodžius prisimena, o pats jau ir užmiršai, ką esi sakęs, nors tepraėjo šešeri metai su uodegėle (pasitikslinau: 2012 IV 12–13 Pasvaly tas konkursas vyko). Bet gal nereikėjo sakyt, juk žmogų ištiko „kūrybinė stagnacija“? — Jei išleis kokią knygą, tikrai norėtųs paskaityt, bet ar norėsis ką nors vėl pasakyt? (Nebent tik sau?)

(1105) Pakeliui į darbą, xvii: rytinis mintigalis

Šįryt baigiau skaityt Marijaus Šidlausko pranešimą „Aušrininkų generacija: archetipai ir stereotipai“. Pabaigoj išsakyta mintis, kurią – jei tekstas būtų spausdinamas popieriuj – norėtųs pasibraukt ir dar šone prirašyt NB!:

Manyčiau, bėda ne Basanavičiaus idėjos ir vertybinės nuostatos, o veikiau mūsų interpretacijų ydingumas – apriorinis selektyvumas, asmenų bei reiškinių spraudimas į savąsias mąstymo schemas, siekis ne kvestionuoti, o demaskuoti. Ir troškimas privatizuoti visą tiesą, oponentui nepaliekant nė grūdelio.

Demaskavimo aistra, siekis kalbėt iš visažinio teisuolio pozicijų, sarkazmas vietoj ironijos – nes tik tokiais tekstais įmanoma atkreipt žinių irba pseudožinių užgriūto žmogaus dėmesį? – taip, toks dabar mainstreamas, ir nieko nepadarysi; vienintelė išeitis – tiesiog nepasiduot šitai tendencijai, kai jauti, kad reikia, vartot nežinau, galbūt ir kt. žodžius, liudijančius abejonę išsakomos minties teisingumu. Ir iš visų jėgų vengt militarinės leksikos, jei kalbama ne apie tikrą karą, nes žodžiai vis dėlto šį tą dar turėtų reikšt.

(1102) Pakeliui į darbą, xvi: daiktai, žmonės, mintigaliai

Günter Pape – asmenvardis, kurį jau daugiau negu dvi savaitės pirmą iš ryto perskaitau išėjęs parūkyt balkonan, kur stovi dėžutė su krituoliais obuoliais.
Aišku, kad tai ne tankistas, Wehrmachto ir Bundeswehro generolas majoras, kitas GP.
Basbeck – gyvenvietė, Hemmooro dalis Žemutinėj Saksonijoj; ten tikriausiai gyveno 2010 II 24 miręs tankisto bendravardis bendrapavardis, kurio verslas buvo medinių dėžučių gamyba; gal vienas verslų. Be to:

Herr Pape gehörte von 1981 bis 1986 dem Rat der Samtgemeinde Hemmoor an. Er bekleidete während seiner Ratszugehörigkeit das Amt des 2. stellvertretenden Samtgemeindebürgermeisters und war darüber hinaus in verschiedenen Fachausschüssen tätig. Sein ehrenamtliches Wirken als Ratsmitglied war stets dem Wohle der Allgemeinheit gewidmet. Wir werden ihm ein ehrendes Andenken bewahren.

— das Andenken: man ši dėžutė primena Biržus, jau parduotus tėvų namus – joj praeitą rudenį paskutinįkart atsivežiau iš ten obuolių; ir nebeišeina paklaust Tėvo, jau a.a., kur jis sužvejojo tą seną, dar rankom prieš kokias tris dešimtis metų sukaltą dėžutę; – ir kaip ji galėjo atkeliaut iki Biržų? – – o GP turėjo vaikų? kokios mintys ateitų į jų galvą pamačius Tėvo pavardę ant daikto kažkur Vilniuj 2018-ais? – – – O gal tą istoriją su GP ir dėžute klaidingai sukūriau? Gal greičiau tai vardinė dėžutė, kurioj kas nors būdavo atvežama Günteriui Papei? Tarkim, koks sodininkas pridėdavo obuolių, o užrašas ant dėžutės – kad išvežiotojas žinotų, kam ją atiduoti. Gal.

(1093) Pakeliui į darbą, xv: Rimaldas Vikšraitis ir Henrikas Gudavičius

[įsimečiau kuprinėn Metus – 2003, gruodis]
Rimaldo Vikšraičio nuotraukų ciklai Pavargusio kaimo grimasos (1998–) ir Vienkiemio godos (2002–) žinomi, neapsiverstų liežuvis sakyt, kad jo darbam rodoma per mažai dėmesio (per mažai? visiem visad visko per mažai); ir Agnė Narušytė naujausios fotografijos istoriją atstojančioj knygoj Lietuvos fotografija, 1990–2010 (2011) apie jį rašo; aišku, šiek tiek už ausų timptelint net pasaulinio garso fotografu pavadinamas; parodos rengiamos, va šį pavasarį Vokietijoj buvo, katalogas trim kalbom išleistas.
Henriko Gudavičiaus papasakojimų kartkartėm paskelbia bernardinai.lt, jo Laiškus iš kaimo (2014) išleidę, Metai pro duris irgi neveja; negali sakyt, kad į Gudavičiaus tekstus ranka būt mojama, bet kad daugiau dėmesio verta būtų parodyt – manyčiau; kodėl? jo kai kuriuos dienoraščiu (be datų) vadinamuos aprašuos fiksuojama tas pat, kas Vikšraičio nuotraukose – iš socializmo kapitalizman neperlipęs kaimas ir žmonės; ano, kai kurių prozininkų ir poetų sovietmečiu lyriškai poetizuoto, kaimo paskutinė stadija.
Kad ir toj Metų publikacijoj, kurią vėl paskaitinėjau: „Stebuklų laukas“ apie be šeimininko likusį ūkį, kurs kažkada Vilnonio dvaru vadintas, o dabar šunys viens kitą pjauna ir ėda, asloj šalia negyvo gaidžio guli Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorija; ar „Pasiimk butelį, ir ainam“ apie visą dieną „Žaibo“ alų geriančius.
Ar daugiau kas iš rašytojų paskaitomai fiksavo/fiksuoja tos paskutinės stadijos simptomus? Nežinau. Tokių papasakojimų, įsivaizduoju, prireiktų studijos apie XX amžiaus Lietuvos kaimą literatūroj baigiamajam skirsniui.

(1072) Pakeliui į darbą, xiv: apie apvalias sukaktis

2017 VIII 25

2018 III 28

[šonuos – Laisvės prospekto šalikelė
laukiant T-19 Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir žvelgiant į priekį]

Kultūros ministerija, gavusi pasiūlymų iš 37 įstaigų ir organizacijų, apsvarsčiusi juos su ekspertais, pateikė 2019–2023 metais rekomenduojamų paminėt Lietuvai reikšmingų įvykių ir nusipelniusių asmenybių sukakčių sąrašą.
Dėl žemininkų šimtmečių rimta abejonė kilo. (Pirmiausia.)
2021-ais nesiūloma minėt Vytauto Mačernio 100-ųjų gimimo metinių. Nežinau, bet tikėtina, kad tuo laaabai nepatenki būtų tie, kurie minėti ar siūlomi minėt: Kazys Bradūnas (pernai), Alfonsas Nyka-Niliūnas (2019) ir Henrikas Nagys (2020); jei galėtų, gal net kokį protesto laišką parašytų.
Pagalvojau ir apie Bronių Krivicką (*1919), pamatęs sąraše Juozą Lukšą-Daumantą (*1921). Žvelgiant į partizanus, neprošal būtų pastebėt ne tik veiksmo žmones, vadus, bet ir žodžiais mėginusį įprasmint laisvės kovą; kita vertus, susisietų kova ir kūryba – retas duetas lietuvių kultūroj, gal ne tik lietuvių; dažniausiai tie dalykai vaikšto atskirai.
Bet ar verta kreipt daug dėmesio į tokias valdžios rekomendacijas?
Minėt, prisimint galima ir be skatinimų. Gal net prasmingiau.
(P.S. Norėtųs, kad bent jau Kultūros ministerijos parengtam dokumente Tautų Sąjunga būtų rašoma su abiem didžiosiom.)

(1061) Savivoka, xv

pakeliui į darbą: prie Rygos stotelės, 2018 III 1; pirminis (pernykštis?) tekstas buvo DANGUS SENAS ŽODIS

Juokinga, sakai, nors reiktų sakyt: kvaila. Kai aplanko pagunda, tarkim, nusipirkt loterijos bilietą. Juk kvaila tikėtis, kad išloši jei ne milijoną, tai bent kelias dešimtis tūkstančių. Bet ištinka tokios silpnumo ar kvailumo minutės. Esi įsitikinęs, kad gyvenimas baigsis labai paprastai: išsijungs sąmonė, perdegs lemputė, ir viskas, tavo sakinys baigtas. Bet vis tiek kartkartėm pagalvoji: o gal ne viskas baigsis? Nors ir suvoki, kad tai tik gryniausias pasvajojimas.
Štai ir Kazio Sajos, save senu laisvamaniu vadinančio, ranką ima svajonės apie anapusinį gyvenimą vedžiot:

Tikėkimės, kad patekę į dangų ten sutiksime daugelį sesių ir brolių, aukojusių gyvastį už laisvą ir teisingą Lietuvą. Būtų smagu, jeigu jie pasakytų: „Va dar vienas mūsiškis!“ Arba paklaustų: „Kaip ten dabar laisvoj mūsų tėvynėj? O mes nemeluodami galėtume atsakyti: „Gerai!“ (Tuo taku ten, 2017, p. 9)

— Ne, kitko norėčiau tikėtis.
Įsitaisyčiau kur nors netoli durų ir laukčiau ką nors žinančių, kaip ten vaikam, vaikų vaikam sekas.
Aišku, juokinga. Aišku, kvaila. Bet toks jau žmogus esi: ir juokingas, ir kvailas. Ir nieko čia blogo, manyčiau.

(1001) Pakeliui į darbą, xiii: lyg ir apie rūką

Rudeniop. Rūkai prasideda. Ateina Pletkaus laikas (užsimerkęs matau Nemuno, dar savaitraščio, dar spausdinto ant paprasto, ne kreidinio popieriaus, pirmo puslapio apatinį dešinį kampą, kur Vytauto Pletkaus nuotraukytė ir sakinys, maždaug: VytP – fotografas, kuris džiaugias, jei prognozuojamas rūkas; jo rūke skendintys tiltai labiausiai yra įsiminę). Tatai balkoninė mintis.
O belaukiant T-19 galvoj ėmė suktis kiti dalykai. Prisiminiau, kad kai permečiau akim tekstelį (Ramūnas Karbauskis Virginijui Savukynui sakęs, esą jam labiausiai imponuojanti moteris valstybės istorijoj esanti prez. Grybauskaitė), irgi buvau pagalvojęs apie rūką – ne tikrąjį, kuris greit išsisklaido, o tą, kuriame skendim, nežinojimą, ir prisiminęs Petrą Dirgėlą, kuris į tokį klausimą greičiausiai būt atsakęs: Žygimanto Augusto sesuo, Švedijos karalienė Kotryna Jogailaitė.

Kotryna Jogailaitė Lietuvos istorijoje ir savimonėje be reikalo užmiršta. Kotryna Jogailaitė yra padariusi labai daug, kad mes apgintume savo lopinėlį. (Apie karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas, 2016, p. 69)

Arba štai kultūros istoriko Mykolo Biržiškos žvilgsnis į santykius su Rusija:

Šalininkų laikytis taikingos politikos ir iš viso taikymosi prie esamų sąlygų Lietuvos dvarininkuose randame nuo pat jos prisijungimo prie Maskolijos, pradedant Čartoriskiais ir Oginskiais. Net smarkėjančioje priešmaskoliškoje visuomenės nuotaikoje, 1858 m. Vilniaus bajorai įteikė carui albumą, kuriame taikingosios politikos vadas istorikas Mikalojus Malinauskis ir rašytojas Ignas Chodzka parašė straipsnius apie Lietuvos ryšį nebe su Lenkija, tik su Maskolija, poetas Odyniec lenkiškai, Mikalojus Akelaitis lietuviškai ir Vincentas Korotynskis gudiškai eilėmis reiškė savo atstovaujamų (tam negavus jokių įgaliojimų) tautų prisirišimo jausmus carui. Nestebina, jog kiti lenkų politikai jiems už tai smarkiai uždrožė. Čia galima sugretinti iš esmės toks pat, tik nebe bajoriškas, bet paprastas mužikiškas, 1940 m. prasidėjęs Giros, Cvirkos, Neries ir kitų mūsų maskolininkų garbinimas Stalino „saulės“ ir jos nešėjų rytiečių žygių. (Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą, t. I: Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe, Los Angeles, 1952, p. 216)

Taip, gretinti, lyginti, sieti, skirti – gal tai ir yra pažinimas, tik va viena būtina sąlyga: reikia matyt šiek tiek toliau. Juk jei kas norimas pamatyt skendi rūke, tai paeini arčiau, ir pamatai.

(995) Pakeliui į darbą, xii: apie poeziją ir lietų

Praeito penktadienio Literatūroj ir mene buvo Virginijos Cibarauskės pranešimas, skaitytas gegužės 25-ą per Poezijos pavasario konferenciją apie poezijos ribas XXI amžiuj.

Kita vertus, neretai kyla klausimas, ar tai eilėraštis? Ir ar apskritai dar prasminga klausti, „ar tai eilėraštis“. (p. 11)

Prasminga, kiek apskritai prasminga klausti, tik formuluočiau šiek tiek kitaip, kukliau: ar tai vadintina eilėraščiu? Pavyzdžiui:

pavasario šeštadienis,
ketvirta ryto:
– atsiprašau,
tu buvai teisi,
o aš klydau
– tai lyja?
2013-04-13

Pirmąkart šįmet taip pila, ir dar su garso bei šviesos efektais. (Kai kurie Vilniaus troleibusai kiauri – pro stogą vanduo sunkias ir kapsi ant keleivių galvų.)

(990) Pakeliui į darbą, xi: apie arkliašūdį ir saugumą

Vakar iš ryto prie Britų ambasados pasitiko arkliašūdis, šiandien – vėl.
Pagal vietą – ant šaligatvio – sprendžiant, policijos arklys paliko žymę, greičiausiai Kultūros naktį.
(Nuotraukos nededu, manau, patikėsit, kad neišsigalvoju.)
O ambasada gražinama – šiūruojamos sienos, tvarkomi gėlynai.
Ir kažkaip keistai tas arkliašūdis galvoj virsta saugumo ženklu: beveik išgaruoja baimė, kad koks autobusiukas iš gatvės užvažiuos ant šaligatvio ir bent vieną kitą praeivį, pėdinantį Žirmūnų tilto link, iš nugaros nutrenks.
Ar skiriasi bordiūrų aukštis Vilniuj ir Londone?

Prieduras (2018 IX 4) Juokai juokais, bet arkliašūdis ir Britų ambasada, gali sakyt, susiję. (Šįkart ir nuotrauką įdedu.)
Vakar, pirmadienį, eidamas darban pamačiau; šįryt tebėr.
Kokią išvadą reiktų daryt? Vilniuj prastai dirba žmonės, turintys prižiūrėt šaligatvius.
Bet ne ši išvada svarbiausia. Vienas iš policijos žirgų būtent šitoj vietoj užsinori šikt.
Jei norėtum pakvailiot, galėtum imt ieškot sąsajų tarp BRexit ir excrementum, tas ex; ex nihilo nihil fit etc.
Paikiojimai kartais būna labai smagus užsiėmimas. Ypač, kai dangum slenka debesys pilkos, pasak Maironio; kaip šįryt.

(987) Pakeliui į darbą, x: apie vieną rašinį

Šiandien abiturientams lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas.
Ta proga – fragmentas iš teatrologės Irenos Aleksaitės, 1954-ais baigusios Salomėjos Nėries vidurinę, atsiminimų:

Baigusios mokyklą dar ilgai mano ranka buvo sukietėjusi, niekaip negalėjau atsikratyti tos įkaltos į galvą „ideologinės“ tiesos, nes nežinojau jokio kito būdo, kaip vertinti meno kūrinį. Tai sielos paralyžius... Ir gal tik vienas mokinukas – A. Vienuolio mokyklos abiturientas, baigiamųjų egzaminų metu pasirinkęs temą iš T. Tilvyčio poemos „Usnynė“ (kuri gavo Stalino premiją), visiškai ją sukritikavo, nepadaręs nė vienos nei gramatinės, nei stilistinės klaidos. Švietimo ministerija, ilgai svarsčiusi šį neeilinį įvykį, vis dėlto turėjo jam parašyti aukščiausią pažymį. Tai buvo Tomas Venclova. (Be grimo: šelmiški prisiminimai, 2004, p. 87–88)

Venclova mokyklą baigė irgi 1954-ais, tik tada ji dar nesivadino Vienuolio, buvo Vilniaus 1-oji vidurinė (Vienuolio nuo 1957-ų).
Kiek tame Aleksaitės prisiminime teisybės, kiek mito?
Mito tikrai daugiau negu teisybės. Kad nepadarė kalbos klaidų – gali būt, bet kad būtų Usnynę „visiškai sukritikavęs“ – neįtikėtina, juolab pats yra kalbėjęs, esą proto ėmęs įgaut tik studijuodamas Universitete, apie 1956-us.
Aišku, galima būtų patikrint. Tas Tomo Venclovos rašto darbas guli kokiame nors archyve, tik kas dėl tokios smulkmenos gaiš laiką.

(978) Pakeliui į darbą, ix: tai ironija? – ne, insinuacija

— vakar nusipirkau Vakaro žinias; archyvui —

 oezijos pavasario laureatu šįmet išrinktas Tomas Venclova už eilėraščių ir vertimų rinkinį Eumenidžių giraitė.

UAB „Respublikos“ leidiniai dienraštis Vakaro žinios (vyr. redaktorius Alfredas Zdramys; vienas iš vyr. red. pav. Ričardas Čekutis) 5000-ojo numerio paskutiniam puslapy (po orų Lietuvoj prognoze) su rubrika „Elito naujienos“ šią žinią pranešė taip →

UAB vadovui Vitui Tomkui greičiausiai labai patiko, ypač fotomontažas.

Vargu ar yra prasmės klaust, ką apie šią publikaciją mano minimo dienraščio korespondentas 2009-ų Poezijos pavasario laureatas Rimvydas Stankevičius. („Taigi ne aš rašiau!“?) Ar jis praleistų negirdom Vakaro žinių lygio „paironizavimą“ (būtent šį žodį vartoja respublika.lt), kad pirmuoju Poezijos pavasario laureatu tapo poetas, kurio hobis buvo Lietuvos sovietinimas? Nežinau, bet Olava Strikulienė ar Ferdinandas Kauzonas (su Vyteniu Andriukaičiu), beveik neabejoju, – ne.

Ar reaguos PP laureatai, Venclovą išrinkę laureatu? Nežinau.

Taip, yra racijos pasvarstymuos (maždaug): o tai ko kito tu tikėjais iš Vakaro žinių? Visiem aišku, kokio lygio tie Respublikos leidiniai ir kokią dūdą pučia. Jei reaguosi, tai tebus tik jų skleidžiamo požiūrio platinimas. Verčiau ignoruot. Šunys loja, karavanas eina. — Gal.

Bet ar visad tyla – gera byla? O šiuo atveju? 

Su kai kuriais asmenim po šito nebesisveikinsiu ir į kai kuriuos renginius kojos nekelsiu. Bent tiek.

(976) Pakeliui į darbą, viii: apie menų pasirinkimo laisvę

vietimo ministrė pati paklausė, pati atsakė: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne.“
Delfio.lt skaitytoja lituanistė pasijuto per menkai įvertina: „[A]tsimerkit, miela ministre, meskit šalin tą tuščią viešąją retoriką ir vadinkit daiktus tikraisiais vardais – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos.“
Delfio.lt skaitytoja dailės mokytoja atkirto kolegei: „Tiesiog puiku. Gal apskritai mokyklose palikime tik lietuvių k. ir matematiką? O viso kito tie vaikai išmoks patys, gyvenimo eigoje?“

Suprantu, ne mano daržas, ne mano pupos, ir apskritai – beprasmiška aiškintis dalyko svarbumą, nes vienam viena, kitam visai kas kita gali būt svarbu, ir abu bus teisūs; o jei apie mokytojus kalbama – svarbiausia, ar jis turi talentą mokyt, o ne ko moko.

Seniai galvoj sukiojas utopinė mintis, kurią pasinaudojęs proga imsiu ir išdėstysiu. Utopinė, nes literatūrocentrizmas įsismelkęs mūsų kultūron labai giliai. Be to, kalba ir literatūra surištos Gordijo mazgu.

Trumpai. Kalbos/kalbų mokymas yra svarbu visiems, ir jis turėtų būt mokykloj nuo pradžios iki pabaigos. O dėl menų (t.y. estetinių dalykų), būt mano valia, gimnazistams leisčiau rinktis iš literatūros–dailės–muzikos. Jie visi vienodai gali lavinti žmogų. Jei kas įtikins, kad, tarkim, Jono Radvano Radviliada gali duot daugiau estetinių patirčių negu Palestrinos ar Monteverdi muzika, kad Čiurlionio Miške prasčiau lavina estetinį skonį negu Baranausko Anykščių šilelis, kad Viktoro Petravičiaus dailė prastesnis dalykas negu Henriko Nagio poezija, – prisipažinsiu nieko nesuprantąs apie menus. O dėl baigiamojo lietuvių kalbos egzamino, rašant visai nebūtina remtis tik rašytiniais kūriniais, juk galima ir kitų menų pavyzdžiais.