(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-03-04

(955) Tarp kitko: apie nežinomus teisuolius

Ketvirtadienį darbe perverčiau pakabinamo 2017/5777 metų kalendoriaus „Lietuvos piliečiai – pasaulio tautų teisuoliai“ – su Kaziu, Kristina ir mažuoju Liūtu Griniais viršely – lapą:
Ir buvo grįžę iš atminties pora epizodų, jau senokai skaitytų Solomono Abramovičiaus ir Jakovo Zilbergo parengtoj knygoj Išgelbėti bulvių maišuose: 50 Kauno geto vaikų istorijų (2014).
— Iš Gitos Germanaitės-Gordonaitės-Gerbaževskytės-Franses „Pasakojimo apie vieną mažą mergaitę ir tris jos motinas“:
Atėjus pavojingesniems laikams, kai vokiečiai ėmė krėsti Kauno namus, ieškodami paslėptų žydų vaikų, mano naujieji tėvai išsiuntė mane į kaimą pas gimines. Mano pusseserę Šeinalę per vieną tokią kratą surado. Visi to lietuvio slėpti vaikai buvo išvežti į gestapo pastatą ir paskui sušaudyti. Viena Rivkos Gordonienės draugė, dirbusi gestapo pastate, matė, kaip ten atvedė Šeinalę. Vaikus slėpęs lietuvis irgi buvo sušaudytas.
Mano teta Rivka išgyveno karą. [...] Vieną dieną teta Rivka pasirodė tarpduryje ir pasisakė esanti mano mama. Man ji tuomet atrodė visiškai svetima moteris, jai buvo sunku su manimi susikalbėti lietuviškai. Mano globėjai, auginę mane kaip savo vaiką, nesutiko su manimi atsisveikinti. O tetai Rivkai buvau vienintelė iš visos šeimos likusi giminaitė. Ji neteko motinos, dukters Šeinalės, vyro Pesacho, trijų brolių: mano tėvo Jonos, Beralės ir Moišelės ir brolienės Frumos – mano mamos. Teta Rivka buvo pasiryžusi mane atsiimti ir išauginti kaip tikrą dukterį. Ji grįžo, lydima giminaičio – uniformuoto aukšto rango sovietų karininko. Įvyko tikra drama. Nenorėjau su jais eiti, verkiau ir rėkiau, šaukė ir mano lietuvė mama, išsikvietė iš darbo savo vyrą. Teta ir karininkas mane jėga išplėšė iš mano tuometinės mamos glėbio. Ištempė mane į lauką, įgrūdo į mašiną ir išsivežė. [...] Tad teta Rivka vėl buvo mano mama iki pat savo mirties 2001-aisiais, kai buvo garbaus 89 metų amžiaus. Ji mane rūpestingai saugojo, tarsi bijodama, kad mus kažkas gali išskirti, – tuo galėčiau paaiškinti, kad ji nutraukė ryšius su mane įvaikinusia lietuvių šeima. [...] Galiu suprasti Rivkos baimes, bet žvelgdama į praeitį jaučiu nusivylimą ir tuštumą, kad nežinau net mane išgelbėjusių lietuvių vardų, jų likimų, neturėjau galimybės atsilyginti jiems meile, kurios jie tikrai buvo verti. Prisimenu, sykį jie atvyko į Vilnių manęs aplankyti ir papasakoti, kad persikrausto gyventi kažkur labai toli. Gali būti, jog jie buvo tremiami į Sibirą, o gal tokiu būdu norėjo man pasakyti, kad daugiau niekada nepasimatysim. (p. 450–451)
— Iš Rinos Zupavičiūtės-Kaplanaitės-Volbės prisiminimų „Apsimečiau nežinanti, kad ji nėra mano mama“:
Per Vaikų akciją buvau gete. [...] Labai greitai, gal net kitą dieną po akcijos Frida mane išnešė iš geto antrą kartą ir perdavė lenkei. Nežinau jos vardo, tačiau prisimenu, kad jos brolienė buvo vardu Vanda, o brolienės dukra – Janina. Kol pas ją buvau, mano vardas buvo Irutė Nešukaitytė (lenkų kalba tai reiškia „neieškokite manęs“). Antras mėginimas mane gelbėti iš geto taip pat nepraėjo sklandžiai. Kaimynas paskundė policijai, kad slepiama žydų mergaitė. Lietuvių policininkai atėjo apklausti, tačiau mano globėjai pavyko juos papirkti ir jie išėjo. Po daugelio metų nuvykau su vyru ieškoti tos moters, deja, jos namo neradome. (p. 457)
Tai tik pora epizodų, liudijančių, kad dalis žmonių, rizikavusių gyvybe ar net ją praradusių, gelbėdami kitų žmonių gyvybes, yra likę nežinomi. Slėpusių ne tik žydus, ir pabėgusius karo belaisvius, ir apskritai – savo elgesiu parodžiusių, koks turėtų būti žmogus.
Man labai prasmingas regis toks dalykas, kaip Nežinomo kareivio kapas.
Kaip būtų galima pagerbt Nežinomą teisuolį? Nežinau. Bet toks atminimo ženklas, esu įsitikinęs, būtų iš esmės prasmingas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)