(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-03-11

(957) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Salio Šemerio atsiminimų

— tekstai parengti visai padoriai (Dainius Elertas) —
— maketas ir šriftas malonūs akiai (Gedas Čiuzelis) —
egis, tik panorėk, tik užsuk į kokį internetinį knygyną – ir pirk ko širdis geidžia. O šituos Šemerio atsiminimus žvejot teko – per mugę radau (Muziejų asociacijos, jei neklystu, stende) ir nusipirkau. 16 eurų, bet tikrai negaila.
Salys Šemerys ir kaip asmuo, ir kaip kūrėjas turi šarmo. Iš smetansko Kauno tuoj po Gruodžio 17-osios perversmo persikėlė prie jūros, – argi Klaipėda ne geriausia vieta gyvent keturvėjininkui? — Prieš padovanojant knygą bibliotekai, šį tą noris užfiksuot. Ir sau, ir gal dar kam bus įdomu (aišku, jei visų atsiminimų nesirengiat skaityti).

(α) ką žmogus gali išvyst skęsdamas
Aš pradėjau save atsiminti nuo 4 metų, kai buvau pirmą kartą nuskendęs [Vilkaujoj]. Buvo taip. [...] mane paliko krante drabužių daboti ir liepė niekur nuo drabužių neiti. Greit man sėdėti prie drabužių nusibodo. Man atrodė, kad vandenyje turi būti daug įdomiau. Ir aš nuvėžlinau vandens link. Greitai įbridau į vandenį. Panėriau po vandeniu ir... man pasidarė labai smagu: atsidūriau lyg kokioje pasakų šalyje – mačiau tokias gražias pievas, su tokiom nuostabiom gėlėm. Taip, kaip kad vėliau jas prisiminiau, pamatęs M.K. Čiurlionio paveiksle „Rojus“... (p. 21)
Paračiurlioniana? Ką koks jungininkas pasakytų? Kas čia per archetipas? Gal kolektyvinės pasąmonės apraiška?

(β) ką tereikia pirkti
Mokytis pradėjau 1905 metais Vilkaviškio miesto pradžios mokykloje. [...] Kitas mokytojas buvo Draugelis, kuris buvo didelis ekonomistas. Jis sakydavo, kad reikia pirkti ne tai, ko reikia, bet tai, be ko negalima apsieiti. Jis buvo labai gulenbas [człowiek gołębiego serca – auksinės širdies žmogus] ir teisingas. (p. 27)
Tokia siekiamybė ir turėtų būt – pirkt tik tai, be ko negalima apsieiti. — Mokyt. Draugelis – greičiausiai Petras Draugelis (1849–1914).

(γ) 4 vėjai: ekspresionizmas vs futurizmas
Įvardas, aišku, esmės nekeičia, bet suvokimo būdą siūlo.
Kaip siūloma lt.wikipedijoj, „Keturi vėjai – avangardinės literatūros kūrėjų futuristų žurnalas“. – O Salys Šemerys save ir kitus keturvėjininkus laikė ekspresionistais:
Kaune susipažinau su Kaziu Binkiu. Jo įtakoje aš rašiau ekspresionistinius eilėraščius, ir čia prie mūs prisidėjo Petras Tarulis, Pranas Morkus. Pradėjome leisti „Keturis vėjus“. Paskui prie mūs prisijungė Tilvytis, Juozas Žengė, Tysliava. (p. 49)
Tuo laiku aš pritapau prie ekspresionizmo. Ekspresionistai maištavo prieš negatyvią, mašinizuotą, barbarišką kapitalistinę tikrovę. Šis „maištas“ buvo suvedamas į mėginimą sugriauti klasikines literatūros formas. (p. 50)
Mes skaitėme naujoviškas knygas ir moderniškus žurnalus, kaip: „L’Esprit Nouveau“, „Der Sturm“. Ir mes norėjome sumoderninti ir mūsų užsnūdusią, suprovincialėjusią literatūrą. Tik ne futurizmo kryptimi, kuri po Pirmo pasaulinio karo jau buvo atgyvena ir išėjusi iš mados. / [...]
Mus visus jungė naujausia mada – ekspresionizmas. Mes siekėme naujų išraiškos formų: širdies atvirumo, nuoširdumo, kilnumo, žmogiškumo, tiesos troškimo ir veržimosi į tiesumą. (p. 52)
Šemerio manymu, futurizmas 4 vėjams primetamas nepagrįstai:
Kuom „4 vėjai“ skiriasi nuo futurizmo?
Visų pirma futuristai šlovino karą. Marinetis „Futurizmo manifeste“ sakė: „Karas yra pasaulio higiena.“ Jo kūriniai buvo „Elektrinis karas“, „Himnas tepalui, tepusiam kulkosvaidį“.
Vėliau futurizmas vėl atgijo. Futuristai pasidarė fašistais. Musolinis ir Hitleris buvo didžiausi futurizmo stulpai.
Čekai, slovakai, lietuviai, latviai, estai buvo ekspresionistai, t.y. taikos šalininkai. / [...]
Futuristai garbino mašinas. [...] O „Keturi vėjai“ mašinų negarbino. [Na, Tysliava kertamąją yra pašlovinęs: „Ne taip kaip senovėje / Pjautuvo mėnesiu / Nuo lauko geltonus rugius nugenėdavo. / — Dvejetas arklių / Ir per kalną / Keturiais sparnais mašina. / Kaip drakonas, / Per dvi valandas / Viską nuryja“ etc.]
Futuristai aukštai statė greitį. [...] O „Keturi vėjai“ tokių reikalavimų neskelbė. [Vėl Tysliava – jis tokių svajonių turėjo, žavėjos aeroplanais: „Kaip žvirgždas į akį, / Krintu aš į tave, dangau. / Ar išsikeitei jau praeities dvylekį, / Lekiantis / žmogau!“]
Futuristai liaupsino sportą. [...] O „Keturi vėjai“ sporto neaukštino. [Bet Tysliava aukštino: „Sportininkų milijonai, / Trenkit kojomis į žemę! / Bus kitokia muzika, / Bus kitoki tonai, – / Lėksime į Marsą / Futbolo sparnais...“; Golo į ateitį (1931) autorius Vytautas Sirijos Gira prie keturvėjininkų nepriklausė.] (p. 54–55)
Va kaip keistai viskas pasisuka: iš aktingųjų 4 vėjų brolijos narių ar tik ne vienintelis Tysliava išties (pagal tris punktus iš keturių) vertas būtent futuristo kepurės?

(δ) apie Antaną Venclovą
Šemerio manymu (p. 115–116), Antanas Venclova buvęs bolševikinės sielos žmogus, iš seno garbinąs tarybinę santvarką; „nekruvinąją Lietuvos revoliuciją“ t.y. pirmąją sovietinę okupaciją, sutikęs entuziastingai, jam ir Petrui Cvirkai tai buvę laimingiausios dienos, jautęsi kaip devintam danguj. Buvęs labai atsargus: iš visur išeidavęs sausas ir sveikas; sugebėdavęs svetimomis rankomis žarijas žarstyti. Kaip rašytojas, likęs svetimas moderniam originalumui. Džiaugęsis, kad jo raštai verčiami į rusų, gruzinų, armėnų, baškirų kalbas; ir pykęs, kad vokiškame Lexicon der Weltliteratur (1966) nesąs paminėtas; buvęs jautrus tam, ką apie jį galvoja ir šneka. Porą paslaugų Šemeriui padaręs: parašęs rekomendaciją, ir jis galėjęs naudotis spec. fondu, kuriame radęs kai kuriuos per karą dingusius savo eilėraščius, taip pat pardavęs miniatiūrinę rašomąją mašinėlę „Corona“ už 300 rublių, „kas buvo beveik kaip dovana“.
Vertas perrašyt pasirodė epizodas, atskleidžiantis Venclovos ir Šemerio skirtingą požiūrį į praeinantį gyvenimą:
Kartą Vilniuje sutikęs mane Lenino prospekte ir pamatęs kitoje pusėje einantį jauną rašytoją, A. Venclova sako:
– Tai Justinas Marcinkevičius.
– Ar to karininko ir rašytojo Jono Marcinkevičiaus sūnus?
Pajutau, kad A. Venclova pavydžiai kalba ir žiūri į jauną, sveikata trykštantį, žydintį žmogų.
– Didelio čia daikto! Ir mes buvome jauni, – sakau.
– Buvom, bet nesame, – išgirdau kartėlį jo balse. (p. 116–117)
Šitą Šemerio atsiminimų gabaliuką skaitydamas prisiminiau Jono Aisčio rašinį „Trečiafrontininkų pūslė“, kuriame gretinami Antanas Venclova ir Kostas Korsakas (žr. DrgK, 1965-10-23).

(ε) apie Šemerį Tolimųjų Rytų laikrašty
Buriuotojai Salys Šemerys ir Stasys Marcinkevičius buvo daugiau negu pažįstami.
Kartą Šemerys išgirdęs skambutį atidaro duris, – Marcinkevičius bestovįs.
– Atvežiau staigmeną. Atspėk kokią.
Vėl milžinišką kriauklę? Ne. – Tai gal nuogų laukinių mergų nuotraukų? Ne. – O gal kokį pagonių dievų stabuką? Ne.
– Ugi štai ką! – ir išima iš kišeniaus laikraštį За высокие уловы. – Ale tik tu paskaityk ketvirtame puslapyje apačioje, – pamoko Marcinkevičius.
Šemerys buvo išsirašęs rusiškai, atsiminimų knygoj įdėtas parengėjo Dainiaus Elero vertimas lietuvių kalbon:
Eilės apie jūrą
Lietuviškos marinistinės literatūros istorijoje vėl atverstas naujas lapas. Šį kartą – poezija. Ilgą laiką nesireiškęs literatūroje vyresniosios kartos poetas Stasys Šemerys-Šmerauskas išleido eilėraščių rinkinį „Granata krūtinėj“ [1969], kuriame eilės apie jūrą sudaro atskirą skyrių „Jūros vėjas“. (cit. iš p. 123)
– Velniai rautų! Tikras siurprizas! O kur tas laikraštis išeina? – paklausęs Šemerys. Marcinkevičius liepęs pačiam pasižiūrėt. Pasižiūrėjęs: Kamčiatkos žuvies pramonės valdybos Tralinio ir refrižeratorinio laivyno partijos komitetų, Okeaninės žvejybos ir Kamčiatkos žvejybos laivyno organas buvo leidžiamas Kamčiatkos Petropavlovske.
„Tai buvo didžiausia dovana, kokią kada nors kas nors yra man įteikęs“ (p. 124). — Paminėjimas, svarbesnis negu kokiame Lexicon der Weltliteratur? O kodėl gi ne?

(ζ) Lietuvos burinis laivynas ir moterys
Esat ką nors girdėję apie Lietuvos moterų draugiją tautiniam laivynui remti [čia valdybos narių nuotrauka]? Nebuvau. Pasirodo, būtent moterys 1926 metais per Klaipėdos uosto muitinės surengtas varžytines už 9100 litų nupirko iš kontrabandininkų konfiskuotą burlaivį „Malaya“ ir atidavė naudotis Klaipėdos jūrų skautams; laivas buvo pavadintas „Budys“; plg. skautų pošūkį „Budėk!“ (p. 137)

(η) apie Rusijos Federacijos poetus
1968-ais buv. ekspresionisto Šemerio užsirašyta:
Vakar buvau susitikęs su Rusijos TFSR rašytojais. Įspūdis silpnas. Tie jų rašeivos atrodo kretinai. Gal išskyrus čiuvašų „Maironį“ ir dagistanietę „Salomėją“. Visi atkakusieji iš RTFSR atrodė nusidėvėję, nuvytę, nuplikę, nusigėrę bezdžiai. Jokio šviežumo, jokios jėgos ir galios netryško iš jų veidų, o tuo labiau iš jų skaitomų ir deklamuojamų kūrinių. Kai kurie susivėlę, susikuitę! Aš įsivaizdavau, kad Rusijos Federacijos rašytojai turi būti didvyriai, galingi sakalai! O čia?
Kimčiukai. Nubadėję, sulysę, net gaila pažiūrėti. Ir lietuviai tarybiniai rašytojai nėra kažin kas. Beveik panašūs į rusų. (p. 329)
Pradžioj pamaniau, kad gal per Poezijos pavasarį tas susitikimas vyko. Bet greičiausiai ne. Mėginau spėt: kas tas čiuvašų Maironis? Gal Genadijus Aigi? O gal ir ne. O Dagestano Nėris? – Perėjus 1968-ų Tarybinės Klaipėdos komplektą būtų galima išsiaiškint.

(θ) apie senatvę ir mirtį
Mirtis yra baisi ne dėl to, kad ji grasina, o dėl to, kad mirtis yra niekas. Taip ir senatvė mus baugina ne tuo, kad senatvėje mus apninka blogų jausmų valdžia, o tai, kad mumyse visiškai nebelieka jokių jausmų. (p. 351)
Taip Šemerys rašė būdamas aštuoniasdešimties. Dėl senatvės, dar nesijaučiu kompetentingas; o dėl mirties – tokios pat nuomonės.

6 komentarai:

  1. Vėjai kišenėse nelabai derinasi su vėjais burėse, t.y. su nuosavos jachtos turėjimu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kol nešvilpavo vėjai kišenėse (mokytojo alga buvo visai solidi), tol buvo vėjas burėse; kai pasikeitė santvarka Lietuvoj, vėjas iš burių persimetė į kišenes, nors Šemerys nesiskundžia – kiek gaudavo, tiek, matyt, užtekdavo.

      Panaikinti
  2. Toji Šemerio minima dagestanietė "Salomėja" veikiausiai buvo Fazu Alijeva (1969 m., beje, paskelbta Dagestano liaudies poete). Na, gal dar galėjo būti Chanbičė Chametova. Bet tikriausiai Alijeva.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vidai, iš kur tokios išsamios žinios apie Dagestano poeziją?

      Panaikinti
  3. Dar man kilo toks klausimas.
    O koks šitų atsiminimų santykis su knyga „Žmonės mano gyvenime“? Čia skirtingi dalykai, ar „Žmonės...“ yra šitų atsiminimų fragmentai?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vėjuos yra tik kokios dvi dešimtys ar vos daugiau gabaliukų apie žmones – netikrinau, bet, kiek atsimenu, regis, jie yra ir Žmonėse, tik čia pavadinimai kitokie, ne asmenvardis, nebent vieno kito nebūtų; Vėjuos prie jų prikabinamas paaiškinimas:
      arba: „Įterpiame LTSR Mokslų akademijos užsakymu rengtų Salio Šemerio atsiminimų mašinraščio fragmentą, kuris skelbtas: Šemerys Salys, ‘Iš chaoso granatiškai iškritęs’ In Vakarai, 1991, Nr. 1 [ir nurodyti puslapiai];
      arba: „Skelbta: Šemerys Salys, ‘Aš aistringesnis nei Bodleras’ In Vakarai, 1991, Nr. 2 [ir nurodyti puslapiai]“.
      Tik apie Vydūną Vėjuos tikrai daugiau negu buvo Žmonėse.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)