(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-03-30

(969) Visiškai tarp kitko: pora mintigalių (paaiškėjus dokumentų saugojimo vietai) ir prieduras

[960 įrašo dalies laužtiniuos skliaustuos tęsinys] Na štai, tereikėjo tik parašyt el. laišką, nuvažiuot Vokietijon ir patikrint – pora dienų, ir aišku, kur yra vienas Vasario 16-osios Nutarimo originalus egzempliorius ir ne mažiau reikšmingas jo vertimas į vokiečių kalbą. (Įdomiausias dar neatsakytas klausimas – kieno ranka rašyti Vokietijos vyriausybei skirti raštai.)
(a) Būčiau linkęs atsargiau vartoti žodį rado:
– prof. Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą!
Tiksliai šnekant, išsiaiškino dokumento saugojimo vietą; dokumentas, apie kurį kalbame, niekur juk nebuvo dingęs, tad ir atsirasti negalėjo; archyve jis saugomas nuo 1918-ų kovo.
(b) Jau svarstomas antras žingsnis – kaip čia Lietuvon tą „radinį“ parsigabenus? Gal padovanos? Gal išpirkim? (Pastaroji mintis ypač kvaila.)
Manyčiau, telieka, kur yr. Per baisiausius XX amžiaus kataklizmus nieko blogo jam ten nenutiko, teguli ir toliau.
Negi taip svarbu turėt?
Sakot, svarbu. Ypač Tokį.
O kur tam dokumentui saugiau, ypač Tokiam? – atsakymas į šį klausimą turėtų būt lemiamas.
(Kad kitąmet kurį laiką dokumentas pasisvečiuotų Lietuvoj – gražu būtų; ir rodyt reiktų neišrištą iš bylos, kaip vieną iš dokumentų – prasmingiau būtų.)
P.S. O arogantiški („ateina tipas, apie kurį nesu girdėjęs“) Alfredo Bumblausko pasvarstymai apie „archyvų liūtus“ tikslintini: aptingę archyvų liūtai.
P.P.S. (10:00) Ta daili rašysena (spėčiau su šiuo tuo palyginęs) – greičiausiai Antano Smetonos. [03-31 20:30: Ne; Eligijus Raila, beveik neabejotina, teisus – Jurgio Šaulio; žr. komentaruos.]
Prieduras (03-31 06:30). Kol dar mintys aplink Aktą sukiojas, pamėginsiu užfiksuot, ką vaizduotė, nespjaudama logikos pusėn, galvoj sukurpė: kiek ko buvo ir kas kur galėjo pasidėt. Įsivaizduoju buvus maždaug taip:
(1) Suderinamas Nutarimo ruošinio tekstas (jo vaizdas turėjo būt kaip juodraščio, su pataisymais). Nutarimu vadint teksto, iš kurio neaišku, į ką Taryba kreipiasi (palikta vietos įrašyti, pažymint ją daugtaškiu), neišeina; tai tik Nutarimo ruošinys. Galbūt tas tekstas švariai ranka perrašomas, pasirašomas ir padovanojamas dr. Basanavičiui, pirmininkui, kaip pagarbos ir padėkos išraiška.
(2) Į ką pirmiausia Taryba turėtų kreiptis? Be abejo, į Vokietiją. Gebantis gražiai rašyt signataras sėda ir perrašo: (a) lietuvišką Nutarimo ruošinį [jei ir neskaitys, tai bent tegu žino, kad mes sprendimą priėmėm savo kalba], (b) iš anksto parengtą, t.y. išverstą, Nutarimo tekstą vokiškai, kuriame jau turėtų būt nelikę daugtaškio, turėtų būt įrašyta, kad kreipiamasi į Vokietijos vyriausybę. Bet, kaip matyt iš nuotraukų, daugtaškis likęs, tad tai nėra tikras nutarimas; na, ar bet kuri vyriausybė rimtai reaguos į raštą, kuriame nenurodyta, kad būtent į ją kreipiamasi? – Nutarimas vokiečius kalba be daugtaškių turėjo būt pirmas tikras Tarybos 02-16 priimtas Nutarimas. (Kadangi šiedu dokumentai, galima sakyt, jau žinomi, patikslinsiu savo spėjimą, kad jie greičiausiai rašyti Antano Smetonos ranka [rimtą išvadą, aišku, padarys ištyrę profesionalūs grafologai]; taip spėjau  ne tik dėl to, kad labai panašu į AS rašyseną, bet dar ir dėl to, kad į atsakingus raštininkus tiko dėl turimų filologinių polinkių.) — Kas tai per dokumentai, kurių saugojimo vietą išsiaiškimo prof. Mažylis? Nutarimo (Nepriklausomybės Akto) ruošiniai, nusiųsti Vokietijos vyriausybei susipažinti? Tekstas be daugtaškio (tikras Nutarimas, greičiausiai perrašytas mašinėle, bet be visų tikrų parašų, tik su poros žmonių, tarkim, Smetonos ir Šaulio [?]) išsiųstas vėliau, jo ieškoti reiktų to paties archyvo tolesnėse bylose?
(3) Antra vyriausybė, į kurią reikia kreiptis, Rusijos. Analogiškai: Nutarimo ruošinio nuorašas + Nutarimas rusiškai be jokių daugtaškių. Bent jau, logiškai galvojant, taip turėjo būt. – Nutarimas rusų kalba be daugtaškių turėjo būt antras tikras Tarybos 02-16 priimtas Nutarimas.
(4) Į Vokietiją kreiptasi, į Rusiją kreiptasi, kaip pranešt žinią lietuviams? Reiktų paskelbt spaudoje. Kaip? Išeitis – taikomasis Nutarimo ruošinio variantas. Nutarimo ruošinys perrašomas mašinėle – mašinėle rašytas tekstas lengviau skaitomas nei rankraštis, – pasirašomas; iš tokio teksto spaustuvėj parengiama klišė (kaip kokios nuotraukos), tinkama spausdinti – atvaizdas kaip abejonių nekelianti įrodymas (dėl spaustuvėj surinkto teksto galėtų kilt abejonių – gal cenzorius nagus prikišo? be to, gali įsivelti korektūros klaidų; gal ir nelabai ryšku atspaudus ant laikraštinio popieriaus, bet patikima. – Lapas su mašinėle perrašytu ir signatarų pasirašytu Nutarimo ruošiniu, spėčiau, bent jau pradžioj buvo atiduotas kuriam nors iš signatarų, susijusių spauda, jei prireiktų daryt klišę. – Gal šitas Akto variantas ir buvo saugomas vėliau Prezidentūroj, o okupavus Lietuvą – išvežtas Maskvon?
— Tai, kas čia surašyta, aišku, improvizacija, spėlionės. Gal kam kokių protingesnių minčių kils?

18 komentarų:

  1. Akademikams-šoumenams arogancijos gal ir nestinga, bet skambinęs žurnalistas irgi neveiksnus: ką išgirdo, tą parašė. Žodis palei žodį. Paredaguot nesugebėjo. Galėtų žurnalistikos darbo rinka integruoti žmones su specialiaisiais poreikiais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bet ar ne toks reporterio tikslas – informuoti? Greičiau jau kalbinamajam tiktų žurnalistui skirtasis įvardas.

      Panaikinti
    2. Abu geri, bet aš visgi už žurnalistiką, kuri taip vulgariai neįžeidinėtų.

      Panaikinti
    3. Anrtanas Jonynas2017-04-01 00:30

      betgi interviu buvo paimtas telefonu; portale jis pateikiamas garso įrašo forma, ir tik paskui - spausdintas; tai negi spausdintas variantas dar gali būti redaguojamas?

      Panaikinti
    4. Jei gerai supratau, komentaras skirtas Giedrei?
      Jei ir audio pavidalu yr, tai tikrai net pagalvot apie kokius nors redagavimus nevalia; ir šiaip – iš redagavimų nieko gero, nebent pats save redaguotum; juk jei manai, kad netinka, nedera – tiesiog neskelbi, ir nėr problemų.

      Panaikinti
  2. Gal jau ir nebereiktų stebėtis kai kurių akademinių istorikų noru šiaip pašnekėt? Pvz., čia:
    Edmundas Jakilaitis: „Pone Kasparavičiau, ar gali būti, kad J. Basanavičius rašė taip gražiai?“
    Užuot sureagavęs, kad reiktų pirmiausia palyginti ir tik tada spręsti, dabar negalįs pasakyti; kad dr. B. parašas pirmas greičiausiai dėl kitos priežasties, kaip pirmininko, iškart: „Visiškai tikėtina. Jonas Basanavičius buvo baigęs carinę gimnaziją ir universitetą, kur kaligrafinei rašysenai buvo skiriama labai daug dėmesio. Jis buvo labai pavyzdingas mokinys ir studentas. Ir apskritai jis buvo pakankamai tvarkingas. Labai tikėtina, kad tai Jono Basanavičiaus ranka parašytas dokumentas.“
    Ne dr. Basanavičiaus, tikrai; ir tai būtų akivaizdu du rankraščiu, kurių vienas B-čiaus, šalia pasidėjus.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Beje, kad prof. Mažylis ėmė ir „atrado“, bent man, nebuvo visiška staigmena. 2017-02-17 jis buvo mūsų rankraštyne, skaitė dokumentus (iš Lietuvos Tarybos ir dr. Basanavičiaus fondų), kurie kaip tik kreipė akis Vokietijos link. (Čia tokia reakcija į lyg ir ramiau dėstomas prof. Bumblausko abejones.)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Šiandien Algimantas Kasparavičius jau svarsto, kad tekstas rašytas Stepono Kairio (nebe dr. Basanavičiaus). Juokinga, kai sprendžiama remintis teoriniais pasvarstymais. Palyginau (tiesa, rašyta daug vėliau) – vis dėlto, sakyčiau, ne: Kairio raidės pabirę, dažnai nejungiamos, rašysena „grubesnė“, o tokie dalykai labiau nulemti rašysenos pobūdžio, o ne rašančiojo amžiaus.
    Ir dar pastabėlė apie linksniuojamas „kompetencijas“. Kiek Akto signatarų buvo baigę politologiją? Ar jie turėjo kompetencijos pasirašyt Aktą?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Manau kitaip. Mano improvizacija:
    Lietuvos Tarybos posėdžio protokolas Nr. 62 su daugtaškiais ir yra pats tikriausias Nepriklausomybės aktas (Nutarimas). Yra prisiminimų, kaip Basanavičius, pakviestas pirmas pasirašyti, sutrikęs pasakė, kad jam teko labai didelė garbė, kad jis nenusipelnęs ar kažkaip panašiai... Manau, būtent apie šito Nr. 62 protokolo pasirašymą čia taip ir prisimenama.

    Ir atvirkščiai, visi kitakalbiai tekstai su vietoj daugtaškių įrašytais valstybių pavadinimais yra taikomieji, skirti kitoms valstybėms susipažinti, kad, jeigu teiksis, pripažintų Lietuvos nepriklausomybę.

    Gustainis, minint dvidešimtmetį, prisiminė: „...atėjo žinios, kad kad Vilniuje Lietuvos Taryba jau paskelbusi nepriklausomybę. Paskelbimo akto turinys nebuvo žinomas, bet buvo žinoma, kad vokiečiai jį konfiskavo." (Lietuvos Aidas, 1938 02 15, p. 11)

    Taigi, anot Gustainio, ne tik LA laikraščio tiražas su išspausdintu akto tekstu, o ir pats aktas vokiečių buvo konfiskuotas. Išeina, niekas lietuviško varianto Vokietijon nevežė, vokiečiai patys atėmė. Aišku, jei tai tiesa...

    Mašinėle perrašytas variantas su parašais, matyt, buvo padarytas kaip dublikatas ir jis liko Lietuvoje. Bet ne spaudai. Tik vėliau jis pateko į knygas. O 1918 vasario 19 d. LA pirmame puslapyje buvo tekstas surinktas spaustuvėje su spausdintomis signatarų pavardėmis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Puiku, Inga! Manau, kad tokios improvizacijos turi prasmės; svarstyt apie tikrai reikšmingus istorijos momentus – vienas maloniausių dalykų.
      Apie tą tekstų „tikrumą“ vs „netikrumą“; paprastai žiūrint, jei ne kopija – tai ir tikras dalykas; o teisiškai žiūrint, mano filologine galva, dokumentas su daugtaškiais – „netikras“, tik ruošinys, projektas.

      Panaikinti
    2. Bet ir mašinraštinis pasirašytas variantas yra su daugtaškiais. Ir niekam nekliuvo tie daugtaškiai; jis laikytas dingusiu Akto originalu, tokio ir ieškota.
      Dabarties teisine-filologine galva tikriausiai nereikėtų vertinti to, kas padaryta praeityje ir virtę istorija.
      Gal dabarties politikai ir nepaliktų daugtaškių. Na ir kas? O anie paliko. Ir kas, galų gale, Lietuvai skirtame variante vietoj tų daugtaškių galėjo būti parašyta?

      Panaikinti
    3. Oi ne, tikrai neabejoju Dokumento (nesvarbu, ar Aktu, ar Nutarimu jį vadinsim, ar rankraštinį variantą, ar mašinraštinį turėsim omeny) verte, ginkdie.
      Bet kodėl nepasvarsčius improvizuojant? Juk tai ne kokie nuosprendžiai ar kas nors panašaus.
      „Lietuvai skirtame variante“, kaip ir kituose, lietuviams svariosios pastraipos – be jokių daugtaškių; daugtaškiai tik toj paskutinėj pastraipoj, lietuviams ne tokioj ir aktualioj – ir po Kovo 11-osios juk buvo laikas, kai nieks mūsų nepriklausomybės nepripažino, bet juk vis tiek jautėmės esą laisvi.
      Problemos ima lyst žvelgiant į Dokumentą kaip vientisą teisinį aktą, tik tiek.

      Panaikinti
  6. Skambino EL: l. abejojantis, ar Smetonos rašyta (lyginęs) – r mažoji aiškiai skiriasi; rimtas argumentas.
    Gal ir reiktų taip ieškot – atmetant? Ne Basanavičius, ne Klimas, ne Kairys, ne Biržiška, greičiausiai ne Smetona etc.
    [Nereikėjo taip lengvabūdiškai elgtis – galima sakyt, tik akį į tekstus užmetus, iškart viešint spėjimą. Atsiprašau.]

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pritariu EL [= Eligijaus Railos] hipotezei: taip, beveik neabejotina, kad Jurgio Šaulio dailyraštis.

      Panaikinti
    2. P.S. Maždaug 2011-2012-ais, kai apšilau kojas Rankraštyne, galvoj buvo apsilankiusi Rašysenų banko idėja; labai naudingas dalykas būtų, tada pagalvojau; buvau jau pradėjęs kaupt pavyzdžius; deja, kiti darbai pastūmė šitąjį šonan; reiktų grįžt?

      Panaikinti
    3. Vileišiai.lt rašoma, kad Jonas Vileišis.

      Panaikinti
    4. „parašė ... p[r]ojektą“, kuriam buvo pritarta; bet ar ir galutinį teksto variantą, kuris buvo pasirašytas? – Būt rašysenų bankas, po pusvalandžio būtų galima atsakyti. (Vaidenas, kad jo rašysena kitokia, bet gal ir klystu.) Jurgis Šaulys (kol kas?) labai įtikinamas kandidatas.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)