(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-03-29

(968) Užparaštė, cxxx: apie pagrėbstus

Šie metai – (ir) Algirdo Juliaus Greimo metai. Tikrai gražiai ir prasmingai prisimenamas (jei netikit, žr. jo 100-mečio minėjimo planą; nebent kokio vieno ar dviejų punkų galėjo ir nebūt). [O va šiuos metus skelbt (ir) Lietuvių kalbos kultūros metais nelabai oi nelabai buvo prasmės – kokie du trečdaliai planuojamų dalykų – ir anksčiau vykdavo, ir jokių ypatingų paskelbimų nereikėdavo. Jei pažinčiau ką nors iš Seimo Kultūros komiteto, pasiūlyčiau: kai kas užsinori skelbt kokius metus, pirmiausia tepateikia planą, ką norima padaryt ir už kokius pinigus; dabar juokingai išeina – metai paskelbiami, ir tik tada imamas kurpt planas, ieškot eurų (dažniausiai nesėkmingai). Atsiprašau už nuklydimą į lankas.]
Visokių Greimo nuopelnų priminėjo Kęstutis Nastopka ir Loreta Mačianskaitė; skaitant tą pokalbį tik žybt – ogi į vieną dalyką garbieji greimininkai ir neatkreipė dėmesio, vieno nuopelno neįvardijo: AJG – tas, kuris nuodugniausiai apsvarstė pagrėbstų prasmę.
Tübingene ėjusio kultūros žurnalo Šviesa dviejuose numeriuose buvo tokia skiltis „Pagrėbstai“, pasirašyta slapyvardžiu Sirius (nr. 6, 1948, p. 23–24 ir nr. 7, 1949, p. 24–25; septintas numeris – paskutinis, 1949-ais beveik visi išsilakstė iš Vokietijos). Greimas pirmojoj skilty:
Jean-François Millet, Varpų rinkėjos
(1857, saugomas Orsay muziejuj)
Pagrėbstai iš esmės yra menkas daiktas: nei grūdų, nei šiaudų. Tik avalynę nuplėši arba basas kojas susibadai, jeigu, žinoma, derlius nėra nuimamas kombainais. Bet tada nėra ir pagrėbstų [...] Tačiau mes kol kas dar tebegyvename senomis kategorijomis, užtat pas mus ir pagrėbstams dar yra vietos.
Rimtai moksliškai problemą nagrinėjant reikia pasakyti, kad yra dvi pažiūros į pagrėbstus: estetinė ir utilitarinė. Estetiškų palinkimų ūkininkas labai pyksta, jei čia pat po rugiapjūtės ar lietus užpuola, ar darbai ir rugienos lieka nenugrėbtos. „Na, matai, į ką panašus laukas, susivėlęs, kaip... penktadienio barzda. Gerai, kad dar toliau nuo kelio, o taip žmonės besijuoktų“. Net ir tam tikra paslėpta nauda suestetinama. „Kitas arimas. Ir šiaudai už žuobrio nesikabina, ir vaga išeina daug dailesnė“. Kitas utilitaristo ūkininko požiūris: jis gatavas ne tik kiekvieną šiaudą, bet net ir kiekvieną varpą surinkti. Nesuspėjo nužvangėti dalgiai, o jau tarška grėbliai.
Antra vertus, negalima būtų pasakyti, kad tarp tų dviejų požiūrių būtų kažkoks baisus esminis skirtumas: kad estetas turi iš to naudos, tai nei sakyti nereikia, bet kad ir utilitaristo darbuose yra tam tikros estetikos, vargu būtų galima nuginčyti. Juk ar ne vienas pačių gražiausių XIX a. paveikslų yra Millet „Varpų rinkėjos“.
--------------------------------
Kiekvienu atveju pagrėbstai turi savo vertę, kuriai nustatyti nereikia nei labai painių vertės teorijų, à la Casselio lygtys. Šiandien visokie niekai iš viso pasidarė labai mados dalyku. Niekis, niekybė, niekas net dažniau linksniuojami, negu tiesa, gėris, grožis. Dideli ir rimti filosofijos traktatai rašomi apie nieką, nebūtį, niekybę. Visokie tarptautiniai pasižadėjimai, sutartys, visokie iškilmingi aktai ir susitarimai skelbiami niekiniais arba tiesiog niekingais. Tarp skliaustelių tebus leista pasakyti, kad tarp niekinio ir niekingo yra šioks toks skirtumas, nors mūsų tėvai greičiausiai nei vieno, nei antro žodžio nevartojo. Mat, jie ir niekinti nebuvo tokie greiti. Jei kas ir atrodydavo jiems nesama arba net niekinga, tai jie greičiau palikdavo tai tam tikrai nežinojimo sferai ir greičiau prieš tokį reikalą atsidūrę patys save paniekindavo, kad jų protas dar to neišneša, o ne patį daiktą ar reiškinį apskelbdavo niekiniu arba niekingu. Ir kažin ar be tokio atlaidaus ir kuklaus jų nusiteikimo turėtume šiandien tuos puikius žmonijos fantazijos kūrinius: mitologijas, pasakas, epus. (nr. 6, p. 23)
Baisiai patinka man tie Greimo pasvarstymai apie pagrėbstus; gaila, kad pradėdamas rašyt tinklaraštį cituojamo teksto dar nebuvau užtikęs – būčiau ėmęs ir pasiskolinęs įvardą (vietoj: šis tas apie šį tą).
Pagrėbstinė digresija. Jono Aisčio Raštų yra išėję trys tomai. Trečias, pasirodęs 2004-ais Amerikoj, buvo sykiu ir paskutinis Ateities Literatūros Fondo leidinys. Šiojo tomo parengėjos Aldona Grajauskaitė-Aistienė ir Viktorija Skrupskelytė pabaigos žody:
Čia spausdinamas beveik visas Aisčio recenzento ir literatūros vertintojo palikimas, išskyrus vieną kitą rašinėlį, dėl vietos stokos negalėjusį į šį tomą tilpti. Lieka neišspausdinta rankraščiuose išlikusi poezija ir dailiosios prozos fragmentai, taip pat periodikoj skelbta polemika, publicistika ir studijiniai straipsniai neliteratūrinėmis temomis. (p. 631)
Tatai, kas nepapuolė į Raštus, iš toliau žvelgiant, galima vadint pagrėbstais. Vienas toks rašinys, publicistinis, „Daugiau auklėkimės“ buvo paskelbtas Naujojoj Romuvoj 1933-01-01 (nr. 105, p. 16–17). Kossu iš pradžių dramatiškas: „Rusija poetus žudė. [...]  Lietuva ne žudo, bet tyčiojasi. Skaudžiai tyčiojasi. O juk ir poetui skauda.“ Įsibėgėjęs ir sarkazmą pasitelkia:
Kadaisia rašytojai nereikalavo honorarų ir džiaugės, kad juos neapmokamus talpino.
Bet kadaisia ir redaktoriai už redagavimą negaudavo atlyginimo, o kartais ir savo pridėdavo.
Prisiminkit Aušros redaktorių [Jurgį Mikšą], kuris prarado turtus ir ubagais išėjo, prisiminkit Vilniaus Žinių redaktorių.
Ir taip būdavę, bet mes linkę matyti krislus tik poetų sielose.
Jūs pasakysit, kad redaktoriaus darbas sunkus. Taip. O poetų? Ar jūs žinote, iš ko jie gyvena. Ar jūs žinote, kad jie dirba ne savo pašaukimo darbus, kurie dažnai palaužia jų jėgas, jų talentą.
Jūs norite, kad jie būtų optimistai, kad jus juokintų ir maloniai nuteiktų, jūs norite, kad jie vaikščiotų per lynas. Jūs norite, kad poetai skrajotų padangėmis, o jie tokie sulinkę ir kreivais pečiais.
Optimizmo užsimanėt!
Pigenybės! Vengrų!
Jūs norite, kad už du litu mūsų dailininkai paišytų natūralaus dydžio jūsų paveikslus.
Juk būtų daug maloniau, jei būtų už litą natūralaus didumo, gal tuomet jūs lietuvį pasirinktumėte, nes vengras už du litu paišo tik 30×40.
Mes, dailininkai, ne tokie, kaip tie vengrai, kurie per dieną kapą paveikslų nutapo.
Mažas patarimas:
Uždarykim meno mokyklą, išparduokim Čiurlionies kūrinius po 10 litų štuką ir parsigabenkim tą genijalų vengrą, o jis per metus nutapys ne tik mus visus, bet ir mūsų karves ir vištas, tuomet mes turėsim kuo pasidžiaugt ir pasididžiuot prieš kitus. (p. 16)
Kas tas vengras? Tarsi neabejotina, kad konkretus žmogus turimas omeny, o ne šiaip, tautos atstovas. Laiko turint, po 1932-ų laikraščių pasiknaisiojus, greičiausiai galima būtų rast, kas per paišantis vengras Lietuvon buvo atkakęs. Bet tatai būtų panašu į Millet nupaišytųjų darbą; XIX, gal XX pradžios, na, dar vidurio, bet ne XXI amžiaus užsiėmimas.

2 komentarai:

  1. Dėl vengrų.
    „Tarsi neabejotina, kad konkretus žmogus turimas omeny, o ne šiaip tautos atstovas...“ Man labai abejotina. Nei tautos atstovas, nei konkretus žmogus, manau.

    Lietuvių kalboje vengras turėjo kitą, ne tik tautybės reikšmę (nors aiškiai išvestinę) – LKŽ: 1. senovės laikų keliaujantis prekiautojas; 2. kastruotojas. Tai pat tą patį reiškė žodžiai vengris, vengrius, vengrijokas.

    Išsamesnis tekstas apie šį kaip ir visuomenės sluoksnį:
    „XIX a. dalis Lenkijos žemių su Krokuva atiteko Austrijai (nuo 1867 m. Austrija-Vengrija.). Tad iš Habsburgų imperijos lenkai bei kiti jos gyventojai dažnai keliaudavo į Rusijai priklausančią Lenkijos dalį. Dalis šių atvykėlių pasiekdavo ir Lietuvą, kur dažniausiai buvo vadinami vengrais, nors dauguma jų buvo slavai, visų pirma lenkai. „Vengrai“ užsiimdavo prekyba, vertėsi įvairiais amatais, gydė žmones žolelėmis ir burtais, pardavinėdavo meilės vaistus ir kt. Dar buvo geri kastruotojai, tekintojai, dažytojai, peilių galandytojai...“ (iš čia ).

    Rašoma, kad prieš I pasaulinį karą tokie keliaujantys vengrai Lietuvoje išnyko. Bet reikšmė galėjo pasislinkti tiesiog į pigaus amatininko ar paslaugų teikėjo, „chalturščiko“ pusę – tokius dailininkus Aistis ir aprašo. Tuo labiau kad toliau tame straipsnyje jis tai jau tikrai turi omeny tokius vengrus:
    „Vengrai be galo guvūs. Kadaise jie mūsų sodiečius ir arklius gydė. Nuostabūs tie vengrai ir nebrangininkai...“

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, „toliau tame straipsnyje jis tai jau tikrai turi omeny tokius vengrus“, bet cituotam gabalėly – tos konkretybės („už du litu paišo tik 30×40“) kreipia, bent jau mano vaizduotę, konkretaus asmens linkui.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)