(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-10-03

(778) Aaktualijos, i: apie pacifistų simbolį ir slankas

Seniai seniai, 2004-ais, kai Nemunas iš žurnalo virto laikraščiu, Donaldas Kajokas siūlė tapt savaitraščio kampininku: kad ir kartą per mėnesį ką nors parašyt – visai nesvarbu ką, šiaip; visai nesvarbu kiek, nebūtina skiltį per visą puslapį; kurio nors puslapio kampe įdės tai ir tiek, ką atsiųsiu el. paštu.
– Tavo galvoj juk visokių minčių sukiojas. – Sukiojas, bet atsisakiau, nes išsigandau, kad neturėsiu ką raštu užfiksuoti – jei jau spaudai, tai juk reikia ne apie niekus šnekėti?
Iš to laiko liko puslapio kampui sugalvota antraštė: Aaktualijos. Pagalvojau – gera antraštė, tinkanti tam, kas man įdomiausia, t.y. jei fiksuoji visokius niekus.

۩   ۩   ۩
Rugpjūčio paskutinį savaitgalį teko paplaukt baidare Žeimena. Nedaug, apie 18 km, nuo Kaltanėnų iki Švenčionėlių.
Plaukimas buvo įstaiginis (dalyvavau tik kaip reikalingoji antroji pusė [irkluojančioji, t.y. sėdinčioji baidarės gale]). Oi, net nebeatsimenu, kiek baidarių turėjo plaukt (per 10 tikrai). Taigi: kol visus suvežė, kol žmonės išsidalino, kas su kuo plauks etc., – laiko, gali sakyt, buvo marios.
Apžiūrėjau apylinkes, – bent jau sau taip mėgstu įvardint pasivaikščiojimą, kai viliuos rast kur nors pamestą batą (batautojo instinktas).
Apžiūrėjau ir tilto per Žeimeną apačią – patiltę, o ten pamačiau pacifistų simbolį (žr. dešinėj; ars memorativa), – –
ir iki šiol, iki spalio pradžios, galvoj vis kirba retorinis klausimas: kas aerozoliniais dažais patiltėj per Žeimeną į Kaltanėnus šitą ženklą išpurškė? – Neįsivaizduoju, nepajėgiu sukurti to žmogaus (o toks tikrai yra!) psichologinio ir egzistencinio portreto.
Ir dar: tas žalias fonas. Juk jis nebūtinas. Bet jis tos pačios – žalios spalvos kaip ir vietovardžio užrašas ten, kur stabteli autobusai (žr. kairėj).
----------------------------------------------------------
Žurnale Krantai 1993-iais buvo paskelbti Vytauto Marijošiaus atsiminimai, parengti Loretos Venclauskienės. – 25-am atsiminimų gabaliuky, paskutiniam, pasakyta/užrašyta:
1945 metais [ne, vis dėlto 1944-ais], išvykstant iš okupuotos Lietuvos, mano širdis nujautė, kad išvykstu suvisam.
Kaip gaila, kad [...] [n]ebepamatysiu jau ir slankų skrendant. (Krantai, 1993, nr. 4/6, p. 87)
– Jūs esat matę slankas skrendant?
– Aš – ne.
– Gal girdėję?
– Aš – ne.
(Nors šį tą ir pasiskaičiau, bet tai – surogatas [toks pat, kaip žiūrėti į puantilistinį paveikslą monitoriaus ekrane].)
Štai koks tarpinis (ne svarbiausias ir ne galutinis) mano gyvenimo tikslas:
– Pamatyti (ir išgirsti) skrendančias slankas. – Savo akim pamatyti ir savo ausim išgirsti skrendančias slankas.
— — — Ogi ėmiau ir sugalvojau (tai tik kalbinė figūra, kad įtikinamiau atrodytų; nežinau, ar taip ir padarysiu):
El. laišku imsiu ir paklausiu Saliamono Paltanavičiaus: kaip pamatyti ir išgirsti slankas? – Ir galbūt atsiras proga pamatyti ir išgirsti skrendančias slankas? – Tai, ko ne(be)pamatė ir ne(be)išgirdo JAV atsidūręs ir atsiminimuosna įpuolęs Vytautas Marijošius.
– Gal ir jūs norėtumėt (aišku, jei nesat matę ir girdėję)?

8 komentarai:

  1. Nuo mokyklos laikų rašinių rašymas privalomomis temomis, prievolė tokia, rėmai, buvo labiausiai nepatinkantis dalykas. Visai kas kita laisvai pasirinkta tema. Tada kažką parašyti jau galėdavau. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Matai, vis dėlto ką nors parašyt reikia; „galiu“ negana :)

      Panaikinti
  2. Yra kaimas Vertimai (Jurbarko r.), pasirodo, yra ir Kūriniai...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Nepanašu, kad pacifikas purkštas (matosi potėpiai). Įsivaizduoju penkiolikmetę.

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)