(595) Miscellanea rerum, iv

— užfiksuota 2014-ų vasarį —

(α) apie lūkesčius
Jei tau pasiūlo sumest kortom durnių, juk nesitiki žaist pokerio su Andrium Tapinu ar patirt malonumą pralošdamas šachmatų partiją Česlovui Juršėnui?
Pažiūrėjau Vėlyvio Redirected / Už Lietuvą! Padurniuot smagu. Smagu pasižiūrėt į padurniavimus. Tik nereikia pradėt šnekų apie menines strategijas, Tarantino, Kusturicą, socialines kritikas ir pan. Juokimės iš to, kas gali būt juokinga, o ne apgailėtina.

(β) blefas, vardu mėnas
Pora pavyzdžių:
Tokia Millie Brown „kuria mėną“ vemdama: dvi dienas pabadavusi prisigeria dažyto pieno ir – du pirštus kuo giliau į burną. Atseit tokiu būdu dar nieks nekūrė.
Toks Fiodoras Čelnomazovas „tapo“ savo pimpilu arba užpakaliu: „Картины мастера по-весеннему живые и жизнеутверждающие. По мнению Федора, в них заключён куда более глубокий смысл, чем может показаться на первый взгляд.“ [Prispaudi dažais ištepliotą savo subinę prie drobės ar popieriaus, va tau ir mėnas; o jei pimpilu išbraižai kvadratą, jau ir Malevičius Kažkelintasis.]
Štai kas liūdniausia: žinios apie tokius atsiprašant „menininkus“ mūsų akiratin patenka be jokių pastangų, neieškant informacijos apie talentingus menininkus [ar jūs esate googlinęs (-usi): „talentingas menininkas“?]. Jos, tokios žinios, informacijos sraute iškyla paviršiun ir užkliūva už mūsų žvilgsnio kaip... (atsiprašau) kokie šūdai (jie iškyla ir plaukia [į marias plačiausias]).
----------------------------------------------------------
* pavadinimas yra kontaminacija: (a) Kultūros baruos (2010, nr. 7/8, p. 28–32) buvo išspausdinta Jurgitos Pociūtės iš prancūzų kalbos išverstas Jeano Clairo str. „Blefas, vardu kultūra“ („profaniškuose mūsų muziejuose nebeliko nei numen, nei numina [t.y. dievybių]. Vien tik griuvėsių krūva po žemės dalybų“); (b) o žodį mėnas (vietoj: menas) ironizuodamas vartojo Ričardas Gavelis.

(γ) apie metines, kurias vargu ar kas prisimins
Taip, 2014-ieji – Donelaičio metai, kam tik priklauso, kas tik netingi „reikš pagarbą“ evangelikų liuteronų kunigui (taip, vertai; nė pusės žodžio prieš net dėl visiškai nevykusių renginių, jei tai ne paprasčiausias „jubiliejinių“ pinigų „įsisavinimas“), nors būtų galima prisimint ir katalikų kunigą Antaną Strazdą, tiksliau – jo knygelę Giesmės svietiškos ir šventos, kuri buvo išleista lygiai prieš 200 metus, 1814-ais. — Po Elenos K. eilėraščių rinkinio Užpustomi pristatymo tuštybė timptelėjo už liežuvio: ėmiau ir pasakiau apie šitas metines Rašytojų klubo galvai Janinai R. „Tai gerai, imkim ir padarykim renginį per Poezijos pavasarį, aš susitarsiu su Latėnu, o pats gal galėtum kokį įžangos žodį tart?“ – Va taip žmogus ir įkliūni į paties paspęstus kapkanus.
---------------------------------------------------------
Spalio 7-ą bus lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis. Ar kas nors prisimins? – Abejonė tuo stipresnė, kad bent mes dažniau prisimenam gimties, o ne mirties/žūties/savižudybės metines. [Žinau niekur neskelbtų atsiminimų, kurie labai tiktų pirmąkart būt paskelbti kurio nors žurnalo būtent spalio numery, bet: pasiūlysi, ir iškart išgirsi: kas parengs, kas parašys įvadą?]

(δ) apie priešdėlius
Vasario 16-osios deklaracijoj kalbama apie valstybės atkūrimą; to laiko geopolitinę situaciją turint galvoj, viskas suprantama, nors kai dabar pagalvoji – tai buvo deklaracija sukurti valstybę, naują valstybę; Vasario 16-oji, o šunys šika kaip ir kitom dienom; vos neįmyniau.

(ε) neišsiųsto el. laiško pradžia
Re: Re: Tarp kitko; 02-17, vėlus vakaras

Atminties bendrystė, deja, regis, liko vienintelis tikras mus (apibendrintai kalbu) jungiantis ryšys. Nepaisantis skirtumų, kurie nori nenori išryškėja, jei/kai gyvenimą ir požiūrį į jį imame pjaustyt kuo plonesniais sluoksniais. Deja, mes linkę ieškot skirtumų, o ne bendrumų; tampam skirtuomene. Nebent galėtumėm sutart dėl kai kurių kultūrinių vertybių; šeštadienį bus viešai paskelbtas naujasis LLTI premijos laureatas; neabejotinai vienas talentingiausių mūsų prozininkų. [...]

(ζ) trys mintigaliai nesulaukus Agnės Žagrakalytės romano Eigulio dukra pristatymo pabaigos
(a) Tarkim, kalba yra kumelė. Ne kokia kolkozinė, o sava nuosava. Žagrakalytė moka pakinkyt. Pakinko ją pasakojimo vežiman. Ir vadelioja: iš taško A į tašką B [pasakojimo pradžia–pabaiga] keliauja ne greitkelio pakraščiu [tiesiausiu keliu], o pasuka vieškeliais šunkeliais [kuo tolesniu, ilgesniu, malonesniu tikrakeliu]. Tai yra tikrasis malonumas: prisiminti.
(b) Empatija (psichologijos terminas, bet jis vis sukiojosi galvoj skaitant). Rašytoja įsijautusi į savo herojus taip labai, kad skaitytojas įsijaučia į romano herojus taip labai, kad net užmiršta laiku išlipt iš autobuso. (Požymis? – Požymis!)
(c) Jei manęs būt paprašę būti Eigulio dukros pristatymo moderatorium per knygų mugę, būčiau ėmės ir paprašęs: gal galėtum bent pusvalandį pasakot žmonėms apie tą vyrą, kurio asmenvardis, Tavo manymu, turėjo būt įrašytas knygos viršely [virš?] Agnės Žagrakalytės?

(η) apie slapyvardes
[Tai galėtų būt šito įrašo papildinys.]
Yra tikimybė perimt Jadvygos Juškytės archyvą. – Ir pagalvojau: Gabrielė Petkevičaitė pasirinko slapyvardę Bitė, o Juškytė – Širšė [bendravo, korespondavo; kuri slapyvardė labiau intriguoja? pasirinkimas bent jau šį tą reiškia?].