(587) Der Zeitgeist: 1956

Jonas Grinius straipsny „Vinco Mykolaičio-Putino išsivadavimas“ (Aidai, 1968, nr. 6; jau post mortem, Putinas †1967-06-07) apsvarstydamas poeto gyvenimo kelią išskyrė 1944–1956 metus – esą tai buvęs sausros laikotarpis. Laikotarpis, kai rados eilėraščiai, neverti Putino. Ir tik 1956-ais 10 tūkstančių tiražu išėjo Poezija – rinktinė, kuri skaitytojams priminė, kad Putinas – poetas, o ne tik šūkių rimuotojas (à la: „Ir žinom, kad šviesus mūs amžius reikalauja, / Kad  sielų inžinieriai būtume išties“, 1948 [Poezija, 1956, p. 252]). Taip, paskutinis tos rinktinės trečdalis – tokie soc. realistiniai aputiniški tekstai, bet pirmi du trečdaliai – tikrasis Putinas, nors – nolens volens, vis dėlto 1956, – „pagerintas“: daug kur neliko Dievo, jei vienur kitur liko, virto dievu, Kūrėjas – kūrėju, Rūpintojėlis – rūpintojėliu, Tėvynė – tėvyne ir pan.
Tai, kas užfiksuota žemiau, joks ne atskleidimas ar pan. Putino naujuosiuose Raštuose pateikiami eilėraščių tikrieji variantai, o kas buvo tam tikru laiku keista – atsispindi komentaruose. Tik va viena problemėlė: akivaizdumo stoka, – perskaitęs eilėraštį nepuoli iškart žiūrėt komentarų, juos paskaitinėji jau post dictum. Taigi ėmiau ir užfiksavau keletą pavyzdžių, kas pakito Putino eilėraščiuos imperatyviajai laiko dvasiai „patariant“ (nors datos surašytos pirminės):

Vai eičiau aš, eičiau (1911):
      O žudančio sielvarto dienai atėjus,
      Vien melst Visagalį.  —> Vien smerkt savo dalią.

Tėvynei (1914):
      Man įteikė Viešpats ne kardą, – kanklius, —> Ne kardą aš rankoj laikau, bet kanklius,
      Ir taiką širdis pamylėjo.

Stella Maris (1916):
      Spindulingieji žvaigždynai
      -------------------------
      Plaukė, plaukė per gelmes
      Taip maldingas, taip ramias... —> Taip didingas, taip ramias...

Prisikėlimas (1924):
      Pro mano langą Prisikėlimas [= Velykos] —> Pro mano langą prisikėlimas [= pavasaris]
      Pasaulio viltį didingai skelbia.

Vergas (1924):
      Bet dabar tu nebregėsi Dievo žemės, —> šitos žemės,
      Nė vidurnakčio varpų nebegirdėsi
      ---------------------------------
      Ne, ne gyvis aš į lukštą įsitraukęs,
      Tik naujos būties ir gyvasties kūrėjas,
      Kur erdvu, platu ir laisva, ir didžiaugsminga,
      Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia. —> Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia.

Neatverkim akių (1928):
      Ir kaip Dievo dvasia bekrašybėj skraidai, —> Ir kaip laimės dvasia bekraštybėj skraidai,
      Visas Dievo pasaulis – tai tavo mintis. —> Visas didis pasaulis – tai tavo mintis.

Pasakos galas (1929):
      Tik klaikūs bedugnių siūbuojantys tiltai –
      --------------------------------------
      Kad Dievo pasaulio švieson nepakiltai. —> Kad laisvę pamilęs švieson nepakiltai.

Pavasario lietus (1932):
      Palaimino Dievas pavasario lietų: —> Mes laiminam dosnų pavasario lietų:
      ----------------------------------
      Palaimino Dievas ir pirmąjį griausmą. —> Mes laiminam lygiai ir pirmąjį griausmą.
      Jo balsan baimingai pasaulis žegnojas, —> viltingai žegnojas

Lietuva (1934):
      Vieniems – tu didvyrių palaiminta žemė,
      Kitiems – tu nykštukų varginga tėvynė,
      O man tu esi kaip smūtkelis prie kelio, —> O man tu kaip motina laukianti kryžkelėj
      Kur laukia keleivio malda ir nakvynė. —> Su meile, paguoda, globa ir nakvyne.

Aišku, šie pavyzdžiai tik šį tą atspindi, bet akivaizdžiai.