(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-02-17

(591) Tarp kitko: prof. Vytautą Kubilių prisiminus

Šiandien popiet bus 10 metų nuo Profesoriaus žūties. Po LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus posėdžio skubėjo nupirkt gėlių, išsirinko mėlynus irisus, kurie taip ir liko neįteikti. Perėjoj prie Čiurlionio meno mokyklos stotelės partrenkė mašina.
Galvojant apie prof. Vytauto Kubiliaus proto darbus, nesismulkinant, nesileidžiant į išvedžiojimus, ką būtų galima – jau iš nemenko atstumo žvelgiant – iškelt į priekį?

Reikšmingiausias – studija Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas (1983). – Miglotai, bet dar prisimenu tą paradigminį pokytį trečiakursio lituanisto galvoj: lietuvių literatūros atsijungimą nuo sovietocentrinės sistemos ir įsijungimą europocentrinėn sistemon; mūsų literatūra skrieja visai kita orbita negu iki tol buvo siūloma suvokt; nors ir palygint tolokai nuo centro, bet centro, kuris yra kultūriškai nulemtas, o ne politiškai primestas.

Ambicingiausias – Lietuvių literatūros istorija, XX amžius (1995). – Atgimimo pradžioj būtent Vytautas Kubilius suformulavo tezę apie vieną lietuvių literatūrą – nesvarbu, kur ji parašyta: Lietuvoj ar Amerikoj, DP stovykloj kur nors Vokietijoj ar Austrijoj, tremty Sibire ar Kazachstane; tai yra viena lietuvių literatūra. Buvo labai rimtų planų jungtinėm egzodo ir Lietuvos tyrėjų pajėgom imt ir parašyt naują XX amžiaus lietuvių literatūros istoriją, kurios poreikis tuolaik ypač buvo jaučiamas. Bet darbas pradėjo strigt jau parengiamojoj stadijoj: nerasta bendros kalbos dėl kai kurių metodologinių prieigų, dėl terminų ir kt. Profesorius [suvokęs, kad bendras kolektyvinis veikalas taip ir neatsiras?] ėmė ir parašė tokią istoriją vienas.
Nesvarbu, kad darbui pasirodžius kai kurie kūrėjai, pasijutę nepakankamai įvertinti, griebės rašyt ar tik pasirašyt atvirus laiškus istorijos autoriui; jau tada suvokta, kad prof. Kubilius padarė tai, ko kiti net nepajėgė pradėti.

Prasmingiausias? – Ne, ne mokslo darbas; neabejoju, ateis laikas, ir bus parašyta labai gerų ir įžvalgių studijų apie srovių ar žanrų raidą, randasi ir rasis puikių monografijų apie Salomėją Nėrį, Borutą, Simonaitytę, Vaičiulaitį, Aistį ar kitus; mokslo srity vis dėlto turi veikt (kito žodžio nerandu) progreso dėsnis. Prasmingiausias Vytauto Kubiliaus rašto darbas, manau, yra jo dienoraštis – egzistencinės savistabos dokumentas, atskleidžiantis tam tikrame laike (būtent laike, o ne tik laiku) savo gyvenimo ir darbų prasmės ieškojusio žmogaus refleksijas.
Ir didi pagarba jau irgi a.a. Janinai Žėkaitei-Kubilienei, drąsiai nusprendusiai, kad tie dienoraščiai turi būt ne užšaldomi dešimtmečiui ar dar ilgesniam laikui, o paleidžiami pasaulin (1945–1977 metų išėjo 2006-ais, 1978–2004 metų – 2007-ais).

P.S. (05-12) Kuprinėj vis dar tampau š.m. Metų žurnalo ketvirtą numerį. Vis ką nors paskaitinėju.
Jūratės Sprindytės svarstymų apie 2013-ų knygas („Kas rašo knygas – talentas ar apsukrumas?“) trečias sakinys:
Vytautas Kubilius, kurio netekties dešimtmetį šiemet tyliai pamiršome, 1975 m. dienoraštyje rašė: „Begalinis skaitymas iki iškritimo. [...]“ (p. 75)
Kai kas vis dėlto prisiminė, o norėt visuotinio prisiminimo būtų [kaip čia pasakius?].

4 komentarai:

  1. Neseniai Kubiliaus knygoje „Žanrų kaita ir sintezė“ aptikau juokingą dailės faktų sumakalavimą, kurį čia gera proga demaskuoti :)

    Rašo apie Baltakio daiktiškąją, buitinę poeziją: "Tokie eilėraščiai maloniai reprodukuoja šiokiadienišką buitinę aplinką, primindmi išgarsėjusį S. Grigorjevo paveikslą (nusiminęs mokinukas su portfeliu, supykusi apystorė matrona, neutralus šuniukas, aptrinta sofa ir pavadinimas „Dvejeto aptarimas“)." (p.134)

    Juokinga, bet čia Kubilius sumalė į vieną mažiausiai tris paveikslus. Keista, kad taip žeria pasikliaudamas atmintim, nepasitikrindamas.

    Grigorjevo paveiksle Dvejeto aptarimas nėra nė vieno iš čia išvardytų dalykų – ten mokyklos posėdžių kambarys, kuriame grupelė aktyvistų svarsto stovintį (suprask, dvejetą gavusį) paauglį.
    Nusiminęs mokinukas su portfeliu ir šuo yra garsiajame Rešetnikovo paveiksleVėl dvejetas, bet vaiko mama ten liekna moteris ir nėra jokios sofos.
    O iš kokio paveikslo supykusi apystorė matrona ir aptrinta sofa – nesusekiau. Pagal visą logiką turėtų irgi būt susijęs su dvejetu; o gal ir ne.
    Štai toks dailės detektyvas iš Kubiliaus teksto.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, ir pasirinkot progą demaskuoti – tokio įrašo komentare: nežinau, ar :), ar :(
      Taip, prof. Kubilius labai kliovės savo atmintimi, tas tiesa; net cituodavo tekstus iš atminties, redaktoriams tekdavo tikrinti ir tikslint (ne viską pavykdavo patikslinti ir patikrinti); kita vertus, kas neturi silpnybių? Taip, per didelis pasitikėjimas savo atmintim buvo Vytauto Kubiliaus silpnybė, bet: ar nuolat abejodamas savo atmintimi jis būtų prikūręs įspūdingų [būtent darančių didelį įspūdį paprasčiausiai skaitant tekstą] palyginimų? – Esu įsitikinęs, kad ne. – Taip, prof. Kubiliaus vaizduotė kartais imdavo ir įveikdavo „faktus“; ne be pagrindo jis vadintas „poetu“.

      Panaikinti
    2. Kažkodėl net nesuabejojau, kad :) Tiesiog įdomus atminties pokštas, išliksiantis toje knygoje lit. kritikos istorijai.

      Panaikinti
    3. Viskas tvarkoj :) Be to, tikriausiai galima ir daugiau rast panašių kontaminacijų Vytauto Kubiliaus tekstuose; jis buvo linkęs „sukurt“ tokių dalykų, kurie geriau tiktų jo norimai išreikšt minčiai.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)