Į kurį žiūrėjai Maironio metais, į kurį akis kartkartėm pakeli nepaisydamas jubiliejų. Kur kitur jas dėt? Jei jauti, kad bent retsykiais noris būtent pakelti?
Iš penktadienį nusipirktos Marcelijaus Martinaičio pomirtinės knygos Nenoriu nieko neveikti:
Ir štai prasidedaIš sekmadienį pristatyto Vytauto Landsbergio eilių rinkinio Briuselio dienoraščiai:
dangaus didysis metas.
Tai laikas,
kai, su miškais kartu nurimęs,
be žodžių ir neišmanydamas,
stovėdamas prieš begalinį dangų,
kalbuos su savo siela. („Vanaginėje“, p. 39)
Pasitiks mane Petras. Paklaus:Be žvilgsnio į viršų nėra žmogaus. [Atsiprašau, kad per skambù.]
ką tempi atmatavęs šį kelią?
Aš parodysiu menką kraitelę
ir joje – gabalėlį dangaus. ( „Ką turi“, p. 203)
P.S. Ką išties reiškia per mišias išgirstamas kvietimas „Sursum corda!“, pirmąkart supratau tik užpernai – žvelgdamas į Paryžiaus gotikinių bažnyčių skliautus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą