(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-02-25

(593) Susieji – ir [pagalvoji], xvii

Apie dangų.
Į kurį žiūrėjai Maironio metais, į kurį akis kartkartėm pakeli nepaisydamas jubiliejų. Kur kitur jas dėt? Jei jauti, kad bent retsykiais noris būtent pakelti?
Iš penktadienį nusipirktos Marcelijaus Martinaičio pomirtinės knygos Nenoriu nieko neveikti:
Ir štai prasideda
dangaus didysis metas.

Tai laikas,
kai, su miškais kartu nurimęs,
be žodžių ir neišmanydamas,
stovėdamas prieš begalinį dangų,
kalbuos su savo siela. („Vanaginėje“, p. 39)
Iš sekmadienį pristatyto Vytauto Landsbergio eilių rinkinio Briuselio dienoraščiai:
Pasitiks mane Petras. Paklaus:
ką tempi atmatavęs šį kelią?
Aš parodysiu menką kraitelę
ir joje – gabalėlį dangaus. ( „Ką turi“, p. 203)
Be žvilgsnio į viršų nėra žmogaus. [Atsiprašau, kad per skambù.]
P.S. Ką išties reiškia per mišias išgirstamas kvietimas „Sursum corda!“, pirmąkart supratau tik užpernai – žvelgdamas į Paryžiaus gotikinių bažnyčių skliautus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)