(592) Ars memorativa: vaikystės svajonė

Brenčių kapinėse

Kartais perskaityta kokia mintis ima ir blokšteli šonan, stumteli atsiminimų pusėn. Va kad ir šita Marcelijaus Martinaičio:

Negerai savintis tėviškę, kurioje taip retai būni ir jau beveik nepažįsti buvusių artimų žmonių. Didžiulis jų pavardžių sąrašas jau randamas kapinėse. (Viktorija Daujotytė ir M.M., Sugrįžęs iš gyvenimo: pokalbiai, literatūriniai laiškai, 2013, p. 135)

Kaime, kurį (galima sakyt, nebesantį) vadinu gimtiniu, priešais senelių sodybą kitąpus vieškelio gyveno Varnos. Nežinau kodėl, bet seneliai su jais beveik nebendravo, bent jau neprisimenu, kad būčiau buvęs nusivestas į tuos namus. – O taip norėjos! Nes žinojau, kad Adomas Varnas – buvęs mokytojas [teta Birutė patikslino: mokytojavęs Geltonpamūšy ir Žadeikiuos], ir įsivaizdavau, kad jis turėtų turėt biblioteką, kurioj turėtų būt įdomių knygų, senų knygų. Mat kai išmokęs skaityt pajutau visaskaitystės alkį, to, ką iškapstydavau iš spalių senelių namuos ant aukšto, buvo per mažai – leghornų ir kitų vištų veislių aprašai nebetenkino vaizduotės, norėjos istorijų.
Kai praeitą vasarą buvom Raudonpamūšy[*], motina, žvelgdama į Varnų sodybą, tarė: „Dyk, nieka nebelyka.“ Ir keliom sekundėm buvo kilusi paika mintis: reiktų nueit, įlįst į tuos namus ir patikrint – ar buvo, galėjo būt kažkas panašaus į biblioteką tuos namuos, ar nebuvo? Aišku, nei ėjau, nei tikrinau, bet tokio momentinio noro būta.

--------------------------------------------------------------------

* Pasikarščiavau puldamas įrodinėt, kad Raudonpamūšis ir niekaip kitaip: 1959-ais išleistame Lietuvos TSR administraciniame-teritoriniame paskirstyme Raudonpamūšis (Raubonių apyl.), o 1976-ais išleistame Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne – jau Raudonpamūšė (Saločių apyl.); bet tada jau gyvenom Biržuos.