(585) Visiškai tarp kitko: apie būdvardžių aukščiausiąjį laipsnį

Jau, regis, bent vieną įrašą esu pradėjęs labai panašia įžanga (atsiprašau): kartkartėm į LLTI ateina žmonių iš LNB, kuriems prireikia periodinių leidinių ar smulkiųjų spaudinių, tik pas mus esančių (nežinau/neklausiau, ko jie/jos ten ieško). Paskaito ateivis/-ė, daiktas trumpam lieka gulėt ant stalo prieš grįždamas savo vieton į lentyną. Na ir kaip atsispirsi pagundai bent pavartinėt-pažiūrinėt-paskaitinėt? Neatsispirsi.
------------------------------------------------------------------
Chicagoj leisto savaitraščio Katalikas 1908 metų sausio 9-os numerio pirmam puslapy:

Gruodžio 8 dieną Zakopane (Galicijoj) mirė Jonas Biliūnas, įžymiausias ir gabiausias dabartyje lietuvių rašėjas.

Taip tiesiai šviesiai: įžymiausias ir gabiausias.
Imi svarstyt. O Žemaitė ir Maironis (ypač jis, 1905-ais išleidęs jau antruosius Pavasario balsus) – kaip?
Tuolab: Biliūnas mirė 28-erių, dabar sakytumėm – jaunuolis (jaunuoju kūrėju dabar vadinami iki kiek? iki 35-erių?); galima sakyt, teišleidęs vieną knygelę – 64 puslapių Įvairius apsakymėlius 1906-ais; asmuo (nepasirašęs), rašęs tekstą, išspausdintą būtent Katalike, manau, žinojo, kad Biliūnas buvo susidėjęs su socialdemokratais, parašęs „Pirmąjį streiką“ ir pan. (tiesa, gyvenimo pabaigoj politika nebesidomėjo), – ir vis tiek: įžymiausias ir gabiausias.
Dabar tokios [kad ir mirties įkvėptos] drąsos nebeatsirastų (manau); būtų parašyta: vienas įžymiausių ir gabiausių.
Ar tik dėl to, kad dabar žmonių, vadintinų gabiais rašėjais, nepalyginamai daugiau, kad jie tveria gyvi ilgiau?