(573) Donelaitiana, iv: ką reiškia tas ganà?

Ilgai, net iki XIX amžiaus vos ne pabaigos, gyvavo tradicija ir literatūros kūrinių, ypač stambesniųjų, pabaigoj užfiksuot (dažniausiai lotyniškai): Finis.
Donelaitis poemos dalių pabaigoj užrašo: Ganà. – Formaliai žiūrint, tai turėtų reikšt tą patį kaip finis, t.y. dalies pabaiga. Bet kalbos jausmas šnabžda: truputį kita prasmė, tuolab LKŽ ganà reikšmė „pabaiga“ neužfiksuota.
Ganà – užteks (šiuokart), nors (jei reiktų) būtų galima ir tęst, pridurti. Tokia „dalinė pabaiga“ lyg sietųsi su sakytine, laisvesne, o ne rašytine, griežčiau formalizuota tradicija.
Ar tai gali būt kaip nors susiję su pietizmu, surinkimininkais, su vad. Dievo žodžio sakytojų tradicija?
[Plg., šiaip, surinkimininko ir sakytojo Martyno Klumbio (1913–2001) atsiminimų kn. pavadinimą: Aš vislab galiu per tą, kurs mane galinčiu daro (1993); tas vislab toks donelaitiškas, bent jau mūsų galvose.]