(53) Pustrečios digresijos: Brazdžionis, Parulskis, Jacinevičius

Kultūros barų 12-am numery yra Almanto Samalavičiaus straipsnis „Beveik normalūs“. Pastarųjų dviejų dešimtmečių lietuvių literatūros vaizdelis, rašytas pirmiausia turint galvoj kitakalbius skaitytojus – KB yra Eurozine the netmagazine partneris, – vertimas į anglų kalbą jau paskelbtas: „Almost normal“. Šiek tiek sutrikdė pavadinimas: nieko neįdomesnio negali būt už „normalią“ literatūrą, bet čia tikriausiai ironija užslėpta. Tada visai neblogai.

(i) Brazdžionis : Parulskis – 125 000 : 11

Iš Samalavičiaus straipsnio (apie tuos laikus, kai dar buvom nenormalūs):

[...] Lietuvoje Bernardo Brazdžionio, garsaus egzilio poeto, poezijos rinktinė buvo išleista 100 tūkstančių egzempliorių tiražu ir beregint išgraibstyta! Žvelgiant normalaus Vakarų piliečio akimis, toks poezijos knygos tiražas šalyje, kur gyvena vos šiek tiek daugiau nei trys milijonai žmonių, yra kažkas iš fantastikos srities... (p. 21)

Ir atminty iškilo viena korektūra. Blusinėdamas leidinio 300 Baltic Writers maketą, straipsny apie Brazdžionį pataisiau:

The 1989 edition of his poetry, Poezijos pilnatis (Full Moon of Poetry), was printed in a record number of [100,000 =] 125,000 copies.

Prieš tai su kolege D.M. aptaręs, ar verta tikslint. Prieš keletą metų vesdamas šeštadieniais per Lietuvas radiją viktorinas, buvau pateikęs klausimą (lengvą, kad greit atsirastų, kas atsako) apie didžiausią poezijos knygos tiražą. Bemat buvo atsakyta, kad B.B. Poezijos pilnatis ir kad 100 tūkstančių. Bet į studiją paskambino vardu pavarde pristatydamas leidėjas Vilius Užtupas ir kaip vad. Jasukaitytės „Sietyno“ (teatro ir kultūros studijos; patikslinau, kad nesipainiotų su mūsų leistu žurnalu) knygas po spaustuves ganęs asmuo patikslino: buvo papildomas tiražas – dar 25 tūkstančiai atspausdinta. Šaltinis patikimas, nusprendėm.
– O jis dar gyvas?
– O ką? Jau? – Pagooglinau. Taip, a.a., †2008-08-29. Pirmasis Lietuvoj pradėjo leisti miniatiūrines knygutes. Ką yra išleidęs, galima pasižiūrėt čia: http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/miniknygos.lt.htm. Ir prisiminiau vieną vėjavaikišką akibrokštą – bene vienintelį pavykusį bandymą laikinai paglemžt iš V.U. mažiausios lietuviškos knygos autoriaus ir leidėjo titulą.

Buvo 1994-ų spalio trečias dešimtadienis, lapkričio 7-ą Menininkų rūmuos (dab. Prezidentūroj) turėjo vykt „Baltų lankų“ leidyklos naujų knygų pristatymas (turėjo būt pristatyta pradėtoji „Literatūros kolekcija“, pagaliau išleista estetikos antologija Ties grožio vertybėmis, Baranausko rinktinė ir kt.). Tada BL glaudėsi Kultūros barų redakcijos dviejuose nuomojamuose kambariuose Universiteto gatvėj (dab. Prezidentūros priimamasis), viršutiniam aukšte. Kavos leisdavomės gert į pirmą aukštą – „Lietuvos“ ansamblio kavinę. Vieno tokio kavagėrio metu (a.a. redaktorė ir vertėja Rasa Jurgelėnaitė, maketuotoja Ramunė Januševičiūtė ir —vg—) ir kilo mintis: reikia Sauliui Žukui padaryt siurprizą – jam nežinant išleist ką nors tokio ir ten pat pristatyt. Be to, dar viena sąlyga: kad praktiškai nieko nekainuotų.

Vladimiro Gulevičiaus nuotrauką perfotografavau iš 7MD-ų

Net nebeatsimenu kuriam nuslydo nuo liežuvio: gal kokią mažiausią? Tada mažiausia V.U. išleista knyga buvo 18×20 mm. Kad pavyktų sumanymas, būtiniausiai reikėjo dar vieno žmogaus – knygrišio. Tad ir kreipėmės į Ferdinandą Saladžių. Gerai, įrišiu. Bet nedaug, nes lapkričio 7-a jau čia pat. Sutarėm: darom 15×20 mm 11 egz., o Ferdinandas dar pridėjo: kietas įrišimas. Dabar: ką? 1994-10-22 Šiaurės Atėnuose buvo išspausdinti trys Sigio Parulskio eilėraščiai, vienas jų – „Laiškas“. Tikrai gražus. Palygint ilgas. Svarbiausia – naujas, neįdėtas į tuolaik ar tik ne spaustuvėn jau išvežtą rinkinį Mirusiųjų. Bet: dauguma eilučių per ilgos – tektų dirbtinai „užlaužt“. Sigis paprašytas pats „patrumpino“ – perlaužė eilėraštį iš naujo, kad eilutėj būtų ne daugiau kaip po tris žodžius (prielinksnių ir jungtukų neskaitant). Kad būtų ne žaisliukas, o tikra knyga, iš Knygų rūmų išgavau ISBN 9986-403-49-9 ir UDK: 888.2-1, Ramunė sumaketavo, Ferdinandas įrišo, dar pasiūlė giliaspaudinio šrifto skaičiais sunumeruot egzempliorius. Duomenys tokie: 15,5×19,8 mm dydžio, 4 mm storio, 0,96 g svorio, 40 p. Pristatyta 1994-11-07, agentūra „Factum“ buvo įtraukusi į Lietuvos rekordų knygą, kur išbuvo iki 1996-ų, kada V.U. susigrąžino laurus: Lietuviškai knygai 450, dydis – 14,1×16,5 mm, storis – 5,1 mm, svoris – 0,95 g, 64 p., 120 egz. Nors iki šiol S.P. Laiškas – mažiausia lietuvių poezijos knyga, kietai įrišta, o ne apipjauta brošiūra. Be to, net su kaptalais.
Liudvikas Jakimavičius recenziją apie šią knygą – tai, kas ŠA buvo eilėraštis, virto „lyrine meilės poema iš trijų solidžių dalių“ – baigė taip:

Gyvenime nesu skaitęs tokios mažos ir geros knygos. (7MD, 1994-11-11)

Tiek to pirmojo nukrypimo į Brazdžionio rinktinę ir Parulskio antrą poezijos knygą. Kita dalis (pusantros digresijos) vadinsis „Leonidas Jacinevičius: apie alkoholį ir miestiškąją prozą“ (dar reikia šį tą patiksint, paskaitinėt).