Košmaras, kokių tik banalybių neateina į galvą! Ir kodėl reiktų teisintis, kad šį įrašą pradėjau kurpt 2009-ais, o baigiau 2010-ais (ir ne tik šį – perfekcionizmas yra nuspaudęs stabdžius ir kitų praėjusiais metais pradėtų įrašų).
Pirmiausia – kodėl įrašo pavadinime pavartotas žodis „sektantų“. Prie Andriaus Užkalnio teksto „Ir aš apginsiu kolegę rašytoją nuo megztųjų sijonų“ lryte.lt buvo ir toks komentaras:
124. Kultūrininkai - sektantai 14:46 12-13 (IP: 77.240.253.220): Esu knygų rinkos žinovas, tad pasidalinsiu žiniomis... Ką Lietuvoje reiškia sėkmingai perkama knyga ir tikriems kultūrininkams jau įtartina knyga? Koks tai tiražas?.. Dažnai - tik 3, 5-4 tūkst. egz. Kartais - 5000 egz. Taip, tik tiek. Brigitos [tikriausiai = Kristinos Sabaliauskaitės] knyga [Silva rerum] turbūt leista pirmu tiražu 1500-2000 egz., o kartota irgi panašiu tiražu. Juokingi skaičiai... Neverti didelio šurmulio. O ką reiškia neperkama ir tikriems kultūrininkams neįtartina knyga? 700-1000 egz., kartais - 1500 egz. O kas tai yra? Ar tokia knyga išvis yra kultūros reiškinys? Ar tai nėra leidiniai, skirti keistai sektantų grupei? Kultūrininkai yra sektantai tuo požiūriu, kad jie atkakliai neigia akivaizdžią realybę ir toliau aukština savo literatūra, kuri kuo toliau, tuo labiau nereikalinga žmonėms. Greitai ta literatūra bus leidžia 300-500 egz. tiražais, bet vis tiek Gerbas ir kiti "kritikai" ją reikšmingai recenzuos. Beje, pagal pardavimus taip dabar yra: iš 700-1000 egz. tiražo parduodama tik 200-500 egz. Sekta ir sektantai...(Vietoj komentaro komentaro – Laimos Kreivytės du sakiniai: „Šiandien, kai kultūros kūrybą keičia kultūros vadyba, kultūra vis dažniau matuojama skaičiais. Neretam kultūros funkcionieriui skaičiavimo pomėgis atvirkščiai proporcingas skaitymui – kuo daugiau skaičiuojama, tuo mažiau skaitoma“; iš str. „(S)kul(p)tūros likimas“.)
Bet vis tiek pirmasis įrašo sakinys tebūnie toks: 2009-12-22 Žvėryne esančiame restorane „Jalta“ (Vykinto 17a) vyko Čiabukos liudytojų susirinkimas – buvo pristatyti du sektos VB&KK spaudiniai.
Pirmasis: Ričardo Šileikos atvirlaiškiai, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ar tolimiems bendraminčiams (tiražas 500 egz.). Pradžioj kalbėjęs variaburnininkas Tomas S[lombas] Butkus, sumetęs leidybos reikalus su kitaknygininkais, sakė, kad tai esą ilgiausią pavadinimą turinti lietuviška knyga. Gal ir taip. O apie čiabukus (palietuvinta chapter books) nebenorįs kalbėt, nes jau kalbėjęs daugiau negu 10 metų. Prieduras: ne tik kalbėjęs, bet ir vienintelis Lietuvoj kūręs/leidęs, bjauriai tariant, ekskliuzyvinius daiktus (jei kam smalsu, žr. http://www.varioburnos.com/). Ir aš šį tą pavapaliojau. Bet va kai prireikė tuos šnekalus užrašyt, tai ir užstrigau. Ir formuluočių tikslumo pasigedau, ir apskritai – juk nieko tokio, ką verta būt užfiksuoti, nepasakiau. Bet: tinklaraštininkas, atsiprašant, įsijaučiau esąs, įrašų kurpėjas. Tad tuštybė ir nugalėjo.
Keli teiginiai ir pasvarstymai apie R.Š. paštamenį
√ Ričardo Šileikos atvirlaiškiai [etc.] –pirmasis lietuvių mail arto (tiksliau – snail mail arto) leidinys.
√ Atvirlaiškio esminė savybė – vartaliojamumas. Vienas bjauriausių žodžių, kokį esu užrašęs, nors tai, ką darai išėmęs iš pašto dėžutės sukurtą (ne nupirktą – čia esmė!) atvirlaiškį – jį vartalioji – vienas maloniausių veiksmų, – nes vienodai įdomus ir aversas, ir reversas.
√ Va dėl to ir ištinka nuostaba verčiant knygą: atvirlaiškio aversą ir reversą matai sykiu, ko nepatyrei laikydamas rankoj tikrą atvirlaiškį. Atliktas skrodimas.
√ Apie aversus. Nuotraukos (dažniausiai ironiškos), koliažai iš to, kas neieškant atrandama, svetimų tekstų susavinti fragmentai ir kt. Įdomu, smagu, nors, lediniu žvilgsniu iš mail arto istorijos aukštybių žvelgiant, lyg ir nieko iš principo nematyto aversuos nėra. Ir nebūtina, nes įdomiausias R.Š. atveju vaizdo (averso) ir atvirlaiško teksto (reverso) dialogas. Kaip rašoma vienam reverse, „kai žodis faktai įgyja žodžio komentarai skonį“.
√ Apie reversus. Kadangi dauguma paštamenininkų vaizdininkai, jiems tekstas (laiškas) nebuvo svarbu (pristatant jų menus, beveik visada rodomi tik aversai). R.Š. – turintis savo stilių raštininkas (eilėraščių, kronikų, el. laiškų ir SMS-ų). Ką jis ir atvirlaiškiuos užrašo – dažniausiai turintys estetinės vertės tekstai, be to, dažnai paaiškinantys ir reversų genezę, juos pratęsiantys, papildantys. (Toliau kraigaliojant, reiktų pavyzdžių telktis, o tai daryt techniškai sudėtinga; tad tebūnie gana.)
√ Griežtai formaliai vertinant, kai kurie minimon knygon patekę atvirlaiškių atvaizdai – ne snail mail artas, nes be pašto išsiuntimo ir gavimo antspaudų. Bet pasitelkęs vaizduotę įžiūriu tas žymas ir žymes, kurias paliko paštas. Taip jau yr su tais (atvir)laišk(i)ais – pasiuntei, ir dažnai nebesugausi, nors ir ne vėjas. Nors teoriškai ir yra galimybių.
P.S. (1) Rimtesnių svarstymų apie mail artą ir konkrečiai apie R.Š. atvejį pasiskaityt (taip pat pavyzdžių pamatyt) galima tekstuose.lt. (2) Kad būtų dar aiškiau, kas-kur-kada-kaip, neprošal perskaityt Aistės Kisarauskaitės pokalbį su R.Š. ŠAtėnuos.
۩ ۩ ۩
Tąvakar buvo pristatyta dar viena knyga –1920-ais parašyta Jevgenijaus Zamiatino antiutopija Mes (iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko). „Kitų knygų“ galva Gediminas Baranauskas paapgailestavo, kad šios knygos pasirodymas, deja, netapo įvykiu, kad geriausiai ją būtų galėjęs pristatyt Leonidas Donskis; priminė, kad Zamiatino Mes turėjo įtakos Aldous Huxley Puikiam naujam pasauliui, George’o Orwello 1984-iesiems.
Deja, kad ir koks reikšmingas antiutopijų istorijai šis kūrinys, totalitarinės Vieningosios Valstybės vaizdas ne toks įspūdingas kaip, tarkim, Orwello sukurtasis. Smulkmena, bet turi reikšmės: per toli, net į XXIX amžių, Zamiatinas nukėlė veiksmą… O dilema: laisvė vs laimė per tuos dešimtmečius (nuo 1920-ų) įgavo tokių niuansų, kad romano veikėjui inžinieriui D-503 (ir jo autoriui) net negalėjo prisisapnuot.
Po trisdešimt abiejų (Šileikos ir Zamiatino) knygų egzempliorių buvo paversti tikrais čiabukais – rankomis įrišti, sunumeruoti. Aišku, jie ir brangesni turėjo tapt (regis, po 99 Lt norėta prašyt). „Pirkdami knygą, paremsite netradicinę leidybą“, argumentavo leidėjai. Tik kad juokingai išeina: kas turi pinigų, tam menkai rūpi „netradicinė leidyba“, o kam rūpi – tas laukia, kad gautų dovanų netradiciškai išleistą knygą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą