(471) Užparaštė, lxvi: apie įsimenamas poezijos eilutes

Skaitydamas pranešimą, kad pasipildė Lietuvos rekordų knyga, pagalvojau: o kodėl buvo pasirinktos būtent tos, o ne kitos Maironio eilutės (nuotraukoj tematyt perlaužta „Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!“)? Aišku, reiktų klaust pačių raidžių rišėjų. (Gražiausios? Prasmingiausios? O gal lengviausiai išlankstomos?)
Nors atsakyt vis dėlto sunku.
Tarkim, iš Donaldo Kajoko:

o skaisčiausiai spindės tai kas rodės niekai
raisto kmynas dėlė magdalietės plaukai

Skambù; pirmoj eilutėj – „teisinga“ mintis; antroj – trys „niekai“, kurie, atsidūrę šalia kits kito, išties suspindi...
Arba irgi iš DonKajoko:

atsakyk tik tuomet jeigu to nežinai
jei žinai patylėk nemeluoki verčiau

Čia jau pirmiausia dėl minties; Laozi: žinantieji nekalba.
Arba iš Gyčio Norvilo:

dabar skambam it valgykliniai indai
iš kurių ryja tarnybiniai šunys

Nežinau, tiesiog kažkokios agresyvios ekspresijos pritvinkęs girdimas vaizdas; „paveikus“.
Taip, sunku atsakyti kodėl.