(469) Visiškai tarp kitko: apie Turniškes ir poeziją

Skaitydamas straipsnį apie dabartines Turniškių bėdas, prisiminiau vieno eilėraščio istoriją.
Taigi, įsivaizduokit: 1968-ų pradžia, ką tik perkopėt Kristaus amžių, esat dviejų poezijos rinkinių autorius, netrukus turi pasirodyt trečiasis, bet dar per cenzūrą neperėjęs. Nuvažiuojat Kapsuku pervadinton Marijampolėn, kur pedagoginėj mokykloj turi vykt Vytautui Montvilai skirtas literatūros vakaras. Ir staiga su jumis susipažint pareiškia norą drg. Michalina M., lyg ir rašytoja, bet šiaip – komunistė nuo prieškario laikų, buv. ministrė, žodžiu, valdžios žmogus. O spausdama ranką lyg tarp kitko ima ir paklausia, ar jūs tikrai tas, kuris parašė eilėraštį apie Turniškes.
Bent aš tai tikrai, švelniai tariant, labai nekaip pasijausčiau.
O drg. Michalina linksminasi ir linksmina dėstytojų kambary susirinkusius būsimo vakaro dalyvius: esą tą jūsų eilėraštį apie Turniškes Sniečkaus įsakymu dabar skaitanti visa Lietuvos valdžia. Sniečkus perskaitęs pasipiktino, davė Šumauskui, LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui; Šumauskas skaitęs tą eilėraštį kiaurą naktį, iš ryto paskambinęs Sniečkui ir prisipažinęs, kad nieko nesupratęs. Ir drg. Michalina sakanti: Šumauskas nesuprato, tai gal būsimieji mokytojai supras? Būtinai šį vakarą jį paskaitykit!
Jūs sukat uodegą sakydamas, kad neturit teksto, o atmintinai nemokat. Ir jums jau aišku: cenzoriams šitas eilėraštis užkliuvo, jų iniciatyva jis ir atsidūrė net ant paties Sniečkaus stalo.

Štai tas eilėraštis „Turniškės“, ten ir parašytas (aišku, anapus tvoros) 1967-ų rugsėjo 26–27:

Vyriausybinės pušys.
               Vyriausybinės vilos.
Prie nuomojamo slenksčio –
               nenuomojamas grybas.
Prie nuomojamo slenksčio –
               aš spygliais apsipylęs.
Vyriausybinės pušys,
               gal ir aš vyriausybinis?
Lyg valstybė kūryba.
               Bastaus kaip apsėstas.
Paskui seserį stirną
               nugyliavo galvijai.
Žolė dygsta asfalte,
               išpešta ne pincetais.
Ir spygliai ant asfalto
               lyg pincetai rūdija.
Bylose kiek rūdija
               atkaklių sąvaržėlių
Ir kiek lapų pagelsta,
               nežaliavusių medžiuos!.. –
Nesiskutusios kalvos.
               Aš visai neapžėliau –
Tik prilipo prie žando
               tas miškingas peizažas.
Mąsto žemė barzdota.
               Mąsto žemėje Marksas.
Abejoja ir tiki –
               būtų metas ilsėtis.
Žolė želia asfalte,
               atkakliai prisimerkus.
Ir prie smilkinio kybo
               spyglys lyg pincetas.

Šio eilėraščio autorius – a.a. Albinas Bernotas; eilėraščio istorija yra knygoj Rašytojas ir cenzūra (1992, p. 10–11).
P.S. (dėl juoko) Be to, galima pasitikrint, ar jūsų poezijos suvokimas panašesnis į Sniečkaus, ar į Šumausko.